Ateities audeklo nytys — praeities ir ateities audimo staklėse

Kanauninkas Andriejus Sabaliauskas mano, kad Telšiuose nusipelno būti labiau pagerbti čia gyvenę ir dirbę garbūs žmonės, svarbūs ne tik Žemaitijai, bet ir Lietuvai.

Žiupsnis pasamprotavimų, kalbantis Vasario 16-osios išvakarėse su kanauninku Andriejumi Sabaliausku, neseniai atšventusiu savo 40-ąjį gimtadienį.

Algirdas Dačkevičius

Jauniausias kanauninkas
Aukštiems Žemaičių dvasininkams pastaruoju metu tarsi užkoduota plačiau pagarsėti savo jaunu amžiumi. Neseniai Telšių vyskupijoje turėjome jauniausią vyskupą pasaulyje Liną Vodopjanovą, dabartinį Panevėžio vyskupą. Panašiai atsitiko su 2003 metais Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją baigusiu ir religijos mokslų magistro laipsnį įgijusiu Andriejumi Sabaliausku. Po trejų metų — 2006-aisiais — jis stacionariai baigė studijas Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos fakultete, kur Bažnytinės teisės katedroje jam suteiktas teologijos licianciato laipsnis.
Tais pačiais metais Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ jį pakėlė į kanauninkus.
Tuomet A.Sabaliauskas tapo jauniausiu tokį titulą turinčiu dvasininku ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, o gal ir pasaulyje.
Nusprendus vietoj Plungės dekanato pervadinti, tiksliau — sugrąžinti jam senąjį Žemaičių Kalvarijos dekanato istorinį pavadinimą — jo naujuoju dekanu buvo paskirtas tuomet Žemaičių Kalvarijos bazilikos vikaru dirbęs A.Sabaliauskas. Dvasininkas šiam kraštui niekada nebuvo abejingas — čia dar klierikavimo laikais jis iš Telšių kunigų seminarijos buvo atsiųstas atlikti praktiką. Čia giliau susipažino su istoriniais dokumentais — net magistro darbui pasirinko temą apie Žemaičių Kalvariją. Čia 2003-iųjų metų pavasarį buvo paskirtas Telšių kunigų seminarijos propedeutinio kurso prefektu ir dėstytoju.
Kaip ir šiandien, taip ir tuomet, aktyviam dvasininkui veiklos netrūko: dėstė klierikams, turėjo kelias savaitines pamokas mokykloje, buvo Žemaičių Kalvarijos senelių namų, taip pat Vaikų ir jaunimo centro direktorius.
„Sako, kad, vadovaujant Sabaliauskui senelių namams, iš ten smertis ir sunkesnės ligos pasitraukė“,— tiesiog švytėdamas kartą prabilo sutiktas žinomas Telšių farmacininkas ir inteligentas Kęstutis Beržinis.
„Prisipažįstu, buvau išleidęs tokį „įsakymą“: kol būsiu Senelių namų direktorius, nevalia niekam keliauti Anapilin arba smarkiau įsisirgti“,— šypsodamasis apie tokį solidaus amžiaus žmones drąsinusį momentą pasakojo kanauninkas. Žinoma, svarbiausia „sveikatos piliulė“ buvo dvasininko kasdien dalinama šypsena, jo įtikinamas žodis — aiškus, su žemaičių dūnininkų tarmės atspalviu ir nuolatos lydimas gyvenimo džiaugsmo bei nuotaikingo ir išradingo pašmaikštavimo.
Nuo 2010-ųjų spalio 1-osios — A.Sabaliauskas jau Telšiuose, tiesa, vėliau trumpai buvo išvykęs į Šiluvą, kur tapo Kauno kunigų seminarijos parengiamojo kurso vadovu, taip pat vadovavo popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminiam centrui. Šiuo metu kanauninkas — Telšių kunigų seminarijos prefektas, dėsto klierikams paskaitas ir eina Katedros vikaro pareigas.

