Žemaitijos paslaptys Stasio Kasparavičiaus knygoje

Stasys Kasparavičius Vembūtų piliavietėje, prie akmens, kuriame matosi žmogaus veido bruožai.

Rankose vartome žemaičių istorijai svarbų leidinį, kurį kiekvienas, tik panorėjęs, gali įsigyti Žemaitijos turizmo informacijos centre ar spaustuvėje „Spaudos lankas“. Bet pradėsime apie viską nuo pradžių. Neseniai pasirodė knyga „Žemaitija — paslapčių žemė“. Jos autorius — kraštotyrininkas, buvęs lakūnas-instruktorius ir Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorius, Žemaičių draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius. Per tris dešimtmečius rinkta medžiaga apie Žemaitiją virto materija ir kviečia pasinerti gilyn į pažintį su kraštu.

Donata Kazlauskienė

Meilė Žemaitijai
Su autoriumi „rokoujamies“ žemaitiškai. O kaip kitaip? Juk ir „rokunda“ ne apie Aukštaitijos lygumas, o apie kalvotąją Žemaitiją.
2019-ieji žemaičiams svarbūs metai. Čia vėlgi savo ranką pridėjo Žemaičių draugijos pirmininkas S.Kasparavičius. „Pusiau juokais, pusiau rimtai Seimo nariams pasiūliau atgaivinti parlamentinę Žemaičių grupę. Ir atgaivino, o į susitikimą su parlamentarais 2018 m. kartu su profesoriumi Algirdu Žebrausku vykome ne tuščiomis, bet su pasiūlymu 2019-uosius paskelbti Žemaitijos metais, nes prieš 800 metų, 1219 m., užfiksuota taikos sutartis tarp Haličo-Voluinės kunigaikštystės ir lietuvių žemių kunigaikščių Haličo-Voluinės metraštyje. Čia pat pirmą kartą paminėti ir žemaičiai. Esu laimingas, kad Žemaitija pagerbta, kad jai atsirado vieta Vyriausybės programoje, tačiau apmaudu, kad ryžtasi didžiules lėšas skirti šventėms ir koncertams, o pačios Žemaitijos, kaip žemės, tyrinėjimams, deja, finansavimas nenumatytas“,— apgailestavo kraštotyrininkas.
S.Kasparavičius prisipažįsta, kad jo planuose visuomet buvo knygos apie aviaciją leidyba, tačiau ketinimą pakoregavo šie metai. „Mano dvi didžiosios meilės — aviacija ir Žemaitija. Išleisti knygą apie aviaciją svajoju seniai. Jau net pavadinimą turiu „Žemaičiai žemėje ir padangėje“. Ir rinkau, ir kaupiau medžiagą, bet taip atsitiko, kad pirmiau išleidau knygą apie Žemaitiją,— atviravo pašnekovas ir pridūrė,— net 52 metus Žemaitijos žeme džiaugiausi ir stebėjau ją pro debesies kraštą. Skraidžiau ir su ne mažesniu džiaugsmu keliavau po Žemaitiją. Darbas muziejuje sudarė palankias sąlygas labiau įsigilinti į Žemaitijos praeitį, jos istoriją“.
Knygos autorius prisipažino, kad medžiagą rinko dar nežinodamas, jog ji bus sudėta į vieną leidinį: „Daugelį metų viską užsirašinėjau, fiksavau, susikaupė nemažai medžiagos. Iš pradžių planavau išleisti lankstinuką, tačiau rėmėjų paskatintas, išleidau visą knygą. Apgalvota kiekviena detalė. Net turinys. Visos antraštės iš trijų žodžių. „Kaip šventoji trejybė“,— pažymėjo S.Kasparavičius ir akcentavo, kad knygos tekstai parašyti remiantis moksliniais, kraštotyriniais bei archeologiniais tyrimais.

Neįminta mįslė
S.Kasparavičius pabrėžė, kad išleistos knygos pavadinimas „Žemaitija — paslapčių žemė“ atsirado ne šiaip sau. Anot jo, Žemaitija dar mažai tyrinėta, yra begalė to, ko mes nežinome, o tai yra paslaptis. „Žemaitija turi ypatingą praeitį, nes į šį kraštą žmonės atsikėlė gyventi jau prieš 10 tūkst. metų, kai dar nebuvo nei Egipto piramidžių, nei Stounhedžo rato, nei Kinijos sienos. Čia tebėra išlikę nuo senų senovės gyvenusių žmonių pėdsakai, tik jie sunkiai atpažįstami. Vis tik genetinis kodas išlikęs“,— apie amžių tėkmėje paliktus gentainių pėdsakus pasakojo knygos autorius.
Savo knygoje kraštotyrininkas rašo, kad sunku kalbėti apie vietas ir įvykius, kai jie nugrimzdę į tūkstantmečių praeitį. Kas begali pasakyti tikrą tiesą apie praeities laikus, kai net patys išsamiausi tyrimai nebepajėgūs visiškai atverti laiko užtvarų. Jei kas praskleidžiama, vis tiek lieka paslapties rūke. Tačiau nerimstanti viltis skatina veikti, ieškoti. Ir ieškojo, ir tyrinėjo. Jaukinosi Žemaitiją. „Stebėti neužteko, dar reikėjo išgirsti, pačiupinėti, pajusti“,— sakė jis.

