Mėginant įminti Varnių apylinkių hidronimų paslaptis

Varnelė žiemą.

„Vietų vardais į mus kalba pati žemė, reikia tik mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti“,— sakė Kazimieras Būga, mūsų didysis kalbininkas, šiais žodžiais pabrėždamas vietovardžių reikšmę tiek kalbos mokslui, tiek mūsų etninei kultūrai pažinti.

Vlada Vengrienė

Keletą dešimtmečių Varnių Motiejaus Valančiaus vidurinėje mokykloje (vėliau — gimnazijoje) teko dirbti su filologinės krypties būreliais, todėl drąsiai galiu teigti, kad viena patraukliausių šio darbo sričių yra vardyno rinkimas ir tyrinėjimas. Vietovardžius, asmenvardžius užrašinėjome dažniausiai drauge su tautosaka, su prisiminimais, pasakojimais apie kalendorines ir šeimos šventes, bandėme rašyti nedidelius tiriamuosius darbelius. Taip atsirado rašiniai „Senojo Medininkų-Baltininkų kelio vietovardžiai“, „Naujojo Nemuno beieškant“, „Varnių apylinkės vietovardžių liaudiškoji etimologija“, „Vietų ir žmonių vardai Varnių ir Kražių apylinkėse“, vėliau — ir sudėtingesni darbai apie vietovardžių kilmę bei darybą. Rinkdami medžiagą, nukeliavome nemažai kilometrų, sutikome daug įdomių, gerų žmonių. Kai kurių jau niekas niekada nebepakalbins — nei kūjainiškių Marijonos Navickienės, Julijonos Zymantienės, Pranciškaus Ivinskio, Antano Zemblio, nei Stanislovo Urbono iš Lenkalių, papasakojusio negirdėtų dalykų ir net padainavusio dainą apie 1831 metų sukilimą, Pavandenės apylinkėse vykusį mūšį tarp sukilėlių ir caro kariuomenės.
Vienas įdomiausių mūsų maršrutų buvo senuoju Varnių (Medininkų)-Baltininkų keliu. To kelio pradžią parodė šviesaus atminimo varniškis kraštotyrininkas ir gamtininkas Pranas Vasiliauskas, kilęs iš paslaptingo krašto — Karkliškių, žvejų kaimelio tarp Biržulio ir Stervo ežerų, supamo neišbrendamų pelkių. Jis buvo įsitikinęs, kad tose vietose kadaise dėjęsi nepaprasti dalykai — tai liudija vietovardžiai: Puolimo kalva, Prūsų Skynimo kalva, upelis Karupis. Užrašinėdami vietovardžius Gomalių kaime, mokiniai užfiksavo upelį Naujasis Nemunas. Juo labai susidomėjo profesorius Aleksandras Vanagas. Jis paakino mus patikslinti šį faktą. Ir nors vietovardis pasirodė besąs labai naujas ir žinomas tik poros šeimų nariams, ištyrinėjome tada vietų vardus nuo Beržės kaimo iki pat Razmų (apie 10 km).
Įdomiausia ir vertingiausia vietovardžių dalis, be abejo, hidronimai — jais neretai byloja į mus pati tolimiausia praeitis, kartais net baltų ar indoeuropiečių prokalbės laikai. Prof. A.Vanagas „Lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne“ aptarė tik upių ir ežerų vardus, vadindamas juos hidronimais siaurąja prasme. Kalbant apie Varnių apylinkių hidronimus, nesinorėtų apeiti ir hidronimų plačiąja prasme, ypač pelkių vardų. Juk „didžioji Varnių loma, erdvus paviršiaus įdubimas“, anot prof. Česlovo Kudabos, labai mylėjusio mūsų kraštus, yra ypatingoje vietoje — „aukštai, kur pūpso visi medvėgaliai, girgždūtės ir sprūdės“. Žemaičių aukštuma — ir tiek pelkių! „Pelkė, pelkėta vieta — bus, be abejonės, tipiškas Žemaitijos peizažo ženklas. Gyvybingiausia ir paslaptingiausia vieta… Aukštaičiui pelkė negali būti graži. Žemaičiui — gali“,— teigia prof. Viktorija Daujotytė.
„Negaliu jums apsakyt, kaip man patinka plačios, neaprėpiamos, bekraštės pelkės“,— tai poeto Vytauto Mačernio balsas. Pagal kalbininką E.Frenkelį, žodis pelkė etimologiškai susijęs su pilka spalva. Bet palikime tai mokslininkams. Įdomu ir tai, kaip pelkių vardus aiškina žmonės, neretai iš tų aiškinimų yra gimę padavimai, sakmės, pasakos. Mes domėjomės, kokias mūsų apylinkių hidronimų reikšmes surado mokslininkai, nors kartais ir jie abejoja, palieka kelis galimus variantus.