Daina ir giesmė — sesės dvynės
Kas Nemakščiuose neprisimena balsingųjų Sabaliauskų — Andriejaus dėdžių — giminės! Nuo Kairiškės — per Balčios brastą link Pužų kaimo, eidami į Nemakščių vidurinę ir grįždami iš jos, Sabaliauskai su daina nesiskirdavo. Jų gero ūpo nesugadindavo ir kartais gautas prastesnis pažymys.
Tame Raseinių rajono Kairiškės bajorkaimyje — ir kanauninko šaknys. Iš čia jo įspūdingas balsas, sklindantis po Katedrą ar pradžiuginantis kitų parapijų tikinčiuosius, dvasininkui kur nors nuvykus pasisvečiuoti.
O pirmąją savo dainą didesniam žmonių būriui Andriejus užtraukė pirmoje klasėje, kai mokėsi Užkalnių pradinėje mokykloje. Tuomet pirmokėlis kolūkio ataskaitinio susirinkimo proga taip užplėšė „Ant kalno karklai siūbavo“, kad kolūkiečiai net įsisiūbavę plojo. Ir pirmąjį skaitytą raiškųjį tekstą žemaitiškai „Gul žvirblis šalia kuknes“, pradinių klasių mokytojos Danutės Milašienės parengtą, kuo puikiausiai prisimena. Tada mažasis skaitovas iš Užkalnių į Nemakščių vidurinę vyko ir tarp skaitovų pelnė prizą. Nuo mažens buvo linkęs knygas skaityti, todėl ir varžytuvėse per nustatytą laiką iš klasiokų perskaitydavo daugiausiai teksto.

Gyvenimo orientyrai
Daugeliui Nemakščių Martyno Mažvydo gimnazijos mokytojų A.Sabaliauskas dėkingas už suteiktą puikų gyvenimo orientyrą. Muziką ir istoriją fundamentaliai dėstė mokytojas Antanas Girčys. Iki šiol įsimintinas jo patrauklus kalbėjimo būdas, dalykų perteikimo metodika. Lituanistės Virginija Račkauskienė, Živilė Lembutienė skatino meilę literatūrai, raiškiam žodžiui, ugdė kūrybiškumą. Kanauninkas nenori lengvai išsiduoti, kad pirmieji jo eilėraščiai užgimė mokyklos suole ir iki šiol eiliuotas žodis jį lydi. Jį dažnai pamatysi, vykstant rajoniniams skaitovų konkursams, komisijos narių gretose. Dvasininkas visuomet turi ką originalaus pasakyti, patarti.
Nepamirštami mokytojai Bronius Kaminskas, Antanas Vaičaitis, Ona Zuokaitė-Samuilienė, klasės auklėtoja Stefa Songailaitė, paskatinusi domėtis rusų literatūros klasika. Žingeidus moksleivis anksti susipažino su Dostojevskio, Puškino, Lermontovo, Čechovo kūryba, o Tolstojaus „Karo ir taikos“ keturtomį vienintelis iš klasės per moksleivių žiemos atostogas perskaitė.
O į Telšių kunigų seminariją būsimąjį dvasininką atvežė tuometė mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rastida Greičienė. „Paskambino Andriejus toks susirūpinęs, kad neranda, kas į Telšius jį galėtų nuvežti. Nors mano mašinėlė buvo neypatinga, nudardėjome į Žemaitijos sostinę. Palaukiau, kol vaikinas Seminarijoje egzaminus išlaikys — ir atgal į Nemakščius“,— prisiminė Rastida.
Moteris juokavo, jog pargrįžęs namo buvęs abiturientas jos paklausęs, kiek skolingas už kelionę, o ši atsakiusi: jei išlaikei egzaminą — nieko, o jei ne — užsimokėsi.
Taip ir liko Andriejus pedagogei nieko nemokėjęs, užtat dabar tarp jo ir buvusios mokytojos šeimos — nenutrūkstamas ryšys. Dar daugiau: pagrečiui — dvasininkas, mokytoja ir jos tėvas Antanas Bardauskas drauge gimtadienius švenčia. „Sudėjau savo — 40, Rastidos — 60 ir jos tėvelio — 90 ir gavome 190 metų“,— juokavo kanauninkas.
Pasak A.Sabaliausko, jį į dvasininko kelią atvedė bažnytinio gyvenimo tikrovė, taip pat aktyvi veikla parapijoje. Kaip šaunų klieriką, o vėliau Kunigų seminariją baigusį dvasininką, savo tėviškės bažnyčioje laikiusį pirmąsias mišias, prisimena ir tuometis Nemakščių parapijos klebonas Romualdas Gečas.

