Telšių laikraščių žvilgsnis į gimtinę

(Pabaiga. Pradžia Nr. 27, 28)

Julius Norkevičius

Tas pats laikraštis kitame puslapyje džiaugiasi, kad Telšių apskrities pradinukų mokytojai susibūrė į sąjungą, pasižadėdami visur ir visada būti blaivūs ir pagal išgales kovoti su girtuokliavimu. Kiti rašiniai tikina, kad pagarsintas pedagogų ryžtas — savalaikis ir būtinas. Pavyzdžiui, per vienas Užgavėnes Telšiuose pasigėrė 17 žmonių (tarp jų ne vienas jaunuolis) ir naktį praleido šaltojoje. Laikraščio nuomone, girtuoklystėmis garsėja ir nemažas Rietavo miesčiukas. Čia yra šešios degtinės parduotuvės. „Turgaus dienomis, skaitome, — geria visuose pakampiuose. Policininkai stengiasi tokius „ponus“ tam tikron vieton nuvesti, bet nepasiseka visus sugaudyti“. Ir tai suprantama, nes „Rietave yra trys traktieriai ir dvi valdiškos, kur prekiaujama degtine. Čia geriamas samagonas ir kontrabandiniai svaigalai“.
Spauda prieš šią blogybę kovojo kritikos žodžiais, parodydama blogų pavyzdžių liūdnas pasekmes. Pateikia ir susimastyti verčiančius skaičius, tik gal ne visai tikslius. Kartu primena, kad: „Per metus girtuoklystei išleidžiama ne vienas milijonas litų. Keliolika milijonų prarūkoma. Metę girtuokliauti, pypkiauti, būtume daug sveikesni ir turtingesni. Kartu būtume darbštesni, sumanesni“. Tai perskaitęs, kiekvienas turėjo apie ką pagalvoti. Šito ir siekė laikraščio redakcija.
„Žemaičių prietelius“ nerimauja, kad „Žemaitis“ laisvesnis. Socialdemokratinės minties laikraštis, „išėjęs iš spaustuvės, dar karštas jau pasirodo mokytojų seminarijoje. Leidėjai — nepavydūs ir kelis numerius veltui paaukoja“. Vėliau net keliuose laikraščio numeriuose rašoma, kad mokytojų seminarijos auklėtiniai pradeda eiti ne tuo keliu. Atseit pastebėta, kad vis mažiau jie lanko bažnyčią. O atėjusieji ne visada padoriai elgiasi. Šokių vakarėliuose daugėja išgėrusių. „Telšių žinių“ rašinių autoriaus nuomone, daug „laisvamanybės įnešė atvykę kėdainiečiai, uždarius jų seminariją.
Aušrininkai, susibūrę į Bendro lavinimosi kuopą, propaguoja individualybę, asmenybės laisvę. Pasisako prieš griežtą discipliną mokykloje“. Po mėnesio paminėto laikraščio skaitytojai sužino apie slaptą laikraštuką „Dėdė Plikis“, kuris nepagarbiai atsiliepia apie rūpestingą direktorių, daug padariusį rengiant Žemaitijai mokytojus. Piktinasi įvesta griežta tvarka. Seminarijos vadovo gimtadienio išvakarėse pasirodo laikraštuko antras numeris. Jame dar smarkiau puolamas, įžeidinėjamas direktorius.
Publikacija nepaaiškino, kaip apie šį nemalonų įvykį sužinojo policija ir ėmėsi veikti. Daugelio mokinių namuose (ir ypač buvusių kėdainiškių) daryta krata, ieškota „socialistiškos literatūros ir laikraštuko „Dėde Plikis“ redakcijos žymių. Porą dienų vyko seminaristų apklausa“. Apie šio neeilinio susidomėjimo rezultatus vėliau spauda nė žodeliu nepranešė.
„Žemaičių prietelius“ 1926–1940 metais gausiai rašiniais priminė, kas leidinio šeimininkams neduoda ramybės. Kiti Telšių leidinių savininkai, redaktoriai beveik neatvirauja intriguojančiais rašiniais, kokie apskrities, miesto visuomenės reiškiniai jiems kelia nerimą. Tik „Žemaitis“ (1926 m.) nedideliu rašinuku klausia, ar teisingai elgiasi gimnazijos kapelionas, organizuodamas mokiniams ekskursijas, vežioja juos laiveliu, pakrantėje kūrena laužus, žaidžia ne visai tinkamus žaidimus, ypač mergaitėms. Ir piktinosi, kad gimnazijos vadovai, pedagogų taryba leidžia nebaudžiamiems auklėtiniams pravardžiuoti savo klasės vadovę, viešai kabančiame pamokų tvarkaraštyje šalia jos pavardės užrašyti tokius „epitetus“, kurių ir pasileidęs piemuo nedrįstų pakartoti. Tai rimti kaltinimai, bet viešas atsakymas spaudoje taip ir nepasirodė.
Laikraščio puslapiuose pasirodančios užuominos sakė, kad redakcijas slegia ir rimti leidybos sunkumai. Vasario 16-osios akto signataras, Telšių vyskupas kartą homilijoje, atėjusiems į pamaldas, priminė, kad „laikraštis,— tai sakykla. Skirtumas tik toks, kad iš sakyklos galima kalbėti šimtams, o gal tūkstančiams, o laikraščio žodžiai visam pasauliui“. Teisinga pastaba, kartu tai — raginimas pirkti, skaityti, prenumeruoti Žemaitijai skirtą katalikiškos krypties leidinį.
Aukščiausio rango dvasininką iš sakyklos raginti tikinčiuosius skaityti „Žemaičių prietelių“, ko gero, vertė leidybos sunkumai. To paties tikslo siekė ir leidinio administracija, platindama spaustuvėje spausdintą pašto perlaidą, kurią užpildęs ir išsiuntęs tris litus, visus metus skaitys „Žemaičių prietelių“. Lapelis kartu primena, kokias temas gvildens laikraštis. Kasmet klebonus pasiekdavo kurijos rekomendacija–įpareigojimas, kiek kurija norėtų sulaukti iš jo parapijos prenumeratorių. Kartu raginama jų skaičių didinti. Tai sumažins kurijos paramą leidybai.
„Žemaičių prietelius“,— neslepia vyskupijos vadovai, neabejotinai visapusiškai naudingas. Bet išlaidos nemažos. Iš čia leidėjų rūpestis. „Žemaičių prieteliaus“ aštuonių puslapių tiražo spausdinimas kainuoja 100 litų, kai pastorėja dviem puslapiais, dvidešimčia litų daugiau tenka sumokėti. Šešiolikos puslapių laikraščio tiražas išspausdinamas už 200 litų, bet neretai atiduodamas už savikainą — 150 litų.
Pridėtini ir leidinio parengimo kaštai. Vieną spaudos lanką rinkėja surenka per keturias–penkias dienas ir uždirba 15 litų. Vieno numerio parengimui rinkėja sugaišta 128 val. Spaustuvei siūloma už 2500 Lt (išsimokėtinai) nusipirkti intertipą. Tada vienas spaudos lankas bus surenkamas per dieną ir kainuos tik keturis litus. Nauja priemonė keltų darbo našumą ir spaustuvė dirbtų be nuostolio. Bet reikėtų išleisti nemažai pinigų. O kur juos gauti? Iš knygų, laikraščių, skelbimų, blankų ir kt. spausdinimo. Ne visi užsakymai labai pelningi. Spausdindama „Žemaičių prietelių“, spaustuvė per metus uždirba 6240 Lt. Už tai gali nusipirkti naujovišką teksto rinkimo įrangą ir dar šiek tiek liktų spaustuvės išlaidoms. Gal ir šiek tiek pelno turėtų.
Kokios leidėjų išlaidos? 1938 m. sąmatoje, be paminėtų spausdinimo išlaidų, popieriui — 4298 Lt, administracijos algoms ir ekspedicijai skirs 1680 Lt, paštas ir laikraščių siuntimas pareikalaus dar 1920 Lt. Praėjusių metų skolai padengti reikės 730 Lt. Sąmatoje nepaminėtos patalpų nuomos, išlaikymo išlaidos, kurios ne taip jau mažos. Redakcija iš prenumeratos (jei prenumeratorių bus 4000) gaus 12 000 Lt, tūkstantuką pridės skelbimai. Ir kad išsiverstų be skolų ir turėtų bent šiek tiek pelno, laukia 3673 Lt kurijos pašalpos.
Neaptikau, bet, ko gero, panašiai atrodo ir kitų Telšių apskrities ir visos Žemaitijos laikraščių metinės sąmatos. Žodžiu, spauda ir jos darbuotojai 1926–1940 metais gyveno kukliai. Kai kurie leidiniai gal ir blogiau. Todėl ne visi laikraščiai savo skaitytojus sugebėjo ilgai lankyti.