Dumbrio mirtis

Adolfas Daukantas

Iš apysakos „Kumečiai“

Smarki audra praūžė pro Naujakalnio valsčių: ji atėjo su medžius verčiančiu vakarų vėju, su žemę plėšiančiais žaibais ir be pertrūkio besitrankančiu po miškus ir laukus perkūnu. Po pusvalandį trukusio audringo dangaus maišto, pasipylė ledų kruša, iš laukų, piemenų nesuvaldomi, siaubo apimti parlėkė į tvartus gyvuliai: veršiukai bliaudami glaudėsi prie motinų, karvės mykdamos daužė tvartų uždaras duris, laukdamos žmogaus pagalbos. Ūkininkai dejavo, kad tokie ilgus metus nematyti ledai iškirs derlių ir sunaikins turtingus sodus.
Tik devyni Naujakalnio dvaro kumečiai audros nebojo. Sukritę po pušaitėmis, pilkas milines ant galvos užsimetę, laukė audros praūžiant. Jau antrą savaitę jie dirbo miške. Nežinia kodėl viduryje vasaros dvaro ponas sumanė iškirsti Naujakalnio girią. Dar prieš šventą Antaną du kartus buvo atvažiavę iš apskrities miesto žydai: tris naktis skendo šviesose dvaras ir tris naktis ponas nemigo. Ketvirtą rytą jie visi išvažiavo girion. Ponas iškaitęs ir raudonas, pirkliai — godžiai blizgančiomis akimis sėdo vežiman. Visą dieną važinėjo girioje, matavo ir skaitė šimtametes egles, pykosi, riejosi ir vėl juokėsi. Kumetis Žvainys, lydėjęs poną arkliais į mišką, piktomis akimis stebėjo nepatikimus dvaro svečius ir vieną greitai suprato, kad bajoras nutarė girią parduoti. Tarpusavyje jie kalbėjosi svetima kalba. Gal Žvainiui nebūtų buvę taip pikta, jei jis būtų supratęs, ką pirkliai ponui už mišką žadėjo. Bet dabar jis tik matė, kaip dvarininkas piktai rodė ranka, nuo kurios ligi kurios vietos girią perleidžia, matė, kaip pirkliai suktai matavo miško plotį ir ilgį, kalė baltus kuolelius, į kuriuos rašė raides ir skaičius. Kai miesto ponai užsigeidė dar vienos miško dalies, o dvaro bajoras, balsiai rėkdamas ir rankomis mosikuodamas nenorėjo jos perleisti, kumetis riktelėjo: „Neparduok, pone, girios, neparduok!“. Bet ponas, nė neatsigręžęs kumečio pusėn, piktai atšovė: „Tylėk, Žvainy!“.
Kitą rytą pirkliai išvažiavo, ir tris savaites vėl buvo ramu dvare. Naujakalnio giria, įaugusi dvaro kieme ir besitęsianti per tris valsčius, vėl smagiai ūžė ir šniokštė, stipriam šiaurės vėjui pučiant. Tas girios šniokštimas buvo girdėti toli dvaro laukuose, pušų ir eglių kvepėjime skendo visa žemė.
Tris savaites ponas vaikščiojo žemyn galvą nuleidęs ir keikė visus kelyje pasitaikiusius. Nei vieno darbas nebuvo geras, nei vienas ponui įtikti nemokėjo. Ir kai bajoras, visus į šalis išblaškęs, pasilikdavo vienas pušų metuogėmis kvepiančioje pamiškėje, ilgai žiūrėdavo į dangų remiančias medžių viršūnes, apsižvalgęs laukuose, lėtais žingsniais slinkdavo į girią, eidavo kaip paklydęs ir svetimas be kelio ir tako gilyn į tankumyną, rankomis liesdamas kone kiekvieno medžio liemenį. Vėlai vakare grįždavo iš girios išbalęs ir dar labiau pasenęs…
Vieną rytą dvaro kumečiai, kirviais ir pjūklais nešini, ištraukė į mišką. Drauge išėjo ir ponas. Jis ėjo pirmas su kumečiu Alksniu ir kirvio smūgiu žymėjo beveik kiekvieną medį. Tik jaunas pušaites ir padžiūvusias egles aplenkė.
