Neseniai paskelbėme straipsnį „Skulptorius Gediminas Karalius: „Mačernis nebuvo liaudies tribūnas“. Straipsnyje pasakojome apie mero kabinete įvykusį pasitarimą dėl poetui Vytautui Mačerniui skirtos skulptūros pastatymo vietos parinkimo prie Žemaitės gimnazijos. Architekto Algirdo Žebrausko parinkta vieta suabejojo ir buvo nepatenkinti skulptorius G.Karalius, profesoriai Petras Gintalas, Osvaldas Neniškis, poetas Vytautas Stulpinas.
Alvydas Ivoncius
Trumpame tekste — pernelyg daug klaidų
Paskelbus minėtą straipsnį, gavome Algirdo Žebrausko tekstą, įvardintą kaip „Padėka“. Netaisydami nei gramatikos klaidų, nei kalbos, pateikiame šį tekstą:
„Esu dėkingas laikraščiui, užsakovams (tiek daug branaus laikraščio erdvės!) ir nuolankiam mano gerbėjui „žurnalistui A.Ivonciui už nemokamą mano asmens reklamą ir kryptingai negatyvią, ligustai ilgą, pilną pagiringų kliedesių „informaciją“ apie mane, ypač straipsnyje „Skulptorius Gediminas Baravykas: „Mačernis nebuvo liaudies priešas“ (be teisės atsakyti). Esu kiek kitaip auklėtas, negaliu už pinigus (kas galėtų paneigti) juodinti ar baltinti žmogaus, tad į šį eilinį A.Ivonciaus „meilės“ (A.Žebrauskas viename straipsnyje negatyvioje šviesoje ivardytas 25 kartus!?) man priepuolį atsakysiu PADĖKA ir PALINKĖJIMU pažiūrėti į save iš šalies.
Architektas Algirdas Žebrauskas
P.S. Nesitikiu, kad kad ryšitės spausdinti PADĖKĄ tame pat puslapyje, bet jai ryšitės tai sutinku“.
Deja, negalėjome šios „padėkos“ paskelbti vien šiaip, be paaiškinimų. Pone A.Žebrauskai, kiek ne kartą man teko įstikinti, mėgstate save sureikšminti. Šis straipsnis nėra skirtas specialiai Jums — tai reportažas iš mero kabinete įvykusio pasitarimo. Turėjote pastebėti, kad reportaže cituojami ir kiti asmenys, ne vien Jūs. Ir ne Tamstos pavardės paminėjimo straipsnyje skaičius, o nagrinėta problema svarbiausia.
Galbūt tik Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius A.Žebrauskas gali suvokti „pagiringus kliedesius“. Kad jie taptų pagiringi, pirma turi prisigerti. Juokinga įsivaizduoti „girtus kliedesius“. Neduok Dieve, kur nors sutikti girtus kliedesius, o dar — vairuojančius… Na, jei mano straipsniai gali būti „pagiringi kliedesiai“, tai turbūt ir Tamstos atsiųstas tekstas gali būti įvardijamas kaip „pagiringa padėka“.
O jei rimtai, tai Tamsta turėjote pastebėti, kad reportaže pateiktos profesorių P.Gintalo, O.Neniškio, G.Karaliaus, poeto V.Stulpino nuomonės, Savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus vedėjos Gintarės Baltrūnės, Kultūros skyriaus vedėjos Eglės Macienės informacija. Nepastebėjau, kad šie asmenys pasitarime būtų buvę girti ar pagiringi. O V.Stulpino lūpomis perduota profesorės Viktorijos Daujotytės nuomonė galbūt tik Jums atrodo „pagiringi kliedesiai“.
Perskaitęs Jūsų padėką, visų pirmiausia pagalvojau, kad ją rašėte girtas ar galutinai neišsipagiriojęs. Neturiu čia omenyje gausių gramatikos klaidų, kurios, sutikite, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesoriui nedera. Prielaidą, kad savo padėką rašėte girtas ar neišsipagiriojęs atmetu, kadangi neteko nė girdėti, kad Jūs gertumėte tiek, jog prisigertumėte ir reikėtų pagiriotis.
