Sugrįžtant prie literato Adolfo Daukanto

Alfonso Vytauto Skeivio kapas. Nuotr. P.Šverebo, 2019 m.

2019 metų kovo 9, 15 ir 23 dienomis „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio skaitytojams buvo pristatytas tragiško likimo literatas Adolfas Daukantas, kuris mokydamasis Telšių valstybinėje vyskupo Valančiaus gimnazijoje, savo proza išsiskyrė iš kitų gimnazistų. Jis vienu metu net vadovavo gimnazijos literatams, tarp kurių buvo Leonas Vytautas Mačernis. Jis, nors buvo už kitus jaunesnis, jau tada pasižymėjo savo poezijos brandumu. Vėliau laikraštyje buvo atspausdinti ir trys A.Daukanto kūrybos fragmentai. 2019 m. kovo 30 d. „Tai bent piršlybos!”, balandžio 6 d. „Pabaigtuvės” ir balandžio 13 d. „Paskutinis laimikis“.

Povilas Šverebas

Pasirodęs straipsnis apie A.Daukantą ir jo kūrybą, buvo didelis netikėtumas ne tik telšiškiams, bet ir literatūros specialistams. Sulaukiau įvairių Adolfo kūrybos vertinimų. Visi vieningai džiaugėsi A.Daukanto vaizdinga kalba, netikėtais siužetiniais lūžiais ir bandė jį lyginti su kitais lietuvių prozos meistrais. Įdomu, kad po pirmos publikuotos novelės daugumai atsiliepusiųjų atrodė, kad Adolfo kūryba įsispraudžia tarp Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Juozo Tumo-Vaižganto darbų. Tik poetė ir redaktorė Bronė Vinevičienė rado sąsajų dar ir su Motiejumi Valančiumi.
Publikavus kitus du apsakymus, visi atsisuko į Marių Katiliškį-Vaitkų. Literatūrologas dr. Rimantas Skeivys, buvęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vadovas, lakoniškai užsklendė: „Žemaitiškai konkretus ir vaizdingas A.Daukanto stilius. Gaila, kad neišskleidė savo galimybių. Būtume turėję puikų rašytoją. Kažkiek primena Marių Katiliškį, tik gal kietesnis žodis, staigesni vaizdo posūkiai. Skaitant taip ir veriasi prieš akis žemaitiško kaimo žmonių bendravimas, buitis. Mano nuomone, labai šaunu, kad iškeltas iš užmaršties. Įdomu, ką daugiau yra parašęs? Ar neturit žinių? Kažkaip nesu niekur su jo kūryba susidūręs. O gal esu, tik neatkreipiau dėmesio.“ Jis taip pat džiaugiasi, kad „Kalvotoji Žemaitija“ publikuoja tokius dalykus. „O šiaip, perduokite laikraščio redakcijai, publikavusiai Jūsų straipsnį, mano nuoširdžią padėką ir pasidžiaugimą. Telšiai iš tiesų turi daug išmintingų, senas lietuvių kultūros tradicijas sėkmingai plėtojančių žmonių. Didžiuojuosi, kad esu kažkuria prasme ir aš telšiškis.“
R.Skeivio sąsajos su Telšiais gan tamprios. Jo dėdė Alfonsas Vytautas mokėsi Telšių gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Jau buvo pradėjęs miklinti plunksną, kai paskutiniame kurse staiga mirė ir buvo palaidotas senosiose miesto kapinėse. Tų laikų Telšių spaudoje buvę kurso draugai kvietė saviškius pasirūpinti jo amžino poilsio vietos įamžinimu. Rimanto tėvas, Steponas, yra baigęs Telšių gimnaziją, o pokario metais porą metų joje net direktoriavo. Suprantama, kad tuos metus Rimantas praleido Telšiuose. Tėvas buvo areštuotas ir uždarytas į Šiaulių kalėjimą. Paleidus iš jo ir rašytojui Butkų Juzei mirus, S.Skeivys persikėlė į uostamiestį. Dabar Rimantas ruošia tėvo publikacijų ir eilėraščių rinktinę. Gal joje bus ir motyvų iš Telšių? Vėliau R.Skeiviui jau A.Daukantas pro akis nebepraslydo. Jis informavo, kad Adolfas yra minimas Donato Saukos knygoje „Apie laiką ir save“. Pasirodo, jie abu mokėsi Telšių gimnazijoje. D.Saukai buvo aktualūs Adolfo dienoraščiai, kuriuose atskleistas valiūkiškas gimnazistų šėlsmas. Jis, matydamas iš dienoraščio išplėšytus kai kuriuos lapus, mano, kad nors tarp gimnazistų buvo skaistumas, bet neatmeta galimybės, jog galėjo būti ir kūniškos meilės.
