Viešvėnams — 765

Viešvėnai — miestelis su jaukia medine bažnytėle ir aikšte centre, apie kurią darniai sutūpę miestelėnų namai, įsikūrę ant kalvų, tarp kurių vingiuoja Viešvės upelis, įtekantis į Judrą ir kelių Telšiai-Luokė-Varniai sankryžos.

Janina Bucevičė
Istorikė, Žemaičių muziejus „Alka“

Šiemet viešvėniškiai mini iškilų 765 metų jubiliejų, kai Viešvėnų vardas pirmą kartą buvo paminėtas istoriniuose šaltiniuose 1253 m. Kuršo vyskupo ir Vokiečių ordino pietinių žemių (Ceklio) dalybų akte. Viešvėnų žemės centras tada buvo Viešvės upelio pakrantėje esantis Getautės piliakalnis su alkakalniu — Getautės Gojaus kalnu. Į pietus nuo šio piliakalnio ir alkakalnio esantis Kungių (Kunigų) kaimas primena XIII a. čia buvusią Viešvės žemės kunigaikščio pilį ir Senųjų (Didžiųjų) Viešvėnų kaimą. Getautės piliakalnio vardas galbūt gali būti siejamas ir su asmenvardžiu Getautu, minimu 1413 m. Horodlės sutartyje. Viešvėnai minimi ir Hermano Vartbergės „Livonijos kronikoje“, kur aprašytas 1370 m. įvykęs kryžiuočių ordino žygis į Medininkų žemę. Pasiekę Viešvėnus, kryžiuočiai čia pernakvojo ir išsivedė į nelaisvę 320 vyrų, o taip pat pasigrobė 430 arklių bei galvijų.
Vytauto Didžiojo valdymo metu minimas valdovui priklausantis dvaras, kurį valdė Žemaičių seniūnai. 1527 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis sugrąžino dvarą valstybės nuosavybėn, Žemaičių seniūnams palikdamas tik teismines funkcijas. Taip pat buvo pakeisti mokesčiai valstiečiams, vietoje pasėdžio buvo įvestas žagrės mokestis. Tai sukėlė valstiečių nepasitenkinimą, kuris 1536 m. peraugo į sukilimą. Jo metu valstiečiai išžudė dvaro pareigūnus. Didžiojo kunigaikščio atsiųsti totoriai žiauriai nuslopino sukilimą…
Viešvėnai buvo vienas iš 29 Žemaitijos pavietų, čia gyveno net 33 bajorų šeimos. Viešvėnai minimi ir 1529 m. Lietuvos-Livonijos sienų nustatymo akte.
Iš 1569 m. LDK paiždininkio sudarytų sąrašų matyti, kad Viešvėnų dvaras buvo tenkinti. Iš sudaryto 1771 m. dvaro inventoriaus matyti, kad jo valdytojas Pranciškus Pilsudskis karaliaus ekonomija, iš kurios pajamos ėjo ne į valstybės iždą, o tiesiogiai karaliaus reikmėms tenkinti. Pranciškus Pilsudskis mokėjo karaliui 1489 auksinus ir 22 grašius kvortos mokesčio į metus.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taurininkas ir Viešvėnų seniūnas, Viešvėnų dvaro valdytojas Pranciškus Pilsudskis ir jo žmona Joana savo lėšomis 1758 m. pastatė pirmąją miestelyje medinę bažnyčią, dedikuotą Švč. Trejybei. ATR karalius Augustas III patvirtino Pranciškaus Pilsudskio bažnyčiai suteiktą fundaciją — 3 valakus žemės. Apie 1786 m. kun. Tadas Kotovskis bažnyčią perstatė. 1851-1854 m. kunigo Dominyko Styrbinskio ir Viešvėnų gyventojų lėšomis buvo pastatyta dabartinė bažnyčia. Šventovė — vienanavė, su kiek siauresne už navą pratęsta trisiene apsida besibaigiančia presbiterija, lotyniškojo kryžiaus plano, su trimis dviejų tarpsnių altoriais, centriniame dviejų tarpsnių drožiniais ir kolonomis puoštame altoriuje kabo „Švč. Trejybės“ arba „Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų“ paveikslas, tapytas profesionalaus dailininko. Viešvėnų bažnyčia ilgai buvo Telšių filija. 1907-1908 m. kun. Vladislovas Tomaševičius ir parapijiečiai dėjo daug pastangų, kad Viešvėnų bažnyčia būtų atskirta nuo Telšių parapijos ir taptų savarankiška parapijine bažnyčia, bet tik 1924 m. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius (1861-1945) suteikė Viešvėnams parapijos teises. Bažnyčioje saugomi keturi reti XIX a. arnotai, 1817 m. padaryta monstrancija, senas archyvas. (Viešvėnai: istorija ir dailės Paminklai, Vilnius, 2003, p.92-93.)