— Pradėkit! — sušuko Naujakalnio dvaro ponas stovintiems kumečiams, ranka rodydamas kirtimo pusėn.
Žmonės pajudėjo. Nedrąsiai, tartum patys netikėdami pono žodžiais, jie prisiartino po du prie pažymėto kirsti rajono, atleido pjūklus ir, lyg nedrįsdami pradėti, valandėlę apžiūrinėjo beveik siekiančius savo viršūnėmis debesis ir per šimtmečius giliai šaknimis Naujakalnio žemėn įaugusius medžius. Staiga nuskambėjo miško gilumoje kirvių smūgiai ir sučirpė išaštrinti pjūklai.
Tuo metu kažkas klaikiu balsu riktelėjo girioje. Tame riksme kumečiai išgirdo pagiežos ir skausmo balsus. Bet, kai nustebę sustojo pažiūrėti, miške buvo tylu ir ramu. Tik dvaro ponas, rankomis už galvos nusitvėręs, skubiais žingsniais tolo iš kirtimo.
Ir ligi šiol kumečiai nesuprato, kokia galybė, kokie rūpesčiai privertė dvaro poną iškirsti saugotą šimtus metų karta iš kartos Naujakalnio girią. Nekirto jo rusiškas kumštis, nenaikino tų plotų geležinis vokietis, nusilenkė dvaro panelėms ir lenkiškas „honoras“. Daug kainavo ta girios apsauga: ne kartą paskutinė ilgus metus rūsyje pelijusi vyno bonka buvo atkimšta, paskutinis tūkstantis paaukotas, kad tik gira liktų sveika. Senasis dvaro kumetis Alksnys daug pono paslapčių žinojo, daug ponų džiaugsmo ir vargo jo akys matė, dar daugiau poniškų meilių žodžių ir keiksmų girdėjo. Bet jo išdžiūvusios lūpos tylėt mokėjo. Jis visus išklausė, visur pirmas buvo ir viską žinojo, bet paskutinis kalbėjo. Už tai ir ponas arčiausia jį prie dvaro laikė.
Bet ne visi Naujakalnio dvaro kumečiai mylėjo savo poną, ir ne visi norėjo jam nusilenkti. Jauniesiems neretai kildavo karšta mintis galvoje sukilt prieš Naujakalnio bajorą, išmest jį laukan iš blizgančio dvaro ir patiems purvinomis naginėmis pasivaikščioti kilimais išklotose salėse. Jie ne kartą geidė aprengti dvaro poną kumečių kelnėmis, užmest ant nugaros prakaituotą milinę ir išvaryti su arklu į šlapias rudens dirvas. Bet šios svajonės, nors kai kada ligi pašėlimo apsvaiginančios jų protus ir širdis, visada likdavo silpnais ir bejėgiais kumečių žodžiais, kurie už jų netašytais rąstais suremtų trobelių sienų nedrįsdavo niekada toliau išsprūsti.
