Pavasaris — poetų metas. Kai skleidžiasi žiedai ir šildo saulė, užgimsta šviesios mintys ir jausmai… Turbūt neatsitiktinai pavasarį, 1928 m. balandžio 28 dieną Darbėnuose gimė poetas, prozininkas, publicistas, vertėjas Algirdas Kazragis. Jo vaikystė prabėgo Mosėdyje ir Salantuose, o brandos sulaukė besimokydamas Telšių gimnazijoje. Telšiai jam tapo gimtuoju miestu ir saugiu uostu nuo politinių audrų, čia atsiskleidė jo literatūrinis talentas.
Irma Kontautienė
Žemaičių muziejaus „Alka“ vyr.muziejininkė
Bet ne pavasaris, o karas paskatino trylikametį paauglį Kazragių Aliuką tapti poetu. Vokietijos-SSRS karo pradžia 1941 m. birželio 22 dieną jį užklupo pionierių stovykloje, Palangoje. Karo atskirtas nuo tėvų, su jaunesne seserimi Gražina, iki 1945 metų pradžios glaudėsi pas močiutę Mosėdyje. Ilgi ir tamsūs vakarai, vienišumo jausmas ir nežinia dėl tėvų likimo, skatino graudžias mintis išsakyti eilėmis: apie gyvybės trapumą, našlaičio dalią, žmogaus gyvenimo prasmę. Nemažai jų skirta mamai, su kuria Algirdą siejo ypatingas dvasinis ryšys. Po vienu iš tokių eilėraščių užrašė: „Mama — brangiausias turtas“. Ir net vėliau, kai jų požiūriai į tuometę sovietinę santvarką išsiskyrė, meilė motinai išliko amžina.
Tik 1945 metų pradžioje atėjo džiugi žinia, kad tėvai gyvi ir grįžta į Lietuvą su nauju šeimos nariu — mažąja Doloresa. Apimtas didžiulio džiaugsmo, Algirdas dar nematytai savo sesutei skiria 600-ąjį eilėraštį. Kartu visa šeima persikelia gyventi į Telšius. Čia Algirdas mokosi gimnazijoje ir kuria, redaguoja gimnazijos sienlaikraštį „Laisvos valandos“. Rašo laiškus Vincui Mykolaičiui-Putinui, ieškodamas atsakymų į jam rūpimus klausimus. Rašytojas jaunajam literatui davė patarimą mokytis daugiau kalbų, kad didžiuosius poetus galėtų skaityti iš originalo. Paklaustas apie gyvenimo prasmę, lietuvių literatūros klasikas atsakė: „Visada reikia klausyti savo sąžinės balso. Jei sąžinė bus rami — blogu keliu nenueisi, ir jaunystės idealizmas negalės išblėsti. O dėl gyvenimo tikslo ir prasmės — ką gi? Tą mįslę sprendžia tūkstančius metų. Gyvenimo prasmė — pasiaukojime kitų labui“.
Laiške, rašytame 1948 metų sausio pradžioje, palinkėjimas, tapęs kelrodžiu visam gyvenimui: „Mielas Bičiuli, tamsta esi jaunas ir visas Tamstos gyvenimas dar priešaky. Norėčiau, kad po daugelio metų, stovėdamas savo senatvės slenkstyje, galėtum nuoširdžiai pasakyti: padariau viską, ką galėjau didžiam gyvenimo uždaviniui atlikti. Jei klydau ir klupau, tai tik gerų norų vedamas, tiesos, gėrio ir grožio siekdamas; savo pajėgų piktam nenaudojau ir vėjais neleidau. Jei Tamsta šitaip galėsi pasakyti, tai būsi laimingas ir laimės klausimas bus išspręstas teigiamai“.