Todėl niekaip nesuprantu, kodėl padarėte tiek daug kitokių klaidų. Mano straipsnio pavadinime nėra tokio junginio „Mačernis nebuvo liaudies priešas“. Aiškiai parašyta: „Mačernis nebuvo liaudies tribūnas“. Tai — profesoriaus, skulptoriaus, Nacionalinės premijos laureato G.Karaliaus pasakyta pasitarime frazė. Nesuprantu, kas Jums nutiko ir kodėl skulptorių Gediminą Karalių pervardijote Gediminu Baravyku.
Vėl vaidenasi „užsakovai“
Tamsta dėkojate ne tik laikraščiui, bet ir kažkokiems užsakovams, kuriuos turbūt savo lakioje vaizduotėje vienintelis ir težinote. Nieko čia naujo: visi valdininkai, kokie nors veikėjai, kai apie juos paskelbiama jiems nepalanki informacija, puola ieškoti „užsakovų“. Net vairavusi girta Savivaldybės administracijos valdininkė, sulaikyta policininkų, reikalavo jų neklausyti „užsakovų“. Pone A.Žebrauskai, V.Mačernio atminimo įamžinimo iniciatorius yra V.Stulpinas, pasitarimas mero kabinete jo inicijuotas ir nuomones pareiškė minėti profesoriai bei pats meras. Susiklosčiusi situacija, Jūsų priimtas sprendimas dėl vietos skulptūrai, pasitarimas mero kabinete ir yra tie „užsakovai“. Jei Tamstai jų dar maža, tai galite tais „užsakovais“ suvokti P.Gintalą, O.Neniškį, G.Karalių, V.Stulpiną ir merą.
Nors teigiate esąs kitaip auklėtas, visgi kažkodėl bandote save guosti, įžvelgdamas kažkokius vaiduokliškus užsakovus. Kitaip auklėtas žmogus suvoktų, kodėl šis Jums nepatikęs straipsnis buvo parašytas.
Valdininko veikla rūpėjo ir STT
Pareiškiate, kad negalite už pinigus juodinti ar baltinti žmogaus. Ir šį pareiškimą palydite vos ne maginę prasmę turinčia fraze „Kas gali paneigti“. Taigi, pone A.Žebrauskai, reikėtų imti ir įvardinti, kas ir ką papirkinėja. Negi tikrai manote, kad mane papirko profesoriai P.Gintalas, O.Neniškis, G.Karalius, poetas V.Stulpinas?
O prieštaringą nuomonę dėl Tamstos veiklos turiu jau daugelį metų. Ir visų pirmiausia dėl Jūsų, kaip buvusio valdininko, veiklos. Abejonių turėjo ir Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdyba, kadangi Kriminalinė žvalgyba buvo pradėjusi dėl Tamstos, kaip valdininko, stebėseną ir ikiteisminį tyrimą. Tamstos nenuteisė, kadangi nepavyko neginčijamai įrodyti, kad vaizdo įraše užfiksuotą Jums siūlomą kyšį pasiėmėte ir išsinešėte su savimi. Šio fakto tikrai nebūčiau dar kartą priminęs, jei ne Tamstos užuomina apie kažkokius papirkimus. Žinote, visos Jūsų įžvalgos dėl užsakovų ir papirkinėjimo tėra jau seniai tradicine, banalia ir neįtikinančia tapusi susikompromitavusių valdininkų bei veikėjų gynyba. „Juodina“, „užsakė“, „papirko“ — tokie burtažodžiai jau nebeveiksmingi. Skirti susikompromitavusiems asmenims save paguosti. Štai neseniai Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdyba sulaikė tris Savivaldybės administracijos valdininkus, du politikus bei du verslininkus. Ir ką girdime? Vėl tą patį: „kas užsakė?“, „politinis susidorojimas“ ir panašią saviguodą.
Ir savo atžvilgiu tokių „burtažodžių“ girdėjau gausybę, po kiekvieno kam nors nepatikusio straipsnio. Net ir visi straipsniai, kuriuose aprašytos garsiausios rajono aferos, tų aferų sumanytojų ir vykdytojų buvo įvardijami kaip „užsakymai“. Gali būti, žmonės, įpratę kyšininkauti, regzti aferas ir jomis pasipelnyti yra šventai įsitikinę: bet kas perkama ir parduodama. Kaip sakoma, kuo patys kvepia, tuo ir kitus tepa.
O jei profesorius prastūms anūką į merus?