Viešvėnų valstiečiai priešinosi naujų mokesčių įvedimui ir 1795 m. Rusijai užėmus Lietuvą. 1838 m. Vilniaus generalgubernatorius pavedė Telšių ir Raseinių apskričių karo viršininkui pulk. ltn. Dimitrjevui ir Telšių zemskiniam ispravninkui nuvykti į Viešvėnų seniūniją ir priversti nepaklusnius valstiečius klausyti administracijos. Šis valstiečių bruzdėjimas kilo po to, kai caro administracija pareikalavo didesnių mokesčių negu buvo įprasta.
Vyskupo Motiejaus Valančiaus iniciatyva, 1858 m. atidaryta parapijinė mokykla, kurioje mokėsi 68 mokiniai, o kitais metais — 72 mokiniai. Deja, 1863 m. caro valdžia parapijinę mokyklą uždarė. 1868 m. miestelyje veikė smuklė, parduotuvė.
1884 m. poetą Antaną Baranauską įšventinus vyskupu, jam kaip vyskupui sufraganui, atiteko Viešvėnų dvaro valda. Prižiūrėti dvarą ėmėsi vyskupo brolis Anupras Baranauskas, buvęs 1863 m. sukilimo dalyvis ir Sibiro tremtinys. Jis čia pastatė naują gyvenamąjį namą, jaują, daržines. Taip į Žemaičių žemę atkeliavo Baranauskų giminė.
Pirmojo pasaulinio karo metais, užėjus vokiečiams, kun. Jonas Karbauskas miestelyje buvo įsteigęs mokyklą, į kurią susirinko apie 100 mokinių. Deja, mokykla neilgai teveikė. Žukauskų, Lapinskų, Narbutų šeimos laikė mokytojus, kurie mokė ir kaimynų vaikus.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1918 m. pabaigoje ar 1919 m. pradžioje Viešvėnuose įsteigta pradinė mokykla. Pirmoji mokytoja — Marija Miceikaitė. 1928 m. atidarytas antras pradinės mokyklos komplektas. Patalpos mokyklai buvo nuomojamos, o kambariai erdvūs: 64,5 kv.m ir 45 kv.m. Mokykla turėjo ir savo bibliotekėlę. Tačiau tai buvo ne vienintelė mokykla Viešvėnų parapijoje. Mokyklos veikė Jomantuose ir Vembūtuose, o atstumas tarp mokyklų sudarė 3-5 kilometrus.
Miestelio gyvenimą ypač pagyvino 1922 m. Lietuvos vyriausybės leidimas Viešvėnuose organizuoti 5 prekymečius. 1923 m. miestelyje pradėjo veikti pašto agentūra, kurios vedėju buvo paskirtas vargonininkas Kazys Spudis. Nuo 1926 m. veikė ir pieno separavimo punktas. (Viešvėnai: istorija ir dailės Paminklai, Vilnius, 2003, p.65-68, p.39-40). Tarpukariu parapijoje aktyviai veikė Katalikų veikimo centro skyrius, pavasarininkų, šaulių, jaunalietuvių, jaunųjų ūkininkų organizacijos, Angelo Sargo vaikų sąjungos pulkas (kuopa), Lietuvos katalikų blaivybės draugijos skyrius. Jaunalietuvių iniciatyva miestelio aikštėje buvo pastatytas kryžius, išlikęs per visus sovietinės okupacijos metus.
Sovietmečiu Viešvėnai buvo „Lenino keliu“ kolūkio centrinė gyvenvietė, veikė ambulatorija, kultūros centras, biblioteka, o Viešvėnų mokykla buvo reorganizuota pradžioje į septynmetę, 1962 m. — aštuonmetę, o 1984 m. tapo vidurine mokykla, kuriai nuo 1987 m. vadovauja direktorius Jonas Petrauskas. Mažėjant mokinių skaičiui, ši ugdymo įstaiga vėl reorganizuota į pagrindinę mokyklą.