Visur — kiek įmanoma
Kanauninkas gyvena aktyvų dvasininko ir visuomenininko gyvenimą. Jis yra Marijos Legiono generalinis dvasios vadas, Vatikano, Marijos radijo, laikraščio XXI amžius bendradarbis, buvo ir „Bažnytinių žinių“ korespondentas. Kiek įmanoma, prisideda ir prisidėjo prie leidybinės veiklos, ypač solidžios knygos „Telšių vyskupija“.
Šiuo metu jo didžiausias rūpestis — drauge su bendraminčiais išleisti knygą dviem išskirtinėms asmenybėms: poetei Teklei Kryževičiūtei ir dailininkei Danutei Rimkūnaitei.
Greta visų rūpesčių kanauninko nepaleidžia ir kiti kasdieniai darbai: jo laukia Trečiojo amžiaus universiteto Dvasinio tobulėjimo klausytojai. O kur dar mokyklų, muziejininkų ir bibliotekininkų renginiai. A.Sabaliausko uolumu džiaugiasi Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Bibliografinio aptarnavimo skyriaus vedėja Julita Švėgždavičienė. Pasak jos, ne bet kas, o kanauninkas Žemaičių vyskupystės 600 metinių proga iš asmeninės kolekcijos surengė parodą „Senoji knyga, nešanti Dievo žodį“.

Gal reikėtų įkurti Telšių mylėtojų draugiją?
A.Sabaliauskas nuo jaunumės brangina istorinę atmintį, puikiai suvokdamas seną tiesą: kas nevertina praeities, tas neturi ateities. Dar besidarbuodamas Žemaičių Kalvarijoje, jis su „Gardai“ bendruomenės pirmininku Broniumi Kleinausku daug vertingo nuveikė šio krašto labui.
Dvasininkas niekuomet nepamiršta savo tėviškės. „Į gimtą kraštą nuvykus, ir širdis kitaip plaka — daug smarkiau “,— prisipažįsta pašnekovas. A.Sabaliausko iniciatyva Nemakščiuose buvo surengta graži šventė: laikytos šv. Mišios Švč. Trejybės bažnyčioje už Macalių, Kinčalių, Paežerio, Pabalčių kaimuose gyvenusius žmones. Ta intencija šių kaimų paribyje pastatytas paminklinis akmuo.
Dvasininkui sunkiai suvokiama, kodėl nebranginami Telšiuose gyvenę ir Žemaitijos sostinei bei visai Lietuvai daug nuveikę žmonės. Turime Vasario 16-osios akto signatarą vyskupą Justiną Staugaitį, bet jo asmenybei deramai įamžinti trūksta iniciatyvos. Daug kas nežino garbaus dvasininko, diplomato ir vertėjo Jurgio Narjausko. Jis palaidotas Telšių kapinėse, bet šiai talentingai asmenybei, savo lėšomis išvertusiai Dantės „Dieviškąją komediją“ į lietuvių kalbą, net atminimo lentelės gailima. Didžiuojamės poetais Karolina Praniauskaite, Vytautu Mačerniu, bet jų literatūrinių premijų mūsų krašto kūrėjams taip ir nepajėgiame įsteigti. Telšiai garsėja talentingais aktoriais. Viena iš tokių — šviesaus atminimo Eugenija Pleškytė. Kaip būtų gražu, kai jos premija ar prizas būtų įsteigti geriausiam metų jaunajam aktoriui.
Visas garbias asmenybes, gyvenusias Telšiuose būtų sunku ir suminėti, bet aiškiai matoma, kad jomis nenorima didžiuotis ir deramai įvertinti. Žemaitijos metams skiriama daugybė lėšų, bet paanalizuokime, kur jos nuplauks. Gaila, kad susižavima vienadieniais ir pompastiniais dalykais, užuot išleidus solidų leidinį apie Žemaičių sostinę ir ją garsinusius ar garsinančius žmones.
Nereikia toli nuvykti — užsukime Į Latviją ir ten išgirsime, kaip latviai sugeba didžiuotis net tokiomis įžymybėmis, kurios vienur ar kitur jų žemėje net negyveno, o buvo trumpai, gal net pernakvoti, sustoję.
Taigi, ar nevertėtų Žemaitijos sostinėje įkurti Telšių mylėtojų draugijos, kad padėtų miesto kultūrines spragas užlopyti?