Paskutiniai mokykliniai metai Algirdui Kazragiui buvo ypač sunkūs. Tai didžių prieštaravimų, žmogiškųjų vertybių įkainojimo ir svarbių sprendimų metai. Vienas geriausių mokinių, vienas iš pirmųjų gimnazijos komjaunuolių ir komjaunimo organizacijos sekretorius, iš tėvo komunisto sužinojęs apie planuojamus klasės draugų šeimų trėmimus, perspėdavo juos, taip išgelbėdamas nuo baisios lemties. Dar 1947 metais, matydamas, kaip sovietinė propaganda neatitinka realybės, kaip skaldoma Lietuva, kaip brolis prieš brolį pakelia ginklą, rašo eiles.
Klasės draugams
Kada gyvenimas ir vėlei,
Širdy mūs praeitį prikėlęs,
Į vieną būrį besuves,
Kokie veidai tada šypsosis
Ir kokią dainą uždainuosim,
Kieno paspausime rankas?..
Ne, aš savęs baugint nenoriu
(Bet kas žiūrės į mano norus?!…)
Juodom nerimo mintimis…
Visa širdim, brangieji, trokštu,
Kad mūsų niekas nenublokštų,
Kur amžina, klaiki naktis…
Kad mūsų širdys vis dainuotų
Teisybę, laimę išsvajotą,
Kad idealai būt gyvi!
Bet nežinau, kokiais keleliais
Nuklysti mūsų dienos gali,
Ir kokios mintys degs širdy?
Telšiai, 1947.VII.16
1948 m. sidabro medaliu baigęs gimnaziją, Algirdas Kazragis įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti lituanistikos. Jo bendramoksliai buvo Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis ir kiti, vėliau tapę garsiais poetais ir rašytojais. Deja, studijos baigėsi greitai ir netikėtai 1949 metų pavasarį: po kovo pabaigoje vykusių masinių gyventojų trėmimų, sovietų valdžios pavadintų „Bangų mūša“, Algirdas viešame filologijos fakulteto susirinkime pasisakė prieš nekaltų žmonių trėmimus, padėjo komjaunuolio bilietą ir paliko universitetą. Slapstėsi Klaipėdoje pas buvusį Žemaitės gimnazijos direktorių ir lietuvių kalbos mokytoją Steponą Skeivį. Vėliau prisiglaudė Mosėdyje, Telšiuose. Tuo metu parašyti eilėraščiai rodo jo minčių ir klajonių trajektorijas. Savo išgyvenimus išlieja eilėmis, kurios galėjo tapti bilietu į tremtį.
Skaudžiausia buvo ne studijas, mokslo draugus ir mylimą mergaitę Vilniuje palikti, o apvilti motiną, kuri pati tikėjo ir sūnui skiepijo meilę darbo žmogui, visuotinę lygybę ir tikėjimą šviesesne ateitimi. Beje, ne tik tėvai, bet ir kiti artimi giminaičiai dar tarpukariu tapo Lietuvos komunistų partijos nariais, platino nelegalią komunistinę literatūrą Žemaitijoje. Bet gražūs komunizmo lozungai, girdimi nuo pat vaikystės, Algirdui neuždengė akių — jis mato nekaltų žmonių persekiojimus, trėmimus, žudymus, jaučia jų skausmą ir neviltį. Ir prašo:
Nusijuoki, mama
Ne tokios man laimės, mama, Tu linkėjai,
Kai lopšelį mažą per naktis supai,
Kai žingsnius pirmuosius šypsena lydėjai
Ir šviesplaukę galvą glostei man švelniai!
Savo kelio, mama, niekad aš nekeisiu,
Nors numirt iš bado reiktų patvory.
Ne, aš neprašysiu, kad Tu man atleistum —
Niekam nusikaltęs nejaučiuos širdy.
Prieš tironus niekad, mama, nesiklaupsiu
Ir altoriui melo nesimelsiu, ne!
Aš tikiu į naują atgimimo aušrą
Be mirties beprasmės Sibiro sniege.
Būk linksma, mieloji! Nusijuoki, mama,
Nekentėki niekad dėl manęs — prašau.
Ilgas mano kelias ir dalia benamė,—
Bet kitaip gyventi būtų dar sunkiau.
Klaipėda, 1949.IX.26
Nors Algirdas neieškojo užtarimo, tėvai išgelbėjo sūnų nuo tremties, o galbūt ir nuo mirties, kreipdamiesi į savo draugus komunistus Vilniuje.
