Dar prieš kelis šimtus metų Biržulio ir Stervo ežerai tyvuliavo apsupti daugiau kaip keturis tūkstančius hektarų turinčių klampių pelkių. Liūnuose karklynai kerojo, o prie kalvų dar ir dabar randami pelkėse išvirtę ir dumblu apsemti ąžuolai, liudijantys, kokie miškų galiūnai čia kadaise augo. Iš pietų pusės į Biržulio Sąsmauką atsirėmusi sausumos juosta buvo vienintelė vieta, kur žmogus galėjo privažiuoti prie ežero. Tą siaurą pakilesnę vietovę, savotišką pusiasalį, iš visų pusių supo Stervas, Biržulis ir karklynais prižėlusios pelkės. Tai ir davė žvejų kaimeliui Karkliškių vardą.
Pranas Vasiliauskas
(1907-1984)
Užrašė Varniuose 1973 metais
Dėl ežerų artumo, jų žuvingumo ir patogios vietos laiveliams laikyti, žvejybos įrankiams džiaustyti, Karkliškių kaimas nuo senovės buvo žvejų apgyventas.
Įvedus Žemaitijoje krikščionybę, Vytautas pirmajam Medininkų vyskupui Motiejui užrašė nuo Sąsmaukos Viržuvėnų link pusę Biržulio, o 1549 m. visas ežeras atiteko Žemaičių vyskupystės kurijai; tik du pakraščiai liko dvarų žinioje.
Kas gyveno Karkliškiuose prieš 1710–1712 metų marus, neliko žinių. Tik iš kartos kartai perduodamuose pasakojimuose minimas atsitikimas, kad vasaros laike Karkliškiuose mirusią moterį su kabliais užkėlė ant rogių ir vežė į Kujainių kapines laidoti, bet prie Karupio brastos ji nuo rogių nukritusi ir likusi atkalnėje užkasta.
Melioracijai 1965 m. naujai pertvarkant kelią Varniai–Biržulis, užpilant Karupio brastą, atkalnėje buvo rasti suirę žmogaus kaulai. Žmonių kaulai randami ir netoli Karupio esančiame Vožnugario kalnelyje. Tai leidžia tikėti pasakojimų tikrumu apie čia buvusius marus ir karus.
Po marų žmonių negyvenama Karkliškių vietovė per penkiasdešimt metų užaugo miškais. Į Varnius perkėlus kunigų seminariją ir vyskupui J.Lopacinskiui pradėjus naujas statybas, iš Kražių atvykęs jaunas kalvis Petras Vasiliauskas buvo apgyvendintas kanauninkams priklausiusiuose Karkliškiuose.
Tais laikais kelias iš Varnių į Viržuvėnus ir Biržuvėnus ėjo pro Karkliškių kaimą.
Baltininkuose ir Viržuvėnuose vyskupystės kurija turėjo dvarus; reikėdavo ten laikas nuo laiko nuvykti ir kalviui Vasiliauskui. Čia, prie Žąsūgalos, Skliausčių kaime, pažino mergaitę Stasiulytę, su kuria, sukūręs šeimą, gyveno Karkliškiuose ir turėjo keturis sūnus: Andriejų, Petrą, Antaną ir Anastazą.
Petro sūnūs buvo ilgaamžiai: Antanas, mano senelis, sulaukė 99 metus amžiaus, o jauniausiasis — Anastazas, gimė 1803 metais, mirė 1918 metais.
Anastazas kurį laiką tarnavo už vežiką prie vyskupo Motiejaus Valančiaus, mokėjo smuiku groti, kaip muzikantas dalyvaudavo kunigų baliuose.
Dėl M.Valančiaus pamokymų, už savo brolius ir kaimynus buvo labiau apsišvietęs.
Kai 1915 metais atskridęs kaizerinės Vokietijos lėktuvas ant Varnių numetė dvi bombas ar kai padangėse lyg rąstai cepelinai slinko, senelis stebėjosi: „Bukštu, bukštu, kap daba mundras sviets rundas“. Per vokiečių okupaciją nebuvo žibalo, dėl to sugrįžo ir senelio Anastazo vaikystės laikų vakarai: vėl iš beržų buvo skaldomos užpečiuose išdžiovinamos balanos. Ilgais rudens ir žiemos vakarais žibinant balanomis, anglis nuo jų nukrapštyti ir vis iš naujo uždegti buvo vaikų darbas.
