„Atiduok Tėvynei, ką privalai!“

Rugpjūčio 25-ąją savo gimtinėje Gatautiškės kaime (Šilalės r., Laukuvos sen.) pagerbtas legendinis Lietuvos partizanas, Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis ir jo adjutantas Bronius Alūza-Bedalis, jų žuvimo 65-ųjų metinių proga. Pastatytas paminklas prie kelio Laukuva–Varniai, kuriam vietą senos sodybos kieme padovanojo Gatautiškės gyventojo politkalinio Silvestro Zajančausko sūnus Stasys. Paminklo statymu rūpinosi Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjunga (pirmininkė Irena Montvydaitė-Giedraitienė) ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialas (atstovas Antanas Rašinskas). Paminklo finansinis rėmėjas — V.Montvydo krikšto sūnus agronomas verslininkas Česlovas Vytautas Karbauskis.

Antanas Ivinskis

Minėjimas prasidėjo Laukuvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje, kur susirinkusiems V.Montvydo artimiesiems, patriotinių organizacijų nariams, politiniams kaliniams bei tremtiniams iš visos Žemaitijos, Klaipėdos, Kauno bei Vilniaus šv. Mišias aukojo Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos kapelionas kun. Saulius Bytautas OFM ir vietos klebonas kun. Virgilijus Pocius. Po to dalyviai patraukė Varnių link į Gatautiškės kaimą, kur dalyvavo paminklo atidengimo, pašventinimo ir padėkos ceremonijoje.
Prie paminklo padėjo gėlių, išklausė pasisakymus, pasistiprino kareiviška koše, fotografavosi.
Prie paminklo nugriaudėjo karių savanorių trijų salvių saliutas, pagerbiantis Žemaičių apygardą ir jos vadą V.Montvydą-Žemaitį, Lietuvos partizanus, politinius kalinius ir tremtinius, Tėvynę Lietuvą. Padėkos žodį tarė šio atminties renginio sumanytoja, V.Montvydo-Žemaičio dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė, Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vera Macienė, V.Montvydo ryšininkė ir pogrindžio spaudos poetė, politinė kalinė Teresė Rubšytė-Ūksienė, buvęs ryšininkas iš Pašilės Vytautas Dinapas, Klaipėdos universiteto profesorius, buvęs ryšininkas, politinis kalinys Petras Bielskis, dabartinis Žemaičių apygardos partizanų vadas Jonas Šilinskas bei Lietuvos šaulių sąjungos Vlado Pūtvio-Putvinskio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius, perskaitęs pareiškimą dėl Varnių šaulių 804-osios kuopos pervadinimo V.Montvydo-Žemaičio vardu. Šiam pasiūlymui susirinkusieji plojimais pritarė.
Į šventę atskubėjo ir lakūnas akrobatas Jurgis Kairys, kurio dėdės sodyboje iškilo paminklas. Iš I.Montvydaitės-Giedraitienės rankų būrys nusipelniusių asmenų gavo Žemaičių apygardos vado plk. V.Montvydo- Žemaičio atminimo kryžius „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“. Iškilmes praturtino Palangos kultūros ir jaunimo centro Jūros šaulių vyrų choras, vadovaujamas Rimgaudo Juozapavičiaus.
Daugelis džiaugėsi turiningai ir tolerantiškai čia praleistu laiku ir nė nepasigedo partizanų pagerbimo renginius vis ignoruojančių seniūnijų valdžios atstovų ar gausesnio vietinių šauliais prisiekusiųjų dalyvavimo.
Už ką gerbiama partizanų kova ir prisimenamas jų vadas? V.Montvydas-Žemaitis partizaninio karo vadas ir pogrindžio spaudos redaktorius — vienas iš ilgiausiai išsilaikiusių apygardų vadų, iškovojęs visą partizaninių kovų laikotarpį.
V.Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje augo du broliai ir dvi seserys. Baigęs Požerės pradžios mokyklą, Vladas išmoko staliaus-kalvio amato. Varniuose vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos būriui. 1933–1934 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą. Buvo gabus jaunuolis, dalyvavo visuomeninėje veikloje.
1938 m. V.Montvydas susituokė su ūkininkaite Bronislava Ralyte ir tapo šio ūkio šeimininku. Apsigyveno Varnių valsčiuje, Nevardėnų kaime. Atkūrė ūkį, pasistatė kalvę, išplėtė lengvųjų vežimaičių-bričkučių gamybą. Varniuose įsteigė kooperatyvą. Verslas ir ūkis ėmė klestėti. Ant gyvenamojo namo stogo iškilo vėjo generatorius, kambariuose švietė elektros lemputės. Įsigijo javų kūlimo technikos, arkliais sukamą grūdų malimo malūną.
Artėjant antrajai sovietų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir trauktis į Vakarus. V.Montvydas pasirinko tėvynę, pasiryžo ją ginti nuo okupantų. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse suorganizavo Lietuvos laisvės armijos „Vanagų“ grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Ūkyje slapčia buvo kaupiami ginklai. 1944 m. rugpjūčio mėnesį su bendražygiu Varnių vargonininku Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais iškeliavo apmokymams į Platelių miškus — ten veikė Lietuvos laisvės armijos karinė stovykla.
