(Pabaiga. Pradžia Nr. 9)
Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754 ar 1757-1838) buvo žymus Žemaitijos vyskupas, raštijos veikėjas, kanonistas bei lietuvių kunigaikščių giminės Giedraičių palikuonis. Jo vyskupavimo laikotarpis į istoriją įėjo kaip kultūrinės veiklos pagyvėjimo Žemaitijoje metai, paprastai apibūdinami lituanistinio sąjūdžio terminu.
Parengė Algirdas Dačkevičius
Šventojo Rašto vertimo idėja brendo Alsėdžiuose
Iš pirmo žvilgsnio sumanymas išversti šventraštį į lietuvių kalbą XIX amžiaus pradžioje Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje yra neatsiejamas nuo Biblijos draugijos. Antraštiniame 1816 metais misionierių spaustuvėje išleisto lietuviško Naujojo Testamento puslapyje nurodyta, kad Naujasis Įstatymas „lietuwiszku lezuwiu iszgulditas par Jozapa Arnulpa kunigaykszti Giedrayti wiskupa ziemayciu, zenklinika S Stanislowo“.
Turint omenyje tai, kad Žemaičių vyskupas priklausė Biblijos draugijai, ir žinant jos siekį versti ir leisti Šventąjį Raštą visomis Rusijos imperijoje gyvenančių tautų kalbomis, lyg ir neturėtų kilti abejonių dėl Biblijos draugijos vaidmens Naujojo Testamento vertimo istorijoje. Tačiau Giedraičio susirašinėjimas su Biblijos draugija suteikia galimybę kiek kitaip šį faktą interpretuoti.
Iš susirašinėjimo su Rusijos Biblijos draugijos vadovu Golicynu paaiškėja Žemaičių vyskupo tapimo šios draugijos nariu aplinkybės. Gavęs Golicyno raštą-kvietimą būti draugijos nariu, Giedraitis atsakyme parašė, jog jaučiasi pagerbtas kvietimu būti nariu draugijos, kuri daug nuveikė skleisdama Dievo žodį įvairiose tautose, ir užtikrino atsidėti su uolumu tokiam išganingam ir kilniam dalykui. Ir tuoj pat parodo uolumą, kreipdamasis į Golyciną: „Drįstu Jūsų Šviesybei, kaip komiteto vadovui, pasiūlyti įtraukti kalbą, kuria kalba Lietuva, Žemaitija bei dalis Prūsijos“. Laiške jis išdėstė ir konkretų projektą, pasiūlydamas savo Naujojo Testamento vertimą, kuris beveik baigtas ir galėtų būti atiduotas į spaustuvę. Toliau vyskupas rašo: „Senasis Testamentas lietuvių kalba, kuriame yra gausu vokiškų pasakymų, yra Prūsijoje. Jeigu Jūsų Šviesybei ir garbingam komitetui kilnu būtų leisti, aš galėčiau imtis jį išgryninti“.
Iš šio laiško akivaizdžiai išryškėja, jog Giedraitis į Biblijos draugiją kreipiasi ne prašydamas leidimo versti Naująjį Testamentą, o norėdamas „išvalyti“ vokiškas svetimybes iš Senojo Testamento. Čia ypač išryškėja Giedraičio, kaip vertėjo, požiūris į lietuvių kalbą, jos grynumą.
Taigi Naujojo Testamento vertimą į lietuvių kalbą inspiravo ne Rusijos Biblijos draugija, o sumanymas versti Šventąjį Raštą subrendo Žemaitijoje — vyskupo rezidencijoje Alsėdžiuose.
Naujojo Testamento leidybos ir platinimo peripetijos
Naujojo Testamento lietuviško teksto posakiai buvo „išgryninti“ 1813 metų gruodžio pradžioje. Kadangi vyskupas, matyt, tik gavęs pasiūlymą tapti draugijos nariu tvirtai apsisprendė lietuviško Naujojo Testamento spausdinimo teisę perduoti Biblijos draugijai, Alsėdžiuose parengtas rankraštis turėjo būti išsiųstas į Peterburgą.
Tačiau Giedraitis, perduodamas vertimo rankraštį, nebuvo suinteresuotas leidybos reikalų tvarkymą perleisti vien draugijai. Iš laiško Golycinui matyti, kad vyskupas Naująjį Testamentą norėjo išspausdinti Vilniuje.
Galima manyti, kad Naujojo Testamento vertimo į lietuvių kalbą svarstymas Peterburge buvo gana formalus. Visiškai pasikliauta Žemaičių vyskupu. Draugija nedvejodama sutiko ir su Giedraičio prašymu leisti Šventąjį Raštą spausdinti Vilniuje.
Giedraitis buvo numatęs Naująjį Testamentą išleisti tūkstančio egzempliorių tiražu, tačiau Biblijos draugija primygtinai reikalavo jį spausdinti penkių tūkstančių egzempliorių tiražu. Matyt, dėl to, kad visi draugijos leisti Biblijos vertimai į Rusijos imperijos tautų kalbas iki tol buvo spausdinti tokiu tiražu, todėl ir lietuviškajam vertimui nenorėta daryti išimties.
Spausdinimas užsitęsė gana ilgai — apie pusantrų metų. Pagrindinė tokio vilkinimo priežastis buvo tai, kad vyskupui ne iš karto pasiryžus spausdinti Naujojo Testamento vertimą penkių tūkstančių egzempliorių tiražu, Vilniaus misionierių spaustuvė, su kuria buvo sudaryta sutartis, neturėjo paruošusi didesniam tiražui popieriaus. Jeigu Biblijos draugija nebūtų pareikalavusi tiražo didinti, spausdinimo darbai būtų buvę baigti ne 1816 metais, o galbūt metais anksčiau — dar 1815-aisiais.
