Muziejuje „Alka“ — stalo triumfo paslaptys

Ekskursija po dvarų ekspoziciją.

Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomas, restauruojamas ir tiriamas gausus Žemaitijos dvarų materialusis paveldas (baldai, indai, stiklas, sidabras, tapyba, skulptūra) bei archyviniai dokumentai, nuotraukos bei knygos, todėl sunku įsivaizduoti geresnę vietą paskaitai, skirtai Lietuvos dvarų paveldui, valgomojo kultūrai ir porcelianui.

Lina Dijokienė

Išskirtinis dėmesys dvarams
Stalo triumfas! Taip įspūdingai pavadintą paskaitą Žemaitijos sostinės gyventojams dovanojo Žemaičių muziejus „Alka“ ir viešoji įstaiga „Dvarų kultūra“. Lektorius — Lietuvos kultūros tyrimų instituto Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jungtinės doktorantūros menotyros doktorantas Marius Daraškevičius, šiuo metu rengiantis daktaro disertaciją tema „Valgomojo modernėjimas Lietuvos dvarininkų namuose XIX amžiuje“. Pristatydama svečią, muziejaus „Alka“ direktorės pavaduotoja Ingrida Vaitiekienė pabrėžė jo išskirtinį džentelmeniškumą ir didžiulį domėjimąsi Lietuvos dvarais, jų kultūra. „Žaviuosi Mariaus Daraškevičiaus gebėjimu džiaugtis kiekvienu atradimu“,— sakė ji. Paskaitoje lektorius pristatė daugelį Žemaitijos dvarų, kuriuose būta, o dabar įvairiuose šalies muziejuose saugomi porceliano indai ir stalo dekoracijos. Kalbėdamas apie atskirus stalo elementus, jis aptarė stalo serviravimo principus ir kaitą XVIII–XX a. pr.

Valgomojo kaita
„Noriu šiandien papasakoti apie tai, koks buvo dvaro valgomasis kambarys, kokie stovėjo jame baldai. Valgomasis — tai gana modernus žodis. Tokio, kaip valgomojo, kur ateina visa šeima ir susėda prie stalo, valgo, senais laikais, kaip antai, baroko laikotarpiu, nebuvo. Turtingesnieji gyveno dideliuose namuose. Didžiuliai rūmai turėjo aiškią struktūrą. Pavyzdžiui, kunigaikščių rūmai Nesvyžiuje. Pats kunigaikštis iš tiesų gyveno vos trijuose kambariuose. Kunigaikščio ir kunigaikštienės apartamentus skyrė didžiulė salė — stalava. Čia galėjo vykti puotos, šokiai, įvairūs susirinkimai ir pan. Tačiau kasdien kunigaikščiai, kaip, beje, ir kiti didikai, paprastai valgydavo savo apartamentuose, kur jiems būdavo atnešami patiekalai“,— pradėjo paskaitą lektorius.
Vėliau, jau 19 a., anot jo, įsigali nauja tendencija — salonų mada. Štai, pavyzdžiui, Kelmės dvare centrinė salė tampa salonu, o šalia — mažesnė patalpa su valgomuoju, tokiu, kokį mes dabar suprantame. „Ši patalpa tampa vieta, kur šeima kasdien pietaudavo. Pirmas varpas suskamba, visi supranta, kad turi eiti ruoštis, persirengti, antras varpas — vaikai turi eiti į valgomąjį ir atsistoti už kėdės, laukti, kol ateis namų ponia. Taip valgymas, bendri šeimos pietūs tampa kasdieniu ritualu“,— aiškino M.Daraškevičius.