Tik vienas dvaro kumetis Dumbrys, atrodė, tikrai ketino kurią dieną ponui pasipriešinti. Neretai po dienos darbų dvare, sugrįžęs vakarais į namus, tik suvalgęs bulvių apkepo lėkštę ir nugriebto rauginto pieno dubenį, nė žmonai nepasisakęs kur išeinąs, dingdavo visai nakčiai pritemusiame vieškelyje. Anksti rytą jis vėl grįždavo į kumetyną per naktį nemiegotomis, bet degančiomis akimis ir kietai suspaustomis kumštimis. Tokiais rytais miške nei iš šio nei iš to Dumbrys užsimodavo kirviu ore ir pro kietai sukąstus dantis piktais ir audringais žodžiais išsiliedavo neapykantą dvaro bajorui. Nevengė jis ir į akis ponui aštresnį žodį šauti. Nebijojo bajoro rankose besisukančios sunkios ąžuolinės lazdos, nebijojo nei rūstaus jo veido, nei piktų žodžių. Jam ne tik dvaro ponas, bet ir žemės audra nebuvo baisi: kojas po savimi patraukęs, šlapią milinę nuo galvos nusimetęs, iš rankų nepaleisdamas blizgančio kirvio, linksmai ir įniršusiai lydėjo kiekvieną žaibo smūgį ir perkūno griausmą.
— Tai pašėlo dangus, tai audra pasikėlė! Seniai nemačiau tokios krušos,— kalbėjo kumetis Žvainys, slėpdamasis giliau po pušaite,— Be duonos liksim šįmet…
— Vieną kartą ir dvaras miežinės pasrėbs! — nusijuokė Dumbrys.
— Dvaras kaip dvaras, o mums tikrai gali tekti pabadauti, jei ilgiau tokia kruša kirs…
— Ne, vyrai, aš vienas tikrai nebadausiu! Jei man teks plutą graužti, tai ir tinginiai tą pačią laižys,— karštai priešinosi Žvainio kalbai Dumbrys.
— Kumečiu gimei, kumečiu ir mirsi! — toliau skelbė pesimistiškas mintis senasis,— visą amžių nosim arsi pono žemę, kol vagoje nustipsi. O jei bandysi aukštyn ropoti, nuspirs tave kaip šunį viršuje sėdintieji.
— Nenuspirs, niekada nenuspirs! Tik tu, seni, laižai ponams rankas, o vis tiek jie tavęs aukščiau nepasisodina,— varė toliau Dumbrys. — Kodėl mes devyni turime šerti dešimt nutukusių dvare? Kodėl jie išgeria ir suvalgo geriausia, ką tu jiems užaugini, o pats plutą kramtai ir paplavas nuo jų stalo srebi?
— Tokia Dievo valia! — atsakė Žvainys. — Ogi pasakysiu, nedaug baltesnė ir ant ponų stalo sriuba.
— Cha cha cha! — nusikvatojo Dumbrys. — Čia jokia Dievo valia, o tavo kvaila galva. Tau Dievas niekada nenumetė ant stalo duonos kepalo, kurio tu pats neuždirbai. Pagal tave, seni, Dievas tik ponams reikalingas, kad jis nuo žemės mūsų vargą ir prakaitą sugertų. Jiems viską Dievulis davė, o ne mes, purvini kumečiai iš žemės nagais išknisome. Ot, štai koks ponų Dievas!..
— Per daug toli nuvažiavai, Dumbry! — ramiai toliau tęsė Žvainys. — Per jaunas esi Dievą spjaudyti. Laukinis užaugai, dėl to ir žmonių mylėt nemoki…
— Netiesa, Žvainy, aš ne Dievą spjaudau, bet tuos, kurie ant Dievo joti nori. Aš taip pat moku žmones ir žemę mylėti, bet mano meilė kitokia. Ir pasilenkęs arčiau senojo, užbaigė: — Ne žmonių, bet siurbėlių neapkenčiu. Ar tu supranti dabar mane?
— Tavo galva tuščia ir tavo žodžiai tušti… — nusispjovęs atsakė kumetis,— per jaunas pragėrei protelį…
— Nepliaukšk niekų, seni! Kurio galva kvailesnė, tai per daug aiškiai matyti…
Staiga aptemusiu dangum blykstelėjo apakinančia šviesa milžiniškas žaibas ir skaudžiai trinktelėjo kirtiman perkūnas. Kai kumečiai pakėlė nuo žemės galvas, už keliasdešimt žingsnių pamatė nuo viršūnės ligi šaknų žaibo pusiau perskeltą beržą.