V.Montvydo žemėje buvo sumaniai įrengtos trys slėptuvės-bunkeriai, kitos trys buvo už V. Montvydo valdų ribų. 1944 m. rudenį teko patirti pirmą tikrą kovos krikštą: buvo išduota slėptuvė, kurioje slėpėsi V.Montvydas ir S.Beniulis. Partizanai nepasimetė — atsišaudydami bei mėtydami granatas išsiveržė, nukaudami keletą okupantų kariškių. Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis V.Montvydo prasiveržimas. Ateityje laukė devyni partizanavimo metai.
1944 m. Kūčių vakarą nuo sovietinio okupanto rankų V.Montvydo ūkis virto pelenais. Žmona ir penki mažamečiai vaikai liko gyvi, tačiau be pastogės. 1951 metais buvo suimta jo žmona ir įkalinta 25 m. Kazachijoje, Džeskazgane. Partizano šeimą glaudė ir augino giminaičiai bei Žemaitijos kaimų valstiečiai. Vaikus svetimomis pavardėmis leido į kaimo mokyklas.
Rūpestis šeima, bendražygių žūtys, artimųjų trėmimai, žmonos areštas V.Montvydo nepalaužė. Neįtikėtina, kaip jis pogrindžio sąlygomis gerų žmonių pagalba sugebėjo išsaugoti nuo tremties savo vaikus. Buvo nepaprastai energingas, drąsus, tikįs savo idėjų pergale. Dar daugelis ir dabar jį prisimena kaip nuoširdų, sąžiningą, budrų kovotoją. Tos savybės ir padėjo jam sąžiningai partizanauti visą rezistencijos laikotarpį.
1947 m. pabaigoje Žemaičių apygarda buvo smarkiai nukentėjusi nuo okupantų. Kęstučio apygardos vado Jono Žemaičio-Vytauto pastangomis 1948 m. pradžioje Žemaičių apygardos vadu paskirtas Šatrijos rinktinės vadas, LLA karys ir aktyvus partizanas V.Montvydas. Jis suformavo stiprų apygardos štabą, išplėtojo pogrindžio spaudos leidybą. Šios spaudos okupantai bijojo ne mažiau nei šaunamojo ginklo. Vadas nuolat ieškojo literatūrinei kūrybai gabių jaunuolių, pats redagavo leidinius. Buvo leidžiami laikraščiai: „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvės balsas“, Trūkstant popieriaus, jie buvo spausdinami mokykliniuose sąsiuviniuose. 1952 m. išleistas eilėraščių rinkinys „Laisvės kovų aidai“ 1000 egzempliorių tiražu. Teigiama, kad jis buvo slapta surinktas ir išspausdintas valstybinėje Telšių spaustuvėje.
V.Montvydas-Žemaitis įvairių situacijų bei akcijų dėka paliko teisingo, humaniško partizanų vado atminimą. Prof. Petras Bielskis prisimena, kai jam ne kartą teko V.Montvydo būriui į mišką pristatyti maistą. Sykį regėjo ten suimtą partizanus sekusį apylinkių gyventoją šnipą. Atėjus vakarui, visų nuostabai, Žemaitis šnipą ne nubaudė (mirties bausme), bet paleido. Saviškiams paaiškino: „Aš su juo pakalbėjau. Neišduos…“
Ne mažiau humaniškai svarbi buvo Žemaičio organizuota žuvusių partizanų vaikų bei apskritai lietuvių tremtinių „pavogimo“ ir pargabenimo į Lietuvą ne vienkartinė akcija. Apie tai liudija Telšiuose gyvenantis Stanislovas Bidva, kurį kartu su sesute Elena (palaidojusius bendrame kape savo mamą), taip pat penkiametį partizano sūnų Juozą Puplauską ir kitus vaikus iš tremties „pavogė“ V. Montvydo ryšininkė Kazimiera Rimeikytė (Vagilka)–Stončienė. Kitais kartais nuvežus į Sibirą V.Montvydo parūpintus pasus, į tėvynę sugrįžo dešimtys dorų Žemaitijos tremtinių.
V.Montvydas ypač nemėgo akcijų, per kurias galėjo nukentėti gyventojai. Saugojo ir partizanines pajėgas. Tačiau artėjo atomazga. Reistrų kaimo (Laukuvos sen., Šilalės r.) gyventojas Juozas Naujokas pranešė Varnių MGB, kad Lūksto ežerą ir Paršežerį jungiančia Sietuvos upelio kūlgrinda dažnai praeina du partizanai. Iš aplinkinių rajonų surinkti čekistų ir stribų pulkai surengė pasalą. 1953 m. rugpjūčio 23-iosios vakarą žuvo apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis ir jo adjutantas Bronius Alūza-Bedalis. Jų kūnai buvo išniekinti Varniuose prie stribyno.
Liudininkai prisimena, kad nebuvo nė vienos šautinės skylės ant lietuviškos kariuomenės uniformų, tik abiejų partizanų smilkiniuose matėsi didelės šautinės žaizdos. Tikėtina, kad jie, iššaudę visus šovinius, paskutinį pasiliko sau. Liko ištikimi partizanų priesaikai.
Po kelių dienų Putvinskių k., Šilalės r., buvo išduotas paskutinis Žemaičių apygardos štabo bunkeris. Partizanų spaudos redaktorė, jauna poetė Irena Petkutė-Neringa (Vilnelė, Lakštingala ir kt.) nusišovė. Archyve išliko Varnių čekistų surašytas aktas, kuriame teigiama, kad Irenos Petkutės kūnas užkastas 1953 m. rugpjūčio 30 d. 11 val. vakaro netoli Varnių NKVD kiemo. Šioje vietoje dabar stovi metalinis kryžius.
Iš devynių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio partizanų apygardų Žemaičių apygarda sunaikinta paskutinė. Baigėsi beveik dešimtmetį trukęs partizaninis karas. Likę pavieniai partizanai, ieškomi okupacinės valdžios pajėgų, organizuotai veikti nebegalėjo. Iš visų Europos tautų lietuviai ilgiausiai priešinosi okupantams. Taip 1953 m. Lietuva liko be savo kariuomenės, nes partizanų junginiai sudarė Lietuvos kariuomenę pogrindyje.