Valgomojo baldai
Kaip pasakojo mokslininkas, valgomojo baldai iš esmės mažai keičiasi. Jų stilius išlieka panašus. Vienas iš svarbiausių baldų valgomajame — kredensas. Įvairiais laikotarpiais jis buvo vadinamas įvairiai: bufetu ar dabar įprastu žodžiu — indauja. Barokinis kredensas — tai kelios viena virš kitos įrengtos lentynos, uždengtos staltiesėmis, o ant jų išdėlioti visi geriausi namų indai — sidabras ir pan. Tarp jų dar uždegdavo žvakes. Kredensų aukštis, dydis, puošnumas rodė šeimininko statusą ir galimybes. Vėliau, jau 19 a., toks barokinis kredensas išvirto į kur kas funkcionalesnį baldą — bufetą.
„Valgomasis — funkcinė patalpa, jo sienas dengė medinės buzerijos, čia svarbu palaikyti švarą. Kitas baldas — Gdansko arba jo stiliaus spinta. Jose laikydavo kraitinę tekstilę, dovanotus indus ir pan. Beje, šio stiliaus baldų vėliau ėmė rastis ir valstiečių namuose“,— kalbėjo lektorius. Jis pasakojo, kad valgomasis — ta erdvė, kur valgoma, čia gali nukristi maisto, sutepti tekstilę, tad čia stengiamasi statyti kėdes: arba muštas oda, arba dengtas pynutėmis. Kitas labai svarbus baldas — statuso baldas — atsiradęs dar baroko laikais — tai tekstilės spaustuvas. „Namų tekstilė būdavo sulankstoma ir dar drėgna paspaudžiama po didžiuliu presu ir taip laikoma. Šitas baldas stovėjo namuose, matomoje vietoje, nes visi turėjo matyti, kad šeimininkai jį tokį turi“,— aiškino stalo kultūros tyrinėtojas. Valgomasis, pasak lektoriaus, neįsivaizduojamas be valgomojo stalo. Kaip pavyzdį jis pristatė puikų stalą, stovintį muziejuje „Alka“, čia patekusį iš kunigaikščių Oginskių rūmų. 19 a. įrengus atskirus valgomuosius, atsiranda nuolatiniai stalai. Nuo 18 a. pab. – 19 a. pradžios atsiranda stalai, kuriuos galima ištiesti, padidinti, kai keliamos puotos.

Modernėjanti virtuvė
19 a. atsitinka kita naujovė. Virtuvė modernėja, atsiranda įvairios technologijos, modernėja viryklės. Kaip tokios virtuvės pavyzdį M.Daraškevičius pateikia Palangos rūmų pavyzdį. Kitaip nei anksčiau tokio tipo pastatuose, kada virtuvės būdavo pristatomos atskiru pastatu, čia, Palangos rūmuose, moderni virtuvė įrengta cokoliniame aukšte. Architektas suplanavo virtuvę taip, kad būtų atskirtos visos funkcijos: indų plovimas, skalbykla ir pan. „Jei dabar reikėtų higienos pasą gauti, tai šių rūmų virtuvė gautų labai lengvai, nes ten viskas buvo labai griežtai kontroliuojama“,— juokėsi lektorius. Patiekalai iš virtuvės ant valgytojų stalo išeidavo pro vienas duris, o štai į plovyklą jau grįždavo pro kitas. Šie rūmai maisto higienos prasme būdavo labai modernūs. Tokiuose rūmuose, žinoma, būdavo įrengti maisto keltuvai, kuriais patiekalai iš virtuvės pakildavo į valgomąjį. Šie keltuvai būdavo įrengti arba pačiame valgomajame, arba šalia valgomojo esančioje patalpoje. „Norint susidaryti vaizdą, kokie indai būdavo Lietuvos dvaruose, reikėtų žiūrėti inventorius. Inventorių yra išlikę ne vienas. Iš jų susidariau bendrą vaizdą. Štai vienas pavyzdys iš 19 a. Astravo dvaro: inventoriuje pirmiausia išvardijamas sidabras — brangiausi indai, paskui — porcelianas, po jo — krištolas, stalo tekstilė, tada gali eiti įvairūs virtuvės rakandai, židiniams prižiūrėti įvairūs daiktai. Išvardintos net šluostės, o jų daugybė, kiekviena skirta vis kitam reikalui. Pagal šiuos inventorius matyti, kad didikai kasmet įsigydavo vis naujų indų“,— pasakojo mokslininkas.

Porcelianas
Kita paskaitos dalis — porcelianas. Kodėl tiek daug porceliano gaminių puoštų būtent mėlynos spalvos ornamentais? Lektorius vaizdžiai pasakojo, kaip atsirado porcelianas, kaip atkeliavo į Europą, kokių rūšių esti porceliano, galų gale — kaip gimsta porceliano gaminiai, kaip jie yra dekoruojami. Pasak M.Daraškevičiaus, porcelianas tampa irgi statuso dalimi. Itin įdomi Meiseno porceliano manufaktūros istorija. Šis porcelianas iki šiol išlikęs prabangos dalykas. Atskira tema — vadinamoji stalo pasaka. Pasak lektoriaus, nuo Viduramžių buvo įprasta per šventes ant stalo sukurti centrinį stalo dekorą: nuo kelių metrų aukščio su bėgančiais fontanais iki nedidelio padėklo, ant kurio puikavosi iš pradžių cukriniai ar marcipaniniai vaizdiniai, kuriuos vėliau pakeitė ilgaamžės porceliano skulptūrėlės, iš kurių kurdavo įvairias kompozicijas. Jų pavyzdžių galime pamatyti ir Telšių muziejuje. „Dabar iš viso šio grožio beturime nedidelį rinkinuką, kurį sudaro druskos ir pipirų indeliai“,— juokėsi M.Daraškevičius.

