Žemaitijos sostinės šviesuoliai panoro susiburti į žemaičių baltų prigimtinio tikėjimo bendriją — romuvą. Pavadino ją „Šatrijos“ vardu. Seniūnu išrinktas tautodailininkas Adolfas Gedvilas. Ta proga susirinkimo dalyviai nuvyko ant Plinijos kalno, kur atliko Amžinosios ugnies pagerbimo apeigą. Jau kitais metais, laikantis protėvių papročių, ant Šatrijos kalno, pačioje Žemaitijos širdyje, atkurta Amžinoji ugnis. Nuo to karto ji neužgesdama dega jau ketvirtį amžiaus.
Kostas Antanaitis
Istorija
Dega ji Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaro židinyje, Ryškėnų kaime, joje gyvena deivė Gabija, kuri kasmet liepos mėnesio pabaigoje keliauja ant Šatrijos, čia atliekamos deivės pagerbimo apeigos. Šiemet, liepos trečią šeštadienį, jos įvyko dvidešimt penktąjį kartą. Gabija visada sutelkdavo žmones — šeima, susėdusi prie židinio, pajusdavo bendrystės jausmą, draugystę. Ir ne tik šeima, bet ir bičiuliai, pažįstami, svečiai. Ugnis apvalo sielą, joje galima „sudeginti“ blogas mintis. Prie Gabijos aukuro Šatrijos viršūnėje ar Žemaičių karaliaus Ringaudo dvare prie židinio per tuos metus pabuvojo bent keli tūkstančiai gerų, gražių ir įdomių žmonių. Tarp jų nuolat Luokės etnografinio ansamblio „Šatrija“ moterys, kurios turbūt nepraleido nė vienos šventės ir visų švenčių dalyvius džiugino bei žavėjo savo gražia žemaitiška apranga, nuoširdžiai giedamomis apeiginėmis giesmėmis bei šiaip gražiomis žemaitiškomis dainomis. Be jų šventės būtų buvusios ne tokios nuostabios.
Netektis
2017 metų rugsėjo 12 dieną „Šatrijos“ romuvą ištiko skaudi netektis — mirė Adolfas Gedvilas — pirmasis romuvos seniūnas, Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaro įkūrėjas. Jis palaidotas pagal romuviečių apeigas ir tradicijas. Apeigas organizavo bei vedė krivės iš Vilniaus Daiva Šeškauskaitė ir Inija Trinkūnienė — jos įvykdė mirusiojo valią. Antaninos, Petro ir Juro Kartupių šeima pasiūlė dalelę Adolfo, labai mylėjusio Šatriją, sielos perkelti į aukuro ugnį ant Šatrijos. Tai ir buvo padaryta — aukuras įžiebtas žvake, degusia prie išėjusio Anapilin romuvos seniūno karsto, ir keturiasdešimt dienų ugnis degė ant Šatrijos, vėliau aukuras liepsnojo ant šalimais stūksančio Raudonkalnio. Vaidotas Digaitis, romuvietis iš Laukuvos, rūpinasi, kad ugnelė neužgestų ir Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaro Kunigaikščio Adolfo siela galėtų justi Žemaitijos širdį.
Galbūt buvo tokių, kurie tikėjosi, kad, mirus seniūnui, „Šatrijos“ romuva išsisklaidys. Tačiau, pasak Magdutės Gedvilienės, tapusios antrąja „Šatrijos“ ramuvos seniūne, ji pati gerokai nustebo, supratusi kaip per tuos metus pasklido romuviečių dvasia ir kiek daug žmonių nori atrasti ryšį su gimtąja žeme. 2018 metais „Šatrijos“ romuva surengė dešimt įvairių renginių ir švenčių, skirtų romuvietiškam pasaulio suvokimui. Šventė Žolinę, paminėjo pavasario lygiadienį, Ilges. Aišku, pagrindine švente, kaip buvo, taip ir liko, deivės Gabijos pagerbimas. Priklaupę prie Gabijos aukuro, stengiamės būti geresniais, pajusti gimtinės, o gal ir viso pasaulio pulsą.
Šventė
Dvidešimt penkeri metai, palyginus su prabėgusiais amžiais ar net tūkstantmečiais, atrodo tik lašas jūroje. Bet kalnas vėl turi deivę, Žemaitijos širdis vėl plaka savo žemės ritmu. Jubiliejinė šventė neišsiskyrė ypatinga pompastika. Susirnko šį kartą apie šimtas ramuviečių. Pagerbė deivę Gabiją. Giedojo „Šatrijos“ etnografinio ansamblio luokiškės dainininkės, Gabijai pašoko grupelė šaunių šokėjų iš Ryškėnų, apeigas vedė