Gimtasis kraštas
Savo tyrinėjimus S.Kasparavičius pradėjo įkvėptas archeologo žemaičio Adomo Butrimo, atradusio „Žemaitijos širdį“. Tai Biržulio–Lūksto duburys, kurį A.Butrimas daugelį metų žvalgė su savo vadovaujama ekspedicija. Pašnekovas pasakojo, kad A.Butrimo pastangų dėka nenutrūkstamai buvo tyrinėjama 30 metų, išleisti leidiniai.
Knygos autorius prisipažino visos Žemaitijos dar nespėjęs ištirti, apsiribojo Lūksto-Biržulio ežerų duburiu, kur susidaro nuostabi širdies forma, iš kur išteka trys upės į Šiaurę lyg arterijos: Virvytė, Minija, Venta.
Kraštotyrininkas palietė ir savo gimtąjį kraštą prie Tumšos upelio, kur įsikūręs Patumšalių kaimas. Prieš 80 metų ten buvęs dyksmiltės plotas. Dabar jis apaugęs samanomis ir žolėmis. Smėlėtame žemės plote, šalia dabartinio vieškelio, yra piliakalnio požymius turintis kalnelis, ant kurio viršūnės stovi kryžius. Čia anuomet stovėjusi ir kaulinyčia, į kurią buvo nešami rasti vėjo išpustyti palaidotų žmonių kaulai. Apie Patumšalių senkapius, smėlio dykumą viduryje žemyno labai mažai parašyta, tačiau knygoje „Žemaitija — paslapčių žemė“ S.Kasparavičius pateikia jam žinomos mokslinės literatūros pluoštelį.

Simboliniai akmenys
Šiandien prie Lopaičių piliakalnio turistai traukia autobusais. Jį iš nežinios prikėlė S.Kasparavičius. „Jei ne aš, Lopaičių, kaip lankytino objekto, nebūtų iki šiol. Anuomet buvo miškai, krūmynai, džiunglės“,— prisiminė kraštotyrininkas.
Daug jėgų ir pastangų įdėta per daugelį metų, kad ne tik Lopaičiai atsirastų, bet ir Vykinto miestas Vembūtuose. Pastaruosius atkaklus žemaitis tyrinėjo penketą metų. „Niekas iš niekur neatsiranda. Pradėjus tyrimus, aiškiai matoma buvo tik pilies dauba, bet, įdėmiau apžvalgus aplinką, aptikau daug piliakalniui būdingų požymių. Apskritai tyrimas nebus baigtas tik pamačius piliakalnį, reikia aprėpti plačią teritoriją — mažiausiai 2 kilometrus aplink, kad kažką rastum“,— atradimais Žemaitijos krašte dalijosi pašnekovas.
Tyrinėdamas teritorijas, S.Kasparavičiaus dėmesį skyrė rastiems akmenims. „Randi simbolinį akmenį ir aiškiniesi toliau. Jei jį aptinki vienoje vietoje, tai galbūt atsitiktinumas, bet jei randi antroje (alkavietėje, netoli piliakalnio), trečioje vietoje, tuomet galima tvirtinti, kad čia kažkas slypi. Akmenys yra iš patvarios medžiagos ir žmonės tai suprato jau senovėje, kad galima palikti savo pėdsakus. Akmenys, kuriuos pavyko rasti alkakalniuose ir aptikti juos nuridentus pakalnėn, leido įžvelgti ten buvusių statinių griovimo požymius“,— kalbėjo S.Kasparavičius.
Didžiąja žemaičių paslaptimi dvelkia Lopaičių, Paunšvystės, Vismaldų, Mikytų ir kitų panašių spėjamų buvusių senovės šventviečių akmenys. Jie — Senosios Europos palikimas. Paslapčių apgaubti rymo piliakalniai. Apie degintą amžinąją ugnį byloja alkakalniai.

Laimė slypi paprastume
„Žemaitija tokia vienintelė Europoje. Kalvota, ežeringa, turtinga savo istorija. Be abejo, graži ir Šveicarija, tie kraštai, bet Europos rašytojai, kurie rašydavo paslaptingus dalykus, vis nusikeldavo į Žemaitijos žemę. Kad ir prancūzų rašytojas P.Merimė. Jis savo veikale aprašė Žemaitijos simbolį — meškas. Ypatingi Žemaitijos piliakalniai, ežerai, štai vienintelis gintarą išplaunantis Lūkstas. Visos paslaptys, kurios atskleistos, tėra pradžių pradžia, tik maža dalelytė to, ką saugo ir slepia šis kraštas. Ir kaip tokio krašto nemylėti?! — širdį apie savo mylimą kraštą atvėrė S.Kasparavičius ir atskleidė žemaitiškos laimės paslaptį. — Pastebiu, jog daugelis gyvenime suvargę, nelaimingi, o aš iki šio momento esu labai laimingas. Viskas klostėsi taip, kaip retai kam klostosi. Juk aš — paprasčiausias lakūnas-instruktorius. Tapau muziejaus direktoriumi. Ko tik nebuvo ir kaip tik nebuvo! Tie didieji atradimai ir visa kita… Tai yra duotybė žmogui. Jei tikrai pažįsti Žemaitiją ir su ja gali susitapatinti, tai yra didelė laimė. Viską pirmiausia reikia pažinti. Juk ir meilė tarp žmonių atsiranda pažįstant vienam kitą, bendraujant. Žemaitija — kaip ir moteris — ne tik graži, bet ir mylima“.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.