Popiežiaus vizitas dovanoja viltį Lietuvos žmonėms

JE Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas.

Ar pasiruošėme bene svarbiausiam Lietuvos metų įvykiui — popiežiaus vizitui? — klausė Žemaičių „Alkos“ muziejuje susirinkusieji į diskusiją „Pasitinkant Popiežių: kokią žinią atneša Pranciškus Lietuvos žmonėms?“.

Lina Dijokienė

Būtinybė pasirengti
Žemaičių muziejus „Alka“ ketvirtadienio pavakarę į intriguojančią diskusiją pakvietė JE Telšių vyskupą Kęstutį Kėvalą ir diplomatą, LR Seimo narį Žygimantą Pavilionį. „Laukdami svarbaus, įkvepiančio įvykio, vis apmąstom, ką padaryti, ką dar galime iš savęs „išspausti“ daugiausia, kad tas įvykis nepraeitų tiesiog. Mes laukiame mūsų Ganytojo, popiežiaus Pranciškaus atvykimo į Lietuvą. Ilgą laiką net negalėjome pagalvoti, jog popiežiai lankysis mūsų krašte, skatindami mus keistis, mus palaikydami. Kad šis vizitas tiesiog taip nepraeitų, mums reikia bendrai kalbėtis, mąstyti, suprasti, papildyti tas būsimas patirtis“,— pristatydama diskusijos dalyvius, sakė Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorės pavaduotoja muziejinei veiklai Ingrida Vaitiekienė, turėdama viltį, jog diskusijos dalyvių mintys, įžvalgos ves visus susirinkusiuosius prie tos džiugios popiežiaus vizito dienos.

Atskirtys
Pradėdamas diskusiją, Ž.Pavilionis prisiminė savo mokslo darbą, kurio pabaigoje padarė gan liūdną išvadą — lietuviai deklaruoja, jog yra katalikai, tačiau nelabai žino, kaip tas idėjas paversti kūnu. „Gal aš neteisus, bet žmogaus orumas — pagrindinė sąvoka. Amerikoje visa sistema yra nukeipta į to žmogaus sustiprinimą, kad jis jaustųsi galingas, į jo galvą yra įdedami didžiuliai pinigai. Žmonės, kurie ten, Amerikoje, gimsta, yra asmenybės. Pas mus dažniausiai tie pinigai dedami į cementą, plyteles, į infrastruktūrą. Į žmogų kitose šalyse investuoja, pas mus tai nėra daroma. Ne veltui tokį popiežių išsirinkom, kuris išryškina tą skausmą, tą skurdą. Visame pasaulyje yra sukylama prieš elitą. Ne tik tokia atskirtis. Yra ir kitkas: miestas ir ne miestas. Dar viena atskirtis — tarp mūsų ir išvažiavusiųjų. Ten irgi yra milijoninė Lietuva. Ji vis didėja. Bet tą ryšį mes prarandame“,— probleminius klausimus brėžė diskusijos moderatorius Ž.Pavilionis, priminęs, kad popiežius Jonas Paulius II, išvykdamas iš Lietuvos, sakė: „Ne nuo langų, nuo pamatų pradėkite statyti valstybę“. „Nuo to laiko įsistiklinome langus stiklo paketais, ant stogų atsirado saulės baterijos, bet pamatų mes nesustiprinome. Į žmogų mes neinvestavome. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje esame septinti pagal „vergų“ tiekimą. Taip, vergystė vyksta ten, bet čekis čia išrašomas. Čia, Lietuvoje, yra to keisto požiūrio į žmogų šaknys. Žmogus nėra vertinamas kaip esmė, visų politikų prioritetas“,— sakė Ž.Pavilionis.