— Per Japonų karą mes taip prie Novosilsko iš patrankų šaudėme, kaip dabar Dievas žemę garbina,— pirmasis po trenksmo atkutęs kalbėjo Alksnys. — O tu, Dumbry, geriau pasitrauktum nuo anos eglės, per daug ji aukštai dangun įsišovus…
— Nebijok, Vincentai,— atsiliepė ranka numodamas jaunasis kumetis, ligi šiol nerovė manęs velnias, neraus ir toliau. O jei bus lemta, ar po pušaite, ar po sena egle tupėsi, vis tiek sumals tave, kaip aną beržą…
— Tai ir šnekta! — pašnibždomis tarė Alksnys, nusisukdamas nuo Dumbrio.
Netrukus vakariniame dangaus fone, iš kur ši netikėta audra buvo pasikėlusi, praplyšo stori debesys, ir giedro dangaus lopas švystelėjo žemei. Perkūnas trankėsi toliau rytuose, ledų kruša, taip staiga užpuolusi Naujakalnio valsčių ir dvarą, vėjo nublokšta nuūžė tolyn, ir šiltas ramus lietus, smulkiais lašais gaiviai drėkindamas žemę, pranašavo pasibaigusią audrą.
Miške vėl prasidėjo darbas. Dumbrys su Žingiu sustojo prie tos pačios eglės, po kuria pirmasis audros metu buvo pasislėpęs. Alksnys su Žvainiu paėmė šalia stovinčiąją. Abu papjauti medžiai, atrodė, tikrai turėjo virsti kirtimo pusėn. Per plaštaką užpjovę ir giliai užkirtę, vyrai perkėlė pjūklus į dešinę.
— Nuleidę šias dvi, daugiau šiandien nejudinsim,— kalbėjo Žvainys, užsidegdamas naują suktinę,— vis tiek ponas kerta girią ir gailisi, tad ir mums nėra ko skubėti…
— Nagi, anądien dvare Veronika man pasakojo, kad ponas vieną naktį buvęs pas Beniulienę ateities teirautis. Ši gi jam pasakiusi, kad dar šiais metais jis didelio turto neteksiąs… Gi nespėję po to nė mėnuo prabėgti, ir ponas pardavęs girią… — pasakojo Žingys.
— Aš seniai sakiau, kad Beniulienė su velniu susidėjusi. Ar ji neišpranašavo pernai Virkečių Elziukei mirties? Pats girdėjau, mūsų gryčioje ta ragana mergaitei kortas išmetė: „Juoda … stovi šalia tavęs, Elziuk, saugokis didelės nelaimės!“ — pasakė senė ir išėjo. Nagi, mergaitė, eidama į Velyknaktį per Virvyčią, ėmė ir nuslydo nuo liepto… Ir ligi šiol niekas lavono nerado… Girdi, sako, netikėk raganomis!..
— Aš girdėjau, kad ir pats klebonas buvęs pas ją… — juokėsi Dumbrys.
—Kad tu ir nupliauški visada, klausytis gėda! — pyktelėjo Žingys.
— Nagi, ką tu, Žingy,— įsimaišė į tarpą Markulis,— manai, klebonas, tai ne žmogus? Ar jis iš dangaus pas mus nukritęs? Argi jis rūpesčių neturi ir ne žemiški dalykai galvą kvaršina?
— Ak, tebūnie judviejų teisybė! — numodamas ranka, užbaigė Žingys,— per menkas mano liežuvis su jumis rietis…
Staiga papjautas prie kelmo plyšys padidėjo. Eglė sudejavo, sutratėjo, aukštai, pačioje viršūnėje pradėjo lūžti viena su kita susipynusios šakos. Vyrai pašoko nuo kelmo.
— Dumbry, saugokis, girdi, savąją jau leidžiam! — riktelėjo pjovėjai, šalin nuo griūvančio medžio pabėgę.