Didžiuojasi viešvėniškiai savo žmonėmis: rašytojais Stasiu ir Raimondu Kašauskiais, poete Irena Daubariene, lituanistėmis Danute Mažeikiene ir VU prof. Elena Bukeliene, Antanu Jonušu, ilgamečiu „Armonikos“ ansamblio muzikantu. Sunkiais sovietmečio metais tikinčiųjų dvasią stiprino ir bažnytėlę atnaujino kun. (dabar — vyskupas) Jonas Kauneckas, į atgimimą viešvėniškius vedė prel. Juozas Šiurys.
1999 m. Viešvėnų bažnyčios šventoriuje perlaidoti buvusio klebono kunigo Prano Gustaičio, sovietų žiauriai kankinto ir sušaudyto 1946 m. Vilniaus saugumo kalėjime, palaikai, atrasti ir identifikuoti Tuskulėnų masinėje kapavietėje. Jam atminti ant kapo pastatyta skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurta „Pieta“.
2003 m., minint Viešvėnų 750 metų jubiliejų, ant kalniuko, netoli bažnyčios, šalia klebonijos, kun. Kęstučio Pajaujo, seniūnijos ir bendruomenės iniciatyva pastatytas paminklas — Kryžius ir Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Kun. Viktoro Daujočio ir sutelktomis seniūnijos bendruomenės pastangomis, priešais bažnytėlę, buvusios špitolės vietoje iškilo skulptūra „Prisikėlimas“, primenantis atgimstančią Viešvėnų parapiją, jos bendruomenę, kurios jungiančioji grandis — seniūnija, vadovaujama ilgamečio seniūno Petro Varnelio, garsėjanti savo darbščiais ir iniciatyviais žmonėmis: ūkininkais Albina ir Broniumi Slavinskais, Nijole ir Audriumi Činskiais, Audrone ir Rimantu Lukošiais, Laimute ir Rimu Urbonavičiais, Vytautu Najuliu, Lina ir Kostu Kasparavičiais, Irena ir Stasiu Venskais, žinomu meniškais kalvystės darbais Alvydu Sukausku ir kt. Nuo 2007 m. Viešvėnuose veikia UAB „Žemaitijos paminklai“, vadovaujama Tomo Zyko, o 2017 m. Kveilių kaime duris atvėrė „Villa Valery“, vadovaujama Valerijos Gulbinės, kurioje galima ir pailsėti, ir šventes atšvęsti, o visai šalia — kaimo turizmo sodybos: „Dauba“, vadovaujama Danutės Burneikienės ir Gražinos Gaižauskienės sodyba Pakapių kaime. Netoliese ir Garbės kalnelis (Sterblės kalnas), buvęs alkakalnis, 1,5 km į vakarus nuo Luokės-Viešvėnų ir Mediškių-Rūdupių kelio kryžkelės, kur stovi virš 80 kryžių ir koplytėlių, o žmonės nuo senų laikų šiame kalnelyje vis renkasi maldai. Seniūnijoje gausu senkapių, senų nebeveikiančių kapinaičių, koplytėlių, koplytstulpių, įtrauktų į paveldo kultūros vertybių sąrašus. O kur dar Stulpinų koplyčia, kurioje susirinkę per Sekmines žmonės ypatingai prašo iš Viešpaties fizinės ir dvasinės šviesos. Skaudžius įvykius mena Rainių miškelis, bet didinga Kančios koplyčia primena, kad visos diktatūros pasmerktos žlugti, kad triumfuoja tiesa ir gėris, kad Dievas veda žmoniją į amžinąjį prisikėlimą.
Prie Viešvės upelio tvenkinio, gražiai tvarkomo Viešvėnų bendruomenės pirmininko Alfredo Vaitkevičiaus ir Juozo Gulbino, jaukiai parimęs miestelis išdidžiai skaičiuoja savo 765-ąsias metines, kurių pavydėti galėtų ne tik Žemaitijos sostinė Telšiai, bet ir pats Vilnius…

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.