Žmogaus kokybės — demokratijos šaknys
Jo nuomone, šis vizitas tokio popiežiaus, kuris yra žmogiškumo, nusižeminimo, nuolankumo simbolis, nėra atsitiktinumas. Jis atvažiuoja būtent dabar ne tik dėl skaičių: šimto, dvidešimt penkerių, bet ir dėl to, jog lietuviai neišgirdo iki galo žinios. „Jos neišgirdę, negalime atlikti tos misijos, kurią Jonas Paulius priskyrė lenkams ir lietuviams — kurti ir vienyti Europą, pabrėždamas Lietuvos svarbą ir kitų tautų laisvėjimui (ukrainiečiams, sakartvelams, rusų disidentams ir pan. — aut. past.). Mes patys to nepastebime, tačiau kitų šalių atstovai pabrėžia tą išskirtinę lietuvių savybę — galią pasipriešinti jėgai. Tačiau to mes patys nepastebime ir nepastebėsime, jei neišmoksime sustiprinti savo pamatų — žmogaus. Ar galima padaryti tokią išvadą, kad popiežius atvažiuoja priminti tų įspėjimų, kurių mes kažkaip neišgirdome? Apie tą mūsų gyvenimo kokybę. Kiekybę mes sukūrėme, formą sukūrėme, įstojome į ES ir NATO, tik žmogiškumo kokybės viduje taip ir nesukūrėme. Ar aš neteisus?“— diskusijai JE Telšių vyskupą provokavo LR Seimo narys Ž.Pavilionis. „Kokybė, kuri buvo tuo metu ir dabar, vis tik yra poslinkis. Aišku, langai pas mus sudėti visi geri. Dabar kalbame apie pamatus. Demokratinės valstybės pamatai yra didžiulis iššūkis. Amerikos demokratijos tėvai tą labai gražiai įvardija: „Ponai, mes pradedame naują erą, tai yra demokratija. Kiekvienas žmogus bus vertinamas pagal tai, kad jis yra žmogus, o ne pagal tai, ką jis turi ar veikia. Pats žmogus jau yra vertybė“.
„Labai gražus mūsų lietuviškas žodis orumas. Nuo kokio žodžio jis ateina, kaip jūs manote? Oras. Tam tikra erdvė, kurios negaliu peržengti, nes ta erdvė priklauso Dievui. Pats demokratijos projektas yra žmogaus orumo apsauga ir įtvirtinimas. Visą pasaulio istoriją kankino ideologijos, kurios buvo paremtos jėga arba ginklu. Dažnai tiesa buvo pusėje tų, kurių pusėje buvo ginklų sandėliai. Moksleiviai mokosi istorijos — praktiškai karų istorijos, istorija — karai. Tai nuostolis žmonijai. Mes randame būdą, kurį įtakoja krikščioniška mintis, kad mūsų samdomi valdžios atstovai turi nustatyti ne jėgos principus, bet pagarbos vienas kitams. Ta pagarba ateina iš to, kad esame sukurti vieno Tėvo, ir visi esame begalinės vertės. Tą pagarbą, kurią žmonės teikdavo Dievui, tokią pat pagarbą krikščionybė perkelia į žmogų. Šita demokratija yra nuostabus mūsų laimėjimas. Tačiau ji patiria iššūkius. Jie yra tokie: ar tikrai čia jūs dabar susitvarkysite su ta pagarba? Gal daug efektyvesnis vis dėlto yra jėgos principas? Jėgos principas visados buvo žmogaus pagunda. Demokratija visados yra sunkesnis projektas. Kad jis būtų sėkmingas, turi būti vidinės pajėgos. Demokratija yra sunkesnis gyvenimo būdas, nes tu turi būti pats visada atsakingas. Popiežiaus atvykimas yra priminimas: „Dėmesio, jūs norite būti laimingi? Norite išlaikyti viltį, džiaugsmą? Jūs turite prisiminti, ant kokių pamatų stovi visuomenės laimė, sugyvenimas, solidarumas, pagarba. Arba renkatės šitus pamatus, kurie pareina iš santykio su Dievu, arba jums bus pasakyta, ką reikia daryti ir greičiausiai bus ginklu pasakyta… Tokia žmonijos patirtis“. Taigi turime du kelius: apsimoka imti tą, kuris paremtas krikščioniškomis vertybėmis ir tą projektą, kuris pradėtas, galėtume sakyti, pirmųjų kankinių. Jie buvo nužudyti arenoje, nes neatidavė pagarbos imperatoriui, nepriskirdami jam Dievo titulo. Jie atsakė, jog geriau padėti galvą nei imperatoriui priskirti Dievo vietą. Jie sumokėjo tokią kainą. Šiandien nė vienas valdžios atstovas nelaikomas Dievo įsikūnijimu. Tiesiog įvyko žmonijos sąmonėje transformacija. Štai ką gali jėga, kuri ateina iš aukštybių. Žinote ką, Viešpats gražiai dirba, ir mūsų naudai. Dabar neapsimoka sėdėti ant sofos. Labai gražūs dalykai vyksta. Vienybėje yra tokia galia, kad stabdo tankus“,— demokratijos esmę aiškino JE Telšių vyskupas.

Ar politikoje yra tiesa?
„Demokratija ir moralė, politika ir tiesa. Lietuvoje dažnai teigiama, kad politikoje gryni interesai. Ar įmanoma politikoje tiesa?“— JE Telšių vyskupo klausė Ž.Pavilionis. „Nėra vienos tiesos iš didžiosios T. Kiekvienas turi savo tiesą. Įsivaizduokite, tiesos pradeda kovoti, ir kieno tiesa bus tiesa? Kurios tiesos pusėje yra ta galia? Žinome jėgos pagundą. Jeigu tiesa nebus pamatuojama tam tikru matu, visos tiesos tarpusavyje kovos ir laimės ginklai. Atrodo, Luvre yra saugomas metro etalonas. Pagal jį visi susikalibruojame visus metrus. Kas galėtų būti tas tiesos matas? Žmonija po truputį pripažino, jog yra prigimtinis įstatymas. Tai demokratija yra labai jautri šio prigimtinio įstatymo atžvilgiu. Jeigu ji nėra pamatuojama, tada prasideda kova tarp tiesų. Krikščioniškosios, žmogiškosios prigimties postulatų priminimas, mūsų supratimu, yra pačios demokratijos išgelbėjimas. Ir vilties, kad mums, žmonėms, yra įmanoma kartu sugyventi“,— pabrėžė JE Telšių vyskupas.