Moterys linus ir kanapius verpė, vyrai tinklus mezgė, virves suko, o senelis tarsi iš knygos pasakodavo prisiminimus: kaip jo jaunystės laikais į carų kariuomenę gaudydavo rekrutus, apie baudžiavos laikus, badmečius, marus, „bimbalų metus“ (taip senelis vadino 1831 ir 1863 metų sukilimus), apie nuotykius ir atsitikimus su velniais pelkių liūnuose, jaujų peludėse, apie meškininkus ir „cerauninkus“, kurie ligas iš žmonių varė, apie „juodus“ pasninkus, žvejybos laimikius ir tai, kaip linksmindavosi žydų laikomose karčiamose.
Iš girdėtų pasakojimų plačiau paminėsiu tik tuos, kurie būdingi Karkliškių vietovei, kaimą supusiems Biržulio, Stervo ežerams bei čia liulėjusioms pelkėms, ir kurie susiję su žvejų papročiais.
Senelio Anastazo tėvas Petras Vasiliauskas, atvykęs į Karkliškius, rado vien augančius miškus. Per lazdynus ir alksnynus vingiavęs smėlėtas kelias prie Biržulio Sąsmaukos. Antras, didesnis, suko per pelkes į Viržuvėnus.
Senų pastatų nebebuvo, ties prūdu, kuris išliko iki dabar, augo stori juodalksniai, beržai, uosiai. Atskirai stovėjo du pūriniai gluosniai ir kelios liepos; matėsi, kad tie medžiai buvo kažkada žmonių prie trobesių sodinti.
Toje senoje „buveinėje“ senelio tėvas pasistatė naują trobą, kurioje ir gimęs Anastazas.
Kai senelio tėvas Petras apsigyveno Karkliškiuose, kelio, kurs dabar eina iš Varnių į Telšius per Dubulių–Tetervinės pelkes, dar nebuvę. Pro Karkliškius ėjo senasis kelias iš Medininkų per Viržuvėnus į Baltininkus. Ir tojo kelio linkmė nebuvusi šiandienė. Vingiavęs jis per dabartinius Kujainių kaimo laukus senkapių link (senkapiai tebėra išlikę). Vėliau prie to kelio buvo pastatyta „cigelnė“, o Rudijų pelkės, per kurias dabartinis kelias eina, tada buvusios miškais apaugusios.
Ties Stervo ežeru, ten, kur išteka Govijos upelis, stovėjusi karčiama. Už karčiamos kelias suko į Tyrų ir Ereliškės pelkes. Pelkėse tarp kalvų buvo dvi brastos apie „jorstą“ (kilometrą) ilgumo, kurių dugnas buvo išklotas storais ąžuolais. Čia prie kelio išliko vietovardžiai: Karupis, Prūsų Skynimas, Puolimų kalva, Pravaro kalnas.
Nors istoriniai šaltiniai tose vietose mūšių su kryžiuočiais nemini, spėtina, kad į tas pelkes 1389 metais galėję būti klastingai įvilioti ordino riteriai, kuriems vadovavo komandoras Markvardas Rašau. Karupis, Prūsų Skynimas (senelis Anastazas ir kaizerinius vokiečius prūsais vadino), Puolimų kalva, Erlingis — tai pavadinimai vietų, esančių pelkėse, ir kurios vertos žymiai didesnio kraštotyrininkų ir archeologų dėmesio. Ištyrus senojo kelio pėdsakus, liktų aiškesnė tų vietovardžių kilmė.