Dumbrys, sulaikęs pjūklą, atidžiai pasižiūrėjo į senųjų papjautąją eglę, permetė abejojančiomis akimis nuo viršaus ligi apačios ir šūktelėjo:
— Negrius dar, vyrai, tikrai negrius! Mes ir savąją pabaigsim!..
Dumbrys paėmęs abiem rankom šalia gulintį kirvį, neskubėdamas smagiai suplakė keletą kartų per įvarytą pjūvio vietoje ąžuolinį klyną.
— Šalin, Dumbry! — paskutinį kartą įspėjančiai riktelėjo Alksnys.
(Nukelta į 9 psl.)
(Atkelta iš 8 psl.)
Bet jau buvo vėlu. Susipynusios pakirstų medžių šakos su šalin augančiomis eglėmis pagavo laužti Žvainio papjautąją dešinėn. Laužiama priešingon pusėn eglė, staiga atplyšusi nuo kelmo, rėžė šalia stovinčiam Dumbriui krūtinėn, parvertė žemėn, prislėgdama jį savo milžinišku liemeniu.
Supuolė išsigandę kumečiai prie partrenktojo. Dumbrys gulėjo šlapiose samanose, paplūdęs kraujuose, be gyvybės ženklo. Kairėje rankoje, stipriai pirštais apgniaužęs, tebelakė kirvį, dešinėje smilko nebaigta rūkyti suktinė.
Kumečiai, nusiėmę kepures ir nulenkę galvas, persižegnojo. Senasis Alksnys, netardamas nė žodžio, priklaupė prie nutrenktojo, ir, atplėšęs nuo kirviapenčio pirštus, sudėjo rankas virš krūtinės.
Kurį laiką kirtime buvo tylu. Pušų viršūnėmis silpnai šniokštė tas pats vakarų vėjas, dangumi plukdydamas audros suplėšytus debesis.
— Nubėgtum dvaran arklių ir įspėtum… našlę,— pakėlęs galvą nuo mirusiojo, kreipėsi į Markulį Alksnys,— mes čia palauksim…
Martynas skubiai užsimovė kepurę ir greitai dingo miške.
Uždusęs ir sušilęs jis netrukus pasiekė miško pakraštį, iš kur pamatė prie pat vieškelio prisiglaudusias, šiaudiniais, nuo lietaus ir vėjo papilkėjusiais stogais dengtas kumečių trobeles. Kiek toliau nuo kelio, pasislėpęs naujesnės statybos namelių eilėje, smego žemėn senojo Naujakalnio bajoro netašytais rąstais suramstytas kumetynas. Žaliomis kerpėmis ir samanomis apaugusiuose stoguose juodavo didelės nei bajoro, nei kumečių nebelopomos skylės, pro kurias lietus ir sniegas, šaltis ir audra blaškėsi ištisus metus trobelėse ant aukšto, sukosi tarp papuvusių spyrių, kasdien plėšė žemėn vis naujus ilginių šiaudų pluoštus iš irstančių karkliavyčių, ar beldėsi išgriuvusiame kamine. Pro kreivai vieškelin žiūrinčius kumetyno langus čia vienur, čia kitur rūta pilkavo užkalta lenta ar storu popierium, o dar dažniau šmėžavo užkimšta skuduru.
Atbėgęs iš miško, Martynas sustojo valandėlę Dumbrių trobelės prieangyje. Pro atidaras kambario duris veržėsi pridegusių bulvių ir parūdijusių spirginamų lašinių kvapas. Molio pluktomis grindimis ir pageltusiais laikraščiais išlipintomis sienomis kumečio kambario gale už eglinių lentų stalo sėdėjo senoji Beniulienė. Šalia jos mažas suspaustas kumštis prie išbalusių skruostų prispaudusi ir išsigandusias akis į išdėtas ant stalo purvinas kortas įsmeigusi, stovėjo jaunoji Dumbrienė. Siaurame ir smulkiame kumetės veide degė neramus laukimas. Aplink save ji nieko daugiau nematė ir negirdėjo, kaip tik duslius Beniulienės žodžius ir šlykščiais veidais atspaustas nuo kasdienio vartojimo suplyšusias ir taukinas kortas.