Apie mokesčius
„Atvažiuoja popiežius — vargšų vyskupas. Jis sakė, kad turtas, tuštybė ir puikybė yra baisiausios nuodėmės, kokios tik gali būti. Ką manote apie mokesčius? Civilizuotame pasaulyje daug kur yra taip: turtingas moka daug, o nepasiturintis ar vidutiniokas — mažai arba visai nemoka. Popiežius kalba apie idealą — vidurinę klasę. Apie tuos žmones, kurie augina vaikus, kuria namus, einančius balsuoti, žodžiu, pareigingus piliečius. Ar apskritai gali būti teisingi mokesčiai?“,— apie solidarumo, kaip krikščioniškos vertybės, reikšmę valstybei klausė diskusijos moderatorius Ž.Pavilionis.
„Dėmesio, aš įsakau jums vienas kitą mylėti. Kas prieš: išveskite iš salės!“ provokuojamai atsakymą į klausimą apie solidarumą mokesčių sistemoje pradėjo kalbėti JE Telšių vyskupas. Anot jo, žmogaus prigimtis yra tokia, kad jis priešinasi nuožmiai jėgai. Ar galima žmones priversti būti solidariais?— retoriškai klausė vyskupas. Ir pats atsakė, jog tam tikra prasme taip: dažnai išmintis vaikams ateina per griežtą žodį, suaugusiems — per piniginę… Vyskupo nuomone, valstybė turi turėti griežtą ranką. „Bet ar tik tiek galime? Įsivaizduokime, kaip jaučiasi tas turtingas žmogus. Jis stengėsi, daug dirbo, ir turi daug sumokėti. Kokia jo reakcija? Dažniausiai jie sako, kad aš nerodysiu, jog tiek daug uždirbau…“,— mąstė K.Kėvalas, teigdamas, jog geresnė išeitis būtų įtraukti tokius žmones į solidarią pagalbą ne pagal jėgos principą. Didžiausias, anot jo, demokratijos idealas, kai žmonės patys susitaria, kaip jie gyvens. Pasak vyskupo, turtingi žmonės mielai prisidėtų prie socialinių projektų, pavyzdžiui, būtų mokyklos ar vaikų prieglaudos fundatorius, kas sena Europos tradicija. „Kas tie fundatoriai? Tai jų progresinis mokestis, sumokėtas laisvai sutikus“,— akcentavo vyskupas. Jo nuomone, kraštas, sugebantis įdarbinti tokių žmonių apsukrumą, išmintį, verslumą, paprastai yra aukštesnės kokybės.

Dialogo svarba
„Daug popiežius kalba apie dialogą. Turime daug dilemų. Dialogas su Rusija, su Kremliumi, su rusų disidentais. Ką reiškia dialogas, taika tarp valstybių? Kiek toli turime eiti? Ar verta vardan stabilumo prieš kai ką užsimerkti?“,— į užsienio politikos vandenis siūlė nukrypti Ž.Pavilionis, bandydamas suprasti popiežiaus politiką. K.Kėvalas teigė, jog žodis „dialogas“ yra labai mėgstamas popiežiaus Pranciškaus. „Jis tiki, kad dialogas gali išgelbėti pasaulį, daug problemų išspręsti. Kai įvyko popiežiaus susitikimas Kuboje su Kirilu, oficialiu pokalbiu po tūkstančio metų, istoriškai žvelgiant, pokalbį vertė žemaitis Visvaldas Kulbokas. Šiam verčiant, popiežius pastebi, kad vertėjas greičiausiai kitaip mąsto nei Kirilas tuo metu kalba. Kitą dieną popiežius prieina prie Visvaldo, plekšteli per petį ir sako: „Negalvok, kad pralaimėjai. Nesvarbu, ką mes čia šnekėjome, pats šnekėjimas yra laimėjimas“. Aš manau, kad popiežius siekia tokio lygio, kad net jei mes nesutariame, pavyzdžiui, Vakarai ir Putinas, tai tada jis skelbia, kad mes sutariam, kad nesutariam. Jam taip svarbu pats sutarimas. Būdami labai kieti lietuviai, laikydamiesi tvirtai prieš ideologiją, siunčiame signalą ir neturėtume išsigąsti dialogo“,— tvirtino JE Telšių vyskupas.
Į diskusijos dalyvių pokalbį įsijungė ir susirinkusieji. Neapeitos šalies ekonominės, socialinės aktualijos, tarp jų — ir netolimų rinkimų tema.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.