Galima drąsiai teigti, kad kiekvienas turime savo sampratą apie Poezijos pavasarius, nes tai akivaizdus realybės faktas. Juk kasmet per patį gamtos skambesį išsilieja ir kuriančiojo dialogai su skaitytojais, ir įvyksta didesnės ar mažesnės artumo akimirkų sutiktuvės.
Ieva Sigita Naglienė
Bandykime į gegužės kaitrą įterpti keletą žodžių ir apie 2018-ųjų Poezijos pavasarį, kada nori ar nenori persimuša saulės, jausmų, emocijų, besikeičiančios erdvės ir žmonių gyvenimo eilės. Netikėtai ryškiai blyksteli ir laukimo temos, ir pusvalandžio pašnekesio ilgesys — tarsi kitokio ryšio pradžia. O kai pasirodė Tarptautinio Poezijos pavasario svečiai, tai jau, kaip pastebėjo Algirdas Dačkevičius, įvyksta ir tradicinis stabtelėjimas Katedros aikštėje, ir gėrėjimasis Vydūno kaštonų gyvastimi, ir tobulas jų įsitvėrimas į vis modernėjantį žvilgsnio gamtovaizdį.
O paskui — kelionė poetės Karolinos Praniauskaitės menamos tėviškės link, ir Vytauto Stulpino raiškus žodis apie pačią Žemaičių krašto poetę Karoliną Praniauskaitę, ir jos vardo Telšių bibliotekos direktorės Jolantos Sutkutės bei pavaduotojos Vidos Urnikienės žodžiai, ir Gadūnavo seniūnijos vaišės, ir pažintys bei bendravimai. Į Padurbinio kaimelį per Poezijos pavasarį atvyko poetas ir žurnalistas Aivaras Veiknys, jaunoji rašytoja ir vertėja Ieva Toleikytė, poetas Nerijus Cibulskas, poetas, fotografas Alis Balbierius, poetė Lone Horslev iš Danijos, poetai Vytautas Stulpinas, Algirdas Dačkevičius, Petras Gintalas bei aktoriai Edita Zizaitė ir Ramūnas Abukevičius.
Svečiai savo kūryba dalijosi ir Eigirdžiuose. Pirmiausia juos svetingai sutiko mokyklos erdvė, o po to ir žemaitiškas žodis, daina, žiūrovų plojimai. Poezijos renginį vedęs aktorius Ramūnas Abukevičius ne tik pristatė kiekvieną poetą, bet ir klausytojams paskyrė rašytojo Vydūno išminties puslapių, o aktorė Edita Zizaitė padovanojo žemaitiškų eilių iš Viktorijos Daujotės poezijos. Renginio metu perduota ir simbolinė „Poezijos paukštė“, kuri iš Eigirdžių „išskrido“ į Nerimdaičių biblioteką, pasigardžiuota valgiais ir šnekomis. O iš Eigirdžių poetinių skaitymų stabtelta ir prie Telšių autobusų stoties, kur perskaitytos mūsų krašto poetų eilės, kurios įrašytos kolonų pritvirtintose metalinėse plaketėse. O kiek vėliau dalyvauta ir šventėje prie Karolinos Praniauskaitės bibliotekos, kurioje stebėta rožyno atidarymo ceremonija, prisiminta pirmosios lietuvių poetės kūryba.
Itin įkaitintoje Masčio ežero pakrantės žalumoje, pamažu vakarėjant, Poezijos pavasario dalyviai buvo maloniai nustebinti jūrinio vėjo gausa. Tiesiog visus apsupo gaivinanti vėsuma ir Telšių Muzikos mokyklos atlikėjų melodijos. Įspūdingai į Poezijos erdvę įsiliejo ir tarptautinių konkursų laureatės Ramintos Šukytės atliekami kūriniai, sveikinimai bei vakaro šeimininkų žodžiai. Ir vėl, suprantama, svarbiausias dėmesys buvo skiriamas poezijai, kuri „kalbėjo“ vakaro vedėjo aktoriaus Ramūno Abukevičiaus perteikta Vydūno kalbos galia, sklido eilėmis, kurios ragino, kvietė, maištavo, prisitaikė ir atminė, sklaidė nūdienos prieblandas ir vertė susimąstyti apie esamą ir turimą, apie laikinumą ir amžinatvę, apie žmogų ir bendrystę, tikėjimą ir pasitikėjimą, laikmečio šuolius, skubos audringą būdą.
Jaunųjų kūrėjų Aivaro Veiknio ir Nerijaus Cibulsko eilės brovėsi į tikrovę, sukosi modernios esaties debesyse, aiškinosi santykius, artino, traukė iš savęs kažką, kas per saviplaką priartina pabaigą, kas priverčia suvokti, jog ir po to gyvenimas tęsiamas. Viešnia iš Danijos Lone Horslev atskleidė moters pasaulį, o Ieva Toleikytė — išgyvenimus apie čia pat vykstančius artumo ir savistabos momentus. Gyvenimo akistatos su tikrove ir jausmų raiška traukė ir poeto A.Balbieriaus posmai, glaudžia erdvės ir žmogaus gilybe žavėjo V.Stulpino eilės, o A.Dačkevičiaus praėjusio laiko detalių ir kasdienių daiktų metafora kūrė visai naują, sakytum, jau būto ir vis dar esamo išgyvenimo harmoniją. Į poetinį lauką jungėsi ir poeto P.Gintalo bei jo sūnaus jausminiai intelektualūs įkalbėjimai, rišosi vienu mazgu, regis, permatomi skausmo, nuojautos bei vilties gijos. Aktorė Edita Zizaitė žemaitiškomis poetės V.Daujotės eilėmis tiesiog įtikino, kad pasaulis yra išsaugojęs nematomą artumos jausmą, nes tik iš ten pareina stiprybė, kurią turi atmintyje, tik iš ten daliniesi ja su kitais.
Posmas po posmo — ir pabaiga. Va, tiek to 2018-ųjų Poezijos pavasario žalumo! O visa kita — kiek aprėpei, tiek ir laikykis. Kasmet vis nauji veidai, nauji eilių pavasariai, nauji įkalbėjimai ir tikėjimas, kad Sukviestieji bus išklausyti, o Išklausiusieji — laimingi, nes vieni kitus išgirdo.