Beniulienė tylėjo. Abiem kaulėtom rankom apglėbusi išdėtas kortas, žilus plaukus ant pečių paleidusi ir dideles rudas akis raukšlėton kakton išvertusi, nustebusiu žvilgsniu švaistėsi naujai išklotų kortų eilėse, tartum pati nedrįsdama ištarti to, ką jos rodė ir kalbėjo.
— Dabar dėl mano ateities, tetule? Taip?.. — nebeiškęsdama paklausė kumetė.
Beniulienė kilstelėjo ranką ir pajudino galvą, tartum įspėdama ją netrukdyti ir pro sukąstus dantis ištarė:
— Greit nešiosi juodą rūbą, vaike!
— Jėzau! — riktelėjo kumetė, pašokusi nuo stalo,— ką kalbi, tetule?
Ji skubiai pagriebė mergaitę nuo lovos, kurioje ji žaidė medinėmis lėlėmis, prispaudė abiem rankom prie krūtinės ir, nedrįsdama prisiartinti prie Beniulienės, sušuko:
— Nemirs mano Anelė, nemirs! Aš niekam jos neatiduosiu! Ji mano, tetule, tik vienai man ji priklauso… Tu meluoji, tetule?
Beniulienė pamažu sušlavė krūvelėn kortas ir sumurmėjo:
— Jei ir meluoju, tai tik ne aš, bet kortos.
Tuo metu duryse pasirodė Martynas Markulis. Nepasisveikinęs žengė keletą žingsnių trobos vidurin ir, nenuleisdamas akių nuo Beniulienės, tarė:
— Išeik!
Tačiau tame kumečio žodyje nesigirdėjo pykčio ugnies. Jame daugiau skambėjo maldavimo ir prašymo gaida.
Beniulienė, nuleidusi galvą, susikišo užantin kortų kaladę ir, praeidama pro šalį išsigandusios Anelės, tarė:
— Aš tau nenorėjau blogo, vaike… Pasakiau, ką kortos rodė…
Kumetė pašoko šalin, neleisdama praeinančiai prie vaiko prisiliesti. Martynas palydėjo ją ligi prieangio ir, uždaręs duris, prisiartino prie išsigandusios kumetės.
Dabar Anelė, palikusi mergaitę lovoje, prišoko prie kumečio ir, pagriebusi rankomis už krūtinės, skubiai paklausė:
— Sakyk, greičiau sakyk, juk Beniulienės kortos meluoja? — staiga, pasitraukusi nuo svetimo vyro, išsigandusiu balsu paklausė: — Bet iš kur tu, toks sušilęs ir uždusęs?
Martynas paėmė Anelės ranką, pasodino ją lovoje šalia mergaitės ir tarė:
— Iš girios, Anele, iš kirtimo, nuo tavo vyro su žinia…
— Su kokia žinia? — greitai paklausė kumetė,— sakyk, kas ten yra, kas nutiko, nelaimė?..
— Nusiramink, Anele, valdykis. Ar tu nematai, kad ir aš… kaip ta ragana…
— Jėzau! — dar kartą riktelėjo kumetė,— negyvas?
Martynas linktelėjo galva. Kumetė išbalo. Staiga, užsidengusi rankomis akis, puolė lovon ir visa drebėdama, balsu pravirko. Markulis palaukė valandėlę, kol Anelė nusiramins. Jis bandė žodžiais verkiančiąją guosti. Bet juo daugiau Markulis kalbėjo, juo labiau jaunoji kumetė draskėsi.
Pagaliau jis atsikėlė nuo lovos ir, nusišluostęs nuo kaktos prakaitą, išėjo į prieangį.