„Kalvotajai Žemaitijai“ publikavus kiek A.Daukanto kūrybos, mes ne tik galėjome susipažinti su ja, bet tuo pačiu gal buvo išpildytas ir vienas iš jo norų. Adolfas, dar mokydamasis Telšių gimnazijoje, savo dienoraštyje yra rašęs: „Nenoriu nueiti į kapus, jokių savo pėdsakų nepalikęs tėvynei.“ Matome, kad siekiai buvo didžiuliai, o ir potencialo tam pakako, bet karas ir pabėgėlio gyvenimas neleido jų įgyvendinti. Įdomu, kad ir kito tų laikų gimnazijos literato mintys, kurios išsakytos kiek vėliau, panašios. V.Mačernis viename savo eilėraščių rašė: „ …Noriu geriau kalnuos pražūti / Vėtrų sukūry, / Negu čia užtroškus dūmuos /Mirti kaip visi.“, o kitame priduria: „Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą / Tas nesutirps mirty.“ Tik dideli darbai garantuoja išlikimą.
Įdomu, kad A.Daukantas, pristatydamas pabėgėliams V.Mačernį, apgailestauja, kad jis sugebėjo užbaigti tik „Vizijas“. Skaitant poeto kūrybos vertinimą, kurį pateikė A.Daukantas, susidaro vaizdas, kad jis su „Vizijomis“ buvo susipažinęs. Vartant Antrojo pasaulinio karo metais leistą laikraštį „Žemaičių žemė“, atrodo, kad pavyko užčiuopti tos galimybės siūlą. 1944 m. sausio 3 d. laikraštyje yra atspausdinta informacija kad Lietuvių Žemaičių Meno ir Mokslo centras numato renginių ciklą įvairiuose miestuose. Kūrėjai Kuršėnuose pasirodys vasario 5 d., Šiauliuose — vasario 6 d., Viekšniuose — vasario 7 d., Mažeikiuose — vasario 8 d., o jei leis susisiekimo sąlygos, tai vasario 9 d. ir Skuode. Taip pat pabrėžiama, kad renginių metu bus ir muzikos. Be to, išvardijami kūrėjai, kurie yra kviesti — S.Anglickas, S.Būdavas, Butkų Juzė, P.Genys, P.Jurkus, T.Kirša, V.Mačernis, S.Niūniavaitė, A.Rimydis, S.Santvaras ir M.Vaitkus. Reikia pabrėžti, kad pagrindinis organizatorius buvo Telšiuose gyvenęs P.Genys. Atrodo, kad jo dėka visuomenėje Telšiai įsitvirtino kaip Žemaičių sostinė. Jis buvo visos Žemaitijos vienijančių idėjų ir projektų generatorius.
Iš vėlesnių informacijų suprantame, kad ne visi kviestieji atvyko, o muzikinę dalį atliko telšiškiai A. Jasenauskas, T.Jasanauskaitė ir „Šatrijos“ choro liaudies ansamblis. Po visos išvykos 1944 m. vasario 19 d. parašytas apžvalginis straipsnis. Iš jo aišku, kad V.Mačernis dalyvavo išvykoje. „Ir mūsų jaunieji — P. Jurkus, V.Mačernis ir S.Niūniavaitė daro žymią pažangą savo kūryboje ir tematikos, ir formos atžvilgiais. Reikia laukti, kad jie, atsidėję dirbdami, įneš nemažą indėlį į mūsų literatūros lobyną.“ Iš laikraščiuose pateiktų informacijų galima suprasti, kad vakarai vyko Šiauliuose, Kuršėnuose ir Mažeikiuose. Skuodas ir taip buvo „ant abejo“, o Viekšniai tikriausiai — praleisti. Jaunieji literatai dalyvavo visuose vakaruose, o P.Genys, S.Būdavas ir S.Santvaras — tik Šiauliuose, nes po to išvyko namo.