Sąlygos lietuviškam Naujajam Testamentui platinti to meto Lietuvoje nebuvo itin palankios. Vilniaus Biblijos draugijos, kuri turėjo rūpintis platinimu, steigiamasis susirinkimas įvyko praėjus mėnesiui po to, kai buvo paskelbta popiežiaus Pijaus VII brevė „Magno et acerbo dolore (1816 m. rugsėjo 16 d.), kurioje Šventasis Tėvas pasmerkė Mogiliovo metropolito dalyvavimą Rusijos Biblijos draugijos veikloje ir pareikalavo nutraukti ryšį su šia organizacija. Spaudoje pasirodė įrodinėjimų, jog leidimas kiekvienam norinčiam skaityti Šventąjį Raštą gimtąja kalba, atneštų daugiau žalos negu naudos. Kritikos kliuvo ir Vilniaus Biblijos draugijai.
Vilniaus Biblijos draugija, žinoma, buvo suinteresuota įsitvirtinti to meto Lietuvos visuomenėje. Ji atskiromis knygelėmis leido savo viešųjų susirinkimų medžiagą. Draugijos iniciatyva Vilniuje buvo išspausdintas Naujojo Testamento vertėjo į vokiečių kalbą Jono Henriko Esso van Leandro knygos apie Šventojo Rašto skaitymo naudą, vertimas. Šiame leidinyje, remiantis Bažnyčios Tėvų mokymu, teigiama, jog kiekvienas krikščionis privalo skaityti Bibliją.
Akivaizdu, kad katalikiškoji to meto visuomenės dalis tiek dėl Šventojo Rašto vertimų, tiek dėl platinimo buvo pasidalijusi į dvi priešingas dalis: viena pusė akcentavo Biblijos vertimų į gimtąsias kalbas svarbą ir visuotinę naudą, o kita — tai laikė nepataisoma žala. Pastarųjų užnugaryje buvo popiežius ir oficiali Apaštalų Sosto nuostata, o pirmųjų — kone visi to meto Rusijos imperijos hierarchai ir pats metropolitas.
Štai tokioje dviprasmiškoje situacijoje reikėjo platinti Naująjį Testamentą. Iš pradžių buvo ketinama Šventąjį Raštą platinti tik per apskričių bajorų vadovus, tačiau vėliau priimtas sprendimas išsiuntinėti tam tikrą skaičių egzempliorių dekanams, kad pasirūpintų Nająjį Testamentą išdalinti parapijiečiams. Taip į lietuviško Šventojo Rašto platinimą buvo praktiškai įtraukti visi dvasininkai.
„Norint išmokti kitų kalbų, būtina mokėti gimtąją“
Su Naujojo Testamento vertimu susijęs ir Giedraičio rankraštyje likęs tekstas apie lietuvių tautą, kalbą ir literatūrą. Žemaičių vyskupo traktate „Lietuvių tautos, kalbos ir literatūros aprašymas“ atsispindi žemaičių lituanistinio sąjūdžio idėjos. Giedraitis lietuvių kalbą vertina kaip turinčią perspektyvą ir galinčią atverti naujas galimybes. Pasak jo, norint išmokti kitų kalbų, būtina mokėti gimtąją.
Giedraičio neabejota, kad lietuvių kalba tinka literatūrai. Be to, jo traktate aiškiai suformuluoti bendrinės lietuvių rašto kalbos reikalavimai. Žemaičių vyskupas buvo įsitikinęs, kad, „norint gerai lietuviškai rašyti, reikia gerai mokėti lietuviškai ir kalbėti žemaitiškai. Sandarą, arba konstrukciją, išlaikyti lietuvišką, o tarimą žemaitišką, kuris yra grynas ir malonus“. Akivaizdu, kad Giedraitis pirmenybę teikė lietuvių kalbai, t.y. aukštaičių tarmei, kaip rašomosios kalbos pagrindui. Neabejotina, kad Giedraičio suformuluota ir jo aplinkos propaguota bendrinės rašomosios kalbos idėja turėjo įtakos lietuvių bendrinės kalbos sampratos raidai.
Vyskupą domėjimąsi lietuvių kalbos ir istorijos problemomis patvirtina ir turimi fragmentiški duomenys apie jo rezidencijoje buvusias knygas ir skaitytą lektūrą. Žinoma vyskupą turėjus 1713 metais leistą Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodyną“. Giedraitis naudojosi turtinga Salantų dvarininkų Gorskių biblioteka. Gorskiai buvo sukaupę didelį šeimos archyvą, kuriame buvo retų leidinių, dienoraščių bei atsiminimų rankraščių ir t.t.
Visa tai argumentuotai įrodo, kad vyskupas buvo pasirengęs platesnei intelektinei veiklai ir liudija jį buvus aktyvų lituanistinio sąjūdžio dalyvį. Vyskupo autoritetas iš dalies nulėmė ir lietuvių bendrinės kalbos raidą, nes nugalėjo Giedraičio palaikoma bendrinės kalbos, pagrįstos aukštaitiška tarme, koncepcija. Žinoma, taip pat didelės įtakos turėjo tai, kad paplito jo verstas lietuviškas Naujasis Testamentas.