Dvaro meniu kaita
Lektorius per paskaitą aptarė ne tik kaip būdavo įrengiami Lietuvos dvarų valgomieji, kaip būdavo dengiami ar dekoruojami stalai, bet ir skyrė dėmesio tam, kas būdavo dedama ant valgomųjų stalų. 19 a. išleistoje knygoje, iš kurios patirties, kaip manoma, sėmėsi dvarų šeimininkai, yra patariama, ką ir kaip valgyti, kaip padengti stalus, kaip gaminti patiekalus, derinant prancūzišką ir vietinę virtuvę.
„Kartais būdavo dengiama net iki trijų atskirų stalų, ypač kai buvo rengiamos ypatingos puotos: pavalgomas karštasis patiekalas, paskui perdengiamas stalas kitam valgymui, galop — deserto stalas. Valgomojo kultūrai būdavo ypač būdinga ypatingas grožis, puošmenos. Buvo siekiama maksimalaus efekto“,— teigė M.Daraškevičius. Paprastai per šventinius pietus būdavo valgoma pirmiausia sriuba, jos galėdavo būti dviejų rūšių: viena sultinio tipo, kita, pavyzdžiui, trinta. Suvalgius sriubą, įnešamas kepsnys. Antrasis padengimas — kai atsiranda įvairesnė mėsa (žvėriena), žuvis, tai egzotiškesni patiekalai. Kitaip nei Prancūzijoje, Lietuvos dvaruose per puotas stalai dažniausiai būdavo dengiami taip: ant stalo iš karto būdavo sudėti įvairūs šalti užkandžiai, desertai, kepiniai, o susėdus svečiams, tik tuomet atkeliaudavo vienas po kito karštieji patiekalai, kurių, pagal šeimininko turtinę padėtį, galėdavo būti ir penki ar net daugiau. Kaip juokavo lektorius, šita Lietuvos dvarų šventimo tradicija yra išlikusi iki pat šiol. „Tuo reikia didžiuotis. Tai unikalu, savita“,— šypsojosi M.Daraškevičius. Deserto stalas, pasak lektoriaus, buvo itin puošnus ir prabangus. Centre stovėdavo didelis dubuo, skirtas vaisiams, ir trauktinėms, užpiltinėms. Žinoma, yra ir sausainiai, pyragai. Atskira kalba — deserto indai, jie itin puošnūs, dekoruoti gėlėmis ir panašiai. Beje, deserto stalas nebuvo privalomas, juolab kad tai būdavo itin didelė prabanga: net didikai ne kasdien galėdavo sau leisti cukrų, marcipanus, egzotiškus vaisius ir kt. Vėliau Europoje ateina nauja valgymo kultūra, kai susėdama prie gėlėmis puošto stalo, o visi patiekalai, net šalti užkandžiai, atnešami vienas paskui kitą. Šitų patiekalų gali būti net iki septyniolikos. Patiekaluose turi nesikartoti ingredientai, padažai ir panašiai. Dėl to atsiranda daugybė įvairių įrankių, taurių ir kt. Nors, pasak lektoriaus, galų gale tampa įprastas penkių patiekalų meniu.

Nauju žvilgsniu
Vėliau visi susirinkusieji turėjo galimybę pasivaikščioti po muziejuje esančią dvarų paveldui skirtą ekspoziciją ir savo akimis pamatyti tai, apie ką lektorius kalbėjo savo paskaitoje. Ne kartą matyti eksponatai sužibo naujomis spalvomis, kai apie jų paskirtį ir istoriją papasakojo entuziastingas dvarų kultūros tyrinėtojas. Ši paskaita ir ekskursija po dvarų kultūros ekspoziciją leido pajusti Lietuvos dvaruose kažkada vykusį gyvenimą.