Ieva Sigita Naglienė
Visuomet sunkiausia sugrįžti — per didelės išgyvenų griūtys, bet… po to lyg ir vėl šviesiom akim traukiesi ir eini gyvenimu, nulydimas vėjų. Regis, šios vasaros įkyriausia mintis — Vėjai! Ne, realybėje lyg ir ne per daug jų triukšmo, tik vaizduotės šurmulyje — vis naujos akistatos su praeities sodriausiomis spalvomis, arba, kaip žmonės pritartų, tikrieji vėjai galvoje…
Viena iš tokių minčių, kuri sūkuriuoja,— tai nuolatinis perskaitytų eilučių aiškinimasis. Ir sustota ties telšiškio, taip sakant, kraštiečio poeto, Rašytojų sąjungos nario, taip ir nepabėgusio į Vilnių, Vytauto Stulpino poezijos labirintais. Tiesiog jo žodžio skvarbumas vėl ir vėl „mesteli“ naujų vėjų, ir suvokiu, kad eilėraščio duotybėje — Žemaitijos giluma, skonis, įsivaizdavimas, tikėjimas, laiko tiksėjimas ir užtūros, kurios dar su mumis — viskas, ką tikrieji Vėjai per amžius supūtė. Tuomet ir leidiesi į žemaičių žodžių augmes. Ir stabteli — neišpasakytas jų augumas, kaip žmonės sako, ūgis, akylesniojo bus įregėtas jau ir pirmajame poeto Vytauto Stulpino eilėraščių rinkinyje „Didysis kambarys“ (1998).
Į visa tai įsiskaičius — tiesiai į simbolinius Vėjų bruzdesius, į jų bruzgynus, per laiko išnašas, per paliktis — į žmogaus patirtį. Ne, nereikia našesnių apsisukimų, užteks „pakedenti“ vėjuotąsias duknas — „Pakvipo plaukianti žolė(…)/ Ramybės sarafanas plyšo“. Arba, kitaip sakant, visame „Didžiojo kambario“ pasaulyje — Vėjų daug, arti 50-ties variacijų, nes beveik kiekviename eilėraštyje vėjas tarytum gyvena tikruoju savo šniokščiavimu, imdamasis syvų iš realių, mitologinių, buvusių ar jau tik tykesy egzistuojančių savasties sugrįžimų. Vytauto Stulpino vėjas — tai „gyvybės ženklas. Jis turi savo charakterį. Lietus ir vėjas, lygiai kaip lietus su saule — drauge, man yra brangūs“, yra pasakęs poetas…
Ir po to įvykis — poezijos rinkinio „Didžiojo kambario“ sklaida „per vėjus“ (pagarba tiems, kurie į jį nuolat įkiša nosį ir pasmalsauja!), nes jie vis neduoda ramybės. Gal tikrai Vytautas teisus, sakydamas, kad „vėjas niekada nebūna tiesus“? O kaip kitaip paaiškintum tą mano norą — „persimesti“ su visomis vėjų išmonėmis?..
Juokai juokais, bet turbūt kiekvienas jau turi savo, yra išsirinkęs iš Vytauto Stulpino poezijos knygų tikrąją, kurioje suranda „savų vėjų“ — manieji kaupiasi iš „Didžiojo kambario“ bruzdesių, painiavos ir netikėtų pasirodymų — kaimo, kuriame tiesesnis ir dabarties takelis, kuriame tėviškė, vaikystės klyksmas ar ramus alsavimas… Regis, visos vėjų pagavos. O apskritai — Vėjai ar Vėjas — tai folkloro, baltų tikėjimo, Žemaičių pasaulio pagrindiniai dievai. Juk baltų mitologijoje iš vėjo gimsta visata ir gyvūnai, pagrindiniai baltų dievai, susieti su pirminiais kosmologiniais pradais. Vėjopatis — oro dievas, valdantis vėjus. Tęsti? Kažin — juk vėjas yra nuolatiniame judėjime — XXI amžiaus žmogui, lekiančiam strimgalviais, kažin, ar tokie „vėjai“ galvoje, bet — ir mes turime visko!
