Tataigi, broliukai ir sesikės — minkštas sostas nėra amžinas. Graužė, graužė vyriausiasis valdoviukas Fizikas maršalką Saulę Pirmąjį, visaip aną iš sosto krapštė. Siūbavo, lingavo sostas, bet maršalka neišvirto. Ale sumanyk taip: vožt Fizikui ir darbiniams iš peties. Maršalka Saulė Pirmasis apginklavo ir subūrė savo kariauną, net B.Acevičių į ją pakvietė. Taipogi T.Arvainį ir dar kelis — bet anie buvo it slapti agentai, mūšyje nenorėjo išsiduot.
Nu, Fizikas su savo kariauna — darbiniais ir tvarkdariais — iš pradžių sulindo į apkasus ir bunkerius. Sėdi, laukia darbiniai baisaus galo: maršalka užsigeidė maršalkiukų Angliaus ir Veterinoriaus galvų. „Ūūūū“,— ūbauja iš baimės ir nevilties darbiniai. „Tai gal eikim ir mes atakon, jei žūt, tai aukštai iškelta galva“,— visu ūgiu stojosi Anglius. Ir pareikalavo Fiziko kariauna raudonųjų roželių maršalkos Saulės Pirmojo bei vyriausiojo valdoviuko pavaduotojo Husaro galvų. Nustėro Telšių kunigaikštijos liaudis: sulipo į medžius, ant stulpų paveizėt to mūšio, galvų kapojimo. Ale nutik taip: atsirado maršalkos stovykloje vienas prėdatėlius, T.Arvainis kovos išsigandęs pasislėpė savo daržinėj, giliai į šieną įsirausdamas. O B.Acevičius išpoškino žadėjęs padėt Angliaus ir Veterinoriaus galvas nuimt, bet ne maršalkos užpakalį soste sergėt.
Broliukai ir sesikės, apkarto pergalė darbiniams bei tvarkdariams, kai atvožė atkatų bei pakišų skrynios dangtį. „Nonsens, sory, kur auksinai, duoklininkų sąrašai? Kai aš buvau savivaldovybės rūmų maršalka, toje dėžėje visuomet per kraštus veržėsi nuo biudžeto perviršiaus“,— suirzo Kęstas Zadanija. „O ką tai reiškia?“ — pasiteiravo amžinoji naivuolė Laimužėlė — senatoriaus Elektriko ginklanešė. „Nu, ir boba: prie Zadanijos skrynioj auksinai netilpo, viedruose dar laikė“,— kikena Z.Enka.
Bet ką daryt? Iki Telšių kunigaikštijos seimelio rinkimų laiko nedaug, kaip susirinkt atkatus, duokles, pakišas, kad visą likusį gyvenimą, kaip mėgsta sakyti pasiklydusi kregždutė Juozapas Darbininkas, galėtum oriai nugyvent? Kaip tas gėrybes sugriebt, kai maršalka net duoklininkų sąrašus išsitempė… O ten gi buvo parašyta, kas ir kuriam laikui sumokėjo: ketvirčiui, pusmečiui, metams. Nu, vargo, vargo darbiniai, tvarkdariai ir sveiko proto dešinioji Jolanta Liberalė, kol tą sąrašą atkūrė. Bet per tą laiką plačiai pasklido gandas, kad maršalka sąrašą nušvilpė. Išėjo darbiniai ir tvarkdariai, apsikarstę maišais, duoklių iš bagotų žmonių rinkt. O visi gudriai išsiviepė: esą duokles, atkatus iki seimelio kadencijos pabaigos sumokėję. „Nonsens, sory, taip nieko nebus“,— spjaudosi Kęstas Zadanija. „Tu gi dvi aukštąsias, dvi stažuotes baigęs, sumanyk ką nors“,— traukia per dantį R.Upšys. Nu, laužo galvas Fiziko kariauna. „Et, ko ėjau į tą mūšį su jais, maršalka turi pilną skrynią…“,— kremtasi Jolanta Liberalė. Jau gailisi ir maršalką išdavęs bei pardavęs buvęs raudonųjų roželių pilkasis kardinolas A.Domas.
Betgi išeitį rado A.Domas: tas tai žino, kur ir kaip raudonosios roželės pridirbo bei prisidirbo. Žodžiu, taip: tegul dabar raudonosios roželės rūmininkai išsiperka savo griekus. Visi tijūnai, storastos, urėdai ir veltėdžiaut priimti suolininkai. „Sory…“,— teišlemeno žado netekęs Kęstas Zadanija. Kaip tarė, taip ir padarė: prispausdino indulgencijų — griekų atleidimo raštų. Jei kas jų nepirks, tokį — cypėn, darbo biržon ar blusinėt. Šniūrais išsirikiavo raudonosios roželės prie Fiziko chebros suburto tribunolo. Perka tas indulgencijas. Kas pagal rangą, kas dėl griekų, o kiti dėl šiltos kėdės. Bematant prisipildė atkatų, pakišų ir duoklių skrynia. Džiaugiasi darbiniai ir tvarkdariai, rankomis trina A.Domas, o Jolanta Liberalė jau svajoja, kaip visokioms delegacijoms keps ir savivaldovybei pardavinės auksinius blynus.
Kitos dienos rytą kad suklykė A.Domas: skrynia tuščia! Įdėmiau apžiūrėję, aptiko dugne dangtelį, už jo žemyn besileidžiantį vamzdį. Įpylę vandens, rado balą savivaldovybės rūmų rūsiuose. Įsiutę nulėkė pas maršalką, liepia auksinus atiduot. O šis ramiai graužia alyvinį obuolį, varto akis: kuo jis čia dėtas? „Kokia atkatų skrynia, kokie auksinai? Pagal zakonus to būt negali, ir mano laikais, tesergi dievai, nebuvo. Vaje, vaje, dar nė užpakalių valdoviukų kėdėse neapšilote, o jau tokią korupcijos skrynią susikalėte… Vaje, vaje, kur žiūri STT (Sukčių tramdymo tarnyba)“,— vos tvardosi nežvengęs maršalka. Susižvalgė Fiziko chebra. „Nonsens, sory“,— sulemeno Kęstas Zadanija ir spruko visi kas kur, nes jau STT karietų varpeliai Telšiuose tilindžiavo.