3 komentarai

  1. Dar kartą išgirdome gyvenimo istoriją sovietinių nusikaltimų virtinėje, kuri leidžia prisiliesti prie skausmingo mūsų istorijos laikotarpio. Puikiai parengta paminklo atidengimo eigos programa, bet ką ir sakyti, jei renginį vedė p. Antanas Ivinskis. Išskirtinį akcentą renginiui teikė gausiai susirinkę jaunieji Tauragės, Laukuvos, Varnių gimnazijų jaunieji šauliai, kuriuos atvedė rinktinių vadai K. Bauža ir E. Burčas.

  2. Dar kartą betarpiškai pajutome sovietinių nusikaltimų baisumus. Skaudžiai prisilietėme prie tragiško mūsų tautos istorijos laikotarpio. Visa paminklo atidengimo eiga jautriai veikė susirinkusius, ryškiai dominavo gausus jaunųjų šaulių iš Tauragės, Laukuvos, Varnių gimnazijų būrys, kuriuos čia atvedė vadai K.Bauža ir E. Burčas. Profesionalaus išskirtinumo renginiui teikė renginio vedėjas p. A. Ivinskis.
    Aldona.
    Šilutė.

  3. Su keliais „Vanagų“ grupės partizanais 1944 m. lapkričio 15 d. buvo suimtas ir mano tėvelio jauniausias brolis Bronislovas Jonikas. Ilgai tardytas ir kankintas 1945 m. balandį buvo nuteistas 10-čiai metų Vorkutos lageryje (nesušaudytas tik dėl jaunų metų).
    Tardyme liudijo Liudas Monkus. Iš lagerio grįžo į Lietuvą paliegęs rodos 1957 m.
    Gaila, kad nežinojau apie vado V. Montvydo-Žemaičio pagerbimą prie pastatyto paminklo jo žūties atminimui. Tikėtina, kad būčiau atvykęs.
    Dėkingas p. Antanui Ivinskiui už renginį ir informatyvų aprašymą.

Daugiau nekomentuojama.