Kaip pastebi šių dienų lietuvių mitologė Daiva Vaitkevičienė, „turime visko po truputį — ir ugnies, ir žemės, ir vandens, ir vėjo! Vėjinė prigimtis — orinė, greita, vėjas nepastovus (…), bet yra gyvastis. Pirmykštė? Regis, taip“. Tokia ji yra ir Vytauto Stulpino „Didžiojo kambario“ paslaptyje — tiesiog sprogdina, įžiebia arba labai subtiliai (tačiau vis dar taip pat skvarbiai!) skleidžiasi į žmogaus būtį, meilę, vaizduotę… Tiesa, norisi priminti, kad ir mūsų liaudies išmonėje — per patarles, priežodžius, mįsles, pasakas, sakmes ar pajuokavimus — vėjas yra kūrėjas, yra šalia žmogaus, yra žmoguje ar „pagautas“ jo būdo, „prisitaikytas“ sau ar kitam: vėjo bizūnas, botagas, brolis, pamušalas, papūta, paukštis, vaikis — tai vis žmogus plevėsa, palaidas, lengvabūdis, nerimtas; vėjo duoti — barti, vėjus gaudyti — nerimtai elgtis ir pan. Visa tai apie vėjus ir dar daugiau „Frazeologijos žodyne“. O kur dar Simono Daukanto, Norberto Vėliaus tautosakiniai darbai ir kitų mąstytojų, lietuvių poetų simboliniai atradimai — tiesiog gyva ir tikra, tikros elgesio normos, reagavimai į tai, kas vyksta, nes juose natūralūs poetiniai rimtumai, juokavimai, savastys, ryšys, bendrystė ir su tarptautine pasaulio erdve. Susivoki, jog esi tik visumos dalis, kaip dabar sakoma, globalaus pasaulio lašas, brinkstantis savoje žemėje… Ir va — visa praeities tiesa, beveik niekuo nepakitusi jausmine raiška (kad ir kaip ją nūdienoje maskuosime), iki šių dienų „apčiuopiama“ — argi ne tikrasis stebuklas, argi ne vėl dabar „grįžinėjame“ prie natūralumo, argi ne į „gamtas“ puolame?..
Iš poeto Vytauto Stulpino „Didžiojo kambario“ „vėjiškų“ interpretacijų — penas ir kiekvieno telšiškio dvasiai atgaiva, nes Jis labai arti, nes Jo pasaulis iš čia pat esančios Dimaičių kaimo istorinės patirties, Tausalo, Telšių, Masčio, „ežerinių“ gūsių transformacijų, paties poeto įregėtosios vėjo lenktynės, sueitys su gyvenimu arba po truputį nuo pertekliaus išstumtos ar dėl stokos „susigautos“ akimirkos, kuriose neatskiriami aiškiausi dalykai. Tikroji dvasinių vėjų tautosaka… Kaip pats poetas sako, „vaikystės žemė — pati švenčiausia. Galiu rašyti apie ką tik noriu iš ten — tie motyvai ryškūs“.