Tuo metu Mažeikiuose dirbęs A.Daukantas turėjo puikią galimybę susitikti su savo bendramoksliu ir gimnazijos literatų klubo nariu bei pasiklausyti jo poezijos. Poeto P.Jurkaus buvęs klasės draugas Mečislovas Lakačiauskas yra pasakojęs, kad karo metais V.Mačernis skaitydavęs savo „Vizijas“ ar jų fragmentus. Jam didelį įspūdį padarė ne tiek kūrinys, bet pats skaitymas. Jis buvo tylus ir užburiantis visus klausytojus. Poetas skaitydamas žiūrėdavo į vieną tašką ir susidarydavo vaizdas, kad jis šioje erdvėje nebeegzistuoja, o pabaigęs — atsibusdavęs lyg iš miego. Keistas jausmas būdavęs. M.Lakačiauskas akcentavo, kad daug gerų aktorių yra girdėjęs skaitant V.Mačernio kūrybą, bet nieko panašaus, lyginant su paties poeto deklamavimu. Rašėme, kad ir A.Daukantas aktyviai dalyvavo Lietuvių Žemaičių Meno ir Mokslo centro Mažeikių skyriaus veikloje. Jis pats apie tai yra minėjęs savo dienoraštyje, bet įvairių užuominų aptikau ir „Žemaičių žemės“ laikraščiuose. 1943 m. birželio 19 d. rašoma, kad „birželio 6 d. į Sedą buvo atvykę Žemaičių Meno ir Mokslo centro menininkai iš Mažeikių ir labai sėkmingai koncertavo. A.Daukantas skaitė savo novelę „Karklo rykštelė“. Netikėtai išlenda dar vienas A.Daukanto kūrinio pavadinimas. Novelė turėjo būti baigta, todėl gal ji yra publikuota kuriame nors Lietuvoje ėjusiame leidinyje? Po metų vėl jie apsilankė Sedoje, kur Adolfas taip pat skaitė savo kūrybą. Tik šį kartą įvardijamas novelistu. 1944 m. gegužės 20 d. Mažeikių skyrius su savo programa atvyko ir į Telšius. Apžvalgininkas ne tik džiaugiasi Mažeikių simfoniniu orkestru, solistais bet ir įvertina Adolfą: „Novelistas p. Daukantas, vadovavęs viso vakaro programai, pradžioje paskaitė vieną savo gana nuotaikingą novelę. Tai mūsų jaunosios kartos vienas iš kandidatų į beletristus plačiau nepasireiškęs, tačiau dirbdamas galįs praturtinti mūsų gana dar neturtingą beletristiką.“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje, peržiūrint V.Mačęrnio fondą, užkliuvo vienos nuotraukos aprašas, kur minima, kad dovanotojas yra Adolfas. Nors nuotraukos įvardijamos, kaip poeto klasės draugų, bet kilo įtarimas, kad tai gali būti A.Daukantas. Vyr. fondų saugotoja Reda Rėklytė maloniai parodė suskaitmenintus vaizdus, pagal kuriuos ir atpažinau Adolfą. Atnešus originalą, jo antroje pusėje esantis įrašas pats kalbėjo mūsų versijos naudai: „Gražiausiems gimnazijos laikams atminti. Gerajai Draugei Heliai iš Adolfo D. 1937-I-23.“
Suprantama, kad jis savo nuotrauką dovanojo klasės draugei, o su Vytautu jie nesimokė vienoje klasėje. Natūralu, kai paskutinėje klasėje pasikeičiama nuotraukomis. Įdomu, kad, vykstant karo audroms, mūzos labai aktyvios ir netyli.. Provincijos pajėgos dar labiau sustiprėja, kai vokiečiams uždarius universitetą į gimtuosius kraštus sugrįžta studentai. Jie tuoj įsijungia į gyvuojančius kultūrinius sąjūdžius. Prie tokių reikėtų priskirti tiek V.Mačernį, tiek A.Daukantą. Kalbant apie Adolfą, matome, kad jo portretas vis labiau mums ryškėja, o užuominų apie kūrybą daugėja. Kiekviena jo apsakymo ar fragmento publikacija ne tik primena buvus tokį kūrėją, neleidžia jam išnykti užmaršty, verčia diskutuoti, vertinti ir aktualizuoti praeitį.
Redakcijos pastaba: netolimoje ateityje numatome spausdinti A.Daukanto apysakas „Kumečiai“ ir „Lemtis“.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.