Nuo 1950 metų poeto Algirdo Kazragio neramus gyvenimas pasikeitė. Jis įsidarbino Telšių rajoniniame laikraštyje, rašė straipsnius, reportažus apie gražėjantį Telšių kraštą ir gerėjantį žmonių gyvenimą. Bet matė ir daugybę negerovių: sovietinės nomenklatūros privilegijas, paprastų žmonių vargus vaikštant valdiškais koridoriais, gamtos niokojimą. Pasitelkęs humorą, laikraščio skiltyje „Juodu ant balto. Iš mūsų bendradarbio Motiejaus Rūgštelės užrašų“ viešino žmonių skundus, rašė feljetonus, humoreskas. Žmonės, neradę teisybės pas partinius biurokratus ar skriaudžiami viršininkų, vis dažniau kreipdavosi į Motiejų Rūgštelę (šios skilties redaktorių Algirdą Kazragį). Net Feliksas Milevičius, tarpukaryje buvęs Telšių burmistru, atsiuntė padėkos laišką Algirdui, pavadinęs jį didžiuoju humanistu, skriaudžiamųjų užtarėju, linkėdamas jam „… ir toliau sėkmingai kovoti su taja įsigalėjusia lomo nelygybe ir žmonių skriaudėjais, kurių yra ir dabar absčiai“. Rašė straipsnius ir ateistine tematika, bet nebuvo bedievis — jo vienintelis dievas — tiesa, o maldos namai — gamta, kurioje nėra melo ir apgaulės.
Tik 1956 metais, prasidėjus N.Chruščiovo „atšilimui“, Algirdas Kazragis grįžo į Vilniaus universitetą — šį kartą pasirinko neakivaizdines žurnalistikos studijas. Universitetą baigė 1962 metais raudonu diplomu su pagyrimu. Tuo pat metu dirbo rajoninio laikraščio redakcijoje, rašė straipsnius respublikinei spaudai, laisvalaikiu kūrė apsakymus, komedijas, pjeses teatrui, scenarijus redakcijos ir spaustuvės humoro ir satyros vakarams. Nemažai telšiškių tapo jo apsakymų ar humoreskų personažais.
Palaipsniui skleidėsi dramaturgo talentas. Rašė komedijas, pjeses, scenos vaizdelius teatrui ir televizijai. Turėjo daugybę planų ateičiai… Klasės susitikime 1968 metų pavasarį taip atsako į klausimą apie ateities planus: „Būti tuo, kuo esi, teisingiau — išlikti tuo, kuo esi. Niekad nenuleisti nosies. Kaip nors neprarasti galios ar sugebėjimo džiaugtis gyvenimu“. Nors vieniša vaikystė, nerami jaunystė, didelis darbo krūvis nualino kūną, bet nepalaužė dvasios — iškentęs tris inkstų operacijas, šešerius metus daugiau laiko praleidęs ligoninėse nei namie, rašė kasdien. Tačiau likimas nedavė jam laiko… Kitą pavasarį, likus keturioms dienoms iki keturiasdešimt pirmojo gimtadienio, Algirdo Kazragio gyvybė užgeso.
Likimas Algirdui Kazragiui davė mažai laiko gyventi, bet didelį talentą literatūrai. Jo kūrybinis palikimas, saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“, visada primins žmogų, kuris norėjo būti tiktai Žmogumi.
Noriu būt žmogumi
Kartais noriu pavirsti bepročiu,
Širdį rankom kaulėtom suspaust,
Kad krūtinėj gailiai neraudotų
Ir kančios neprikeltų daugiau…
Kartais noriu virst mėlynu žiedu,
Debesėlio baltaisiais sparnais…
Ar lakštute, kur vakarą gieda,
Įsidegus Aušrinei skaisčiai…
Mane vykit iš kiemo į kiemą,
O svajonę pavergt jūs silpni…
Aš tenoriu gyvenime vieno —
Visada būt tiktai žmogumi!
Telšiai, 1947.IV.27
Eilėraščiai iš A.Kazragio archyvo.