Poeto Vytauto Stulpino vėjas „Didžiojo kambario“ kelionę pradeda natūraliu eilėraščio atėjimu — kaip ir dera kūrėjui: „Ir vėjas pasiutusiai braunas pro obelis“/(…) — „Eilėraštis apimtas miego ir vėjo…“. Toks jis išliks iki rinkinio pabaigos — gaivalas! Apimantis istorijos rėžius, išjudinantis, perkeliantis neįmanomus dalykus, primenantis — laisvai gyvenantis. „Ir apylinkių vėjas/ Lekia lyg diližanas/ Balzganais Žemaitijos keliais…“ — judesy. Kol jo buvimu nusistebima iki visiško atsitolinimo: „keistas gelsvas vėjas,/ Aukštas vakaro dvelkimas…“ — pasaulio ir tarpasmeniniai ryšiai, jausmai, vėjo srauto, jo simbolikos tiesioginė raiška. Taip vėjas „pereina“ į mitologizuotą vėjo sampratą. Vėjo motyvas sustiprėja, visa jo dinamika ir švelnumas nustebina, pagauna ir šio amžiaus realybei atsidavusį žmogų… Juk reaguojama į vėjo sakralumą, kur „apčiuopiamas“ jo dvelkimas, dvelksmas kaip atsitiktinumas. Tai jutimas to, kas neapčiuopiama, kas nustebina, kas pagaunama iš gamtos ir tampa tavo paties jausenos dalimi, kas tik asmeniškai sau, su kiekvieno žmogaus atvirumu sau, pasigaunama… Tikėjimo ir intymumo scena: su kasdien — kas vakarą ištariamu mistiniu „labanakt“ — iki sugrįžimo… Ir kokių dar bereikia stebuklų?.. Eilėraščių paslaptyse — „Aukštai prabilęs vėjas“ — galbūt ne tik prie Vydūno kaštonų ar iš Žemaitės teatro, „Apsnūdusi, vėjų erzinama, uragano/ Nuplėšta viršūne/ Laukinė kriaušė“ — galbūt jau tikrai ne vien iš Dimaičių kaimo, o „Sostinės kraujas, provincijos krešulys…(…)“, kur „Vėjo plaštakoje — kruvino prakaito lašas/ Ir nebejaunas vyras, renkantis šieno liekanas“, kur „ant kuoro įstrigo istorinė vėtrungė,/ Skirta tarytum vieninteliam vėjui, /Laiškiems sentimentams, vienišam pasivaikščiojimui, /Einanatiems dviese(…), /ar tiltas, kurį įsivaizduoji, realus(…)/ Ar gali ką nors sujungti, ne tik išeiti į jūrą… — yra vis dar mūsų, žemaičių, mūsų Žemaitijos ne tik dvasinė istorija, bet visų istorijų jungtis, kitaip sakant, ir mūsų — ir toli į ateitį — už mus… Taigi „Vienišiaus vėjo įsupti/ Keliaukime banguojančiu tiltu“, „Kada vėjas, išvargintas sutemų liūno, (…)/ tyliai šnabžda pavėjui“, kol „Neužmirštas ir vėjo dvelksmas kambariuos,/ Ir laisvos liūdnos eilės“ — ir ne tik tai, kol gyvename savo pasauliu Pasaulyje — tegul lūpos ištaria: „Maloniai išsigando ir nustebo akys…“. Tai tiek iš Telšiuose gyvenančio poeto Vytauto Stulpino „vėjiškų“ paieškų, kurias suradau tarp kantrybės polių, įkyriai zvimbiant vasariškų minčių vėjams.
Jau visai į šio pamąstymo galą prašosi vis dar užsilikusi užuomina iš paties poeto Vytauto Stulpino monologinio dialogo apie vėjus, ir ne tik juos: „Atsisukdavo visokiausi vėjai, buvau pastabus, baisiai smalsus. Tą Dimaičių vėją fiziškai jausdavau. Vėjas visada atėjo. Jei nėra medžių, vėjas yra tuščias. Vėjas įsivelia į medžius ir šneka. Vėjas — tas amžinas šnekorius. Jis negali būti tiesus — turi viską apeiti“…
Taigi — dar kartą apeikime Vytauto Stulpino „Didžiojo kambario“ vėjus — poezijos šnekoriaus valdas, ir ne tik tuos, didžiuosius atminties kambarius. Kaip pats poetas sako, ir „kitose mano knygose vėjas daug ką išdarinėja“. Ir visi tie „išdarinėjimai“ — iš čia, iš Žemaitijos „pavėsių, tolymių, vakarijų“ — Vytauto Stulpino išmonių ir mūsų pasaulių, kurie sulaukė arba dar sulauks savų vėjų. O juk lengviau, kai juos jau šiek tiek atpažįsti…