XVIII amžiaus antroje pusėje vyskupui Jonui Lopacinskiui apsigyvenus Viržuvėnuose (Viržuvėnų dvaras buvo ant Virvytės kranto, o naujai įkurta Janapolė yra toliau nuo upės), susisiekti su Varniais vingiuotu, per brastas ėjusiu keliu buvo nepatogu. Tada ir buvo nutiestas naujasis, per Tetervinės ir Dubulių kalvas nuvingiuojantis kelias. Vėliau, prieš XIX amžiaus vidurį, ir karčiama nuo senojo kelio prie Govijos upelio persikėlė į Tetervinę.
Po marų vyskupystės kurija žuvų gaudymą Biržulio ežere buvo pavedusi Viržuvėnų dvaro valdytojams. Tuolaik žvejai gyveno prie to Biržulio galo, iš kur išteka Virvytė. Ta vietovė iki mūsų dienų Žvejelių kaimu vadinasi. Po melioracijos darbų Žvejeliškės kaimas išnyko.
Senelis Anastazas pasakojo, kad jo jaunystės metais Biržulį valdė Viržuvėnų dvare šeimininkavęs ponas Karlinskas, kuris dėl šykštumo net palei ežerą gyvenantiems mužikams draudęs žuvų pasigauti.
Tais laikais ežeras ir Virvytės upė nuo vandenyje judančių žuvų tarsi virė.
Senelio tėvas palei ežero krantus paspęsdavęs tuptas ir rasdavęs nemažai prilindusių žuvų. Kartą bemedžiodamas ponas Karlinskas rado paspęstas tuptas, jas sulaužęs ir išmetęs, bet žuvų neėmęs.
Ponui Karlinskui draudžiant ežere žuvis gaudyti, senelio tėvas Petras Vasiliauskas per Volakų pelkes iškasęs kanalą ir pakreipęs iš Stervo ištekančio Govijos upelio srovę per savo žemę. Tame kanale iš paspęstų tuptų žuvį sėmęs ir maišais vežęs į Klėtalę. Taip ir liko ta vieta Klėtale vadinama.
Gaudydamas žuvis senelio tėvas Petras praturtėjęs, metęs kalvio amatą ir pasidaręs žvejys. Jo įpėdiniai Antanas ir Anastazas taip pat pamėgę žvejybą, Andriejus buvęs ūmingas medžiotojas, o sūnus Petras virėjavo Varnių kunigų seminarijoje.
Karkliškiuose atsirado daugiau gyventojų, ir kaimo ribos iki „liustracijos“ (žemių perdalijimo) palei Stervo ežerą siekė Tetervinę. Žemė buvo bloga: smėlėtos kalvos, pelkės ir miškai.
Viržuvėnų ponas Karlinskas su Pašilės dvarininku, kurio pavardė buvo Uščia, išmainė šunį į baudžiauninką Radžių. Po išmainymo Radžius baudžiavą ėjo Karlinskui (kiti Karkliškių gyventojai buvo kuniginiai, lažą ėjo kanauninkų dvare Gintaluose). Per liustraciją, 1865 metais, Radžius gavo žemės prie Govijos upelio ties vieta, kur anksčiau stovėjusi karčiama, pradėjęs verstis žvejyba, praturtėjęs. To Radžiaus vaikai ir tolimesni palikuonys buvo Stervo ir Biržulio žvejai.
Esant vyskupu Steponui Giedraičiui, prieš XVIII amžiaus pabaigą, iš kurijos Biržulį pradėjo nuomoti žydai: Alijošius Pivorninkas, vėliau Icikas Bolninkas, kurie apsigyveno Karkliškiuose. Kaimelyje padaugėjo ir žuvų gaudymu besiverčiančių žemaičių: žvejais tapo Mėčiai, Vičauskis, Petrošius, Dergužis, Galinskis.
Vėliau žydai pasikvietė žvejų iš Salako, kuriuos vietiniai Nikiporu ir Sergėjumi vadino.
Senelio Anastazo Vasiliausko laikais žvejų šeimose tinklams siūlus iš linų verpdavo moterys, o iš kanapių — vyrai. Žvejai, regzdami tinklus, atmintinai žinojo, kokiais atstumais reikia pridėti ar atimti akis, kad išeitų reikalingų išmėrų velkami ir statomi tinklai.
(Bus daugiau)