Taigi senoviškiausi ir įdomiausi Varnių apylinkės hidronimai: Domantas (upelis, iš vakarų įteka į Lūksto ežerą) — gali būti kilęs iš asmenvardžio, o galima skirti šaknį do-, kilusią iš da-, ir sieti su indoeuropiečių „skystas, tekėti“. Drujos upelio, ištekančio iš Gūšros arba Milvydo ežerų ir įtekančio į buvusį Biržulį (dabar — į Virvytę), vardas sietinas su senovės indų dravah „tekėjimas“, dravati „bėga, teka“. Gūšros ežero vardas jau „lietuviškas“ — nuo žodžio gūžtis „riestis į kamuolį“. Ežerėlis tikrai kalvų suspaustas, suriestas.
Mūsų didžiojo Lūksto ežero vardas fonetiškai artimas kuršių ir latvių kalboms (s vietoj š), latviškai Lukste „upė“, Lukstu ezers „ežeras“, pieva Luksts, latviškai luksts „drėgna, pelkėta pieva“. Padavimai apie Lūksto vardo ir paties ežero atsiradimą byloja, kad, kai atėjo Lūkstas debesiu ant viršaus Varnių miesto, debesis kelias dienas išstovėjo. Žmonės bijojo, o toks piemenaitis, skrybėliuku apsimovęs, vis šokinėjęs ir sakęs: „Lūksts! Lūksts!“ Ir nukritęs ežeras. Ir sako, kad jame yra ir bažnyčia paskandinta — žmonės naktį matę po vandeniu kryžių (pasakojo M.Navickienė).
Vyną sykį kilst Lūksts, jau užlies Varnių miestą. Žmonės šaukėn, verkėn. Tada paukštuks atlieki i šauk: „Lūksts! Lūksts!“ Visi žmonės ėmi šaukti: „Lūksts!“ I ežers nusileida atgal į savo vietą, nebeužlieji miesta (J.Zymantienė).
Ar ne iš to debesiu pakilusio Lūksto ir Debesnų pelkės, besitęsiančios nuo ežero iki pat Varnių, pavadinimas? Juo labiau, kad debesynė reiškia „skysta putra“. Apie šią pelkę yra daug padavimų — apie bedugnę, kurios dugnas pačiame pragare, apie žmones klaidinantį Debesnų velnią bei jį norėjusį pergudrauti ir akies netekusį siuvėją, apie šioje pelkėje vykusį mūšį su kryžiuočiais. Atrodo, su šiais padavimais turi ryšį Debesnomis tekėjusio Giltinupio vardas.
Varnelė — upė, tekanti iš Lūksto per Debesnų pelkę, besiranganti po Varnius, o paskui per Vartavų pievas — į Biržulį. Seniau ji vadinta Varne, kartais ir Varnenka, susijusi su paukščiu varna ir juoda spalva. Padavimai upės, kaip ir pačių Varnių, vardą aiškina siedami su varna (apie medžiojusį šiose vietose kunigaikštį, nušovusį varną, apie mūšyje žuvusius kryžiuočius, kurių kūnų lesti suskrido varnų pulkai, ir pan.).
Lūksto valksmų pavadinimai irgi įdomūs — tai ežero vietos, kuriose žvejai daugiausia žvejodavo; jų pavadinimus paaiškinti nesunku, jie nėra tokie seni: Užgiralis (nuo miškelio vardo), Kojalis, Kryžalis (kur nuskendęs žmogus), Baltlendrynės (įteka Lendrės upelį), Salikės, Po keliuko, Įlanka, Po Domantu, Po markom (merkdavo linus ar kanapes toj vietoj), Po dvaru, Matuška (kada atplauksi, tada pagausi), Upė (toj vietoj išteka Varnelė), Po daržais, Po Ūlyčale, Skalbykla, Po Kazienės lanka, Kulerto lanka, Ausiejanka (šalia buvęs dvaras), Po Kotrynos, Po alksniais, Po ąžuoliuko, Jonušienės skalbykla, Juodalksnis, Liepaitis, Po Šermukšnine, Sodželka, Uostupis, Sausragis, Lenkė, Liūgna, Dirvalių ragas, Leternos ragas, Purvynė, Bačynos ragas, Pagrajinė, Pirtalė, Blindikė, Jamka, Atragė, Rabažnyčia, Kurminė, Mažoji Jamkikė, Po Ragiuku, Po Kalnais, Briedgaurė (briedgauris „kieta, šiurkšti žolė“), Kreivoji, Vuonės ragas, Liūgno ragas, Zaletūkas, Vorelytė, Vorelytės lendrynas. Profesoriaus A.Vanago nuomone, vietovardžiai su priesaga -al yra kuršiškos kilmės. Lūksto ežere ir jo pakrantėse tokių vietovardžių yra daug. Kaip ir nelietuviškų: Jamka, Matuška.
Virvytės vardas, pasirodo, nebūtinai susijęs su iš linų nuvyta virvele, jis gali turėti ryšį su „virti, sūkuriuoti, varvėti“. Iš tiesų, Virvytė tokio neramaus būdo, kad gali reikšti ir virimą, ir verpetą.
(Bus daugiau)

1 komentaras

  1. Pats gyvenu Telšiuose ir Žemaitiškai kalbu vidutiniškai. Bet atvažiavęs į Varnius pasijuntu kaip prašalaitis. Tokia gražia kalba temoka Varniškiai ir Tveriškiai. Labai malonu girdėti ir bendrauti.

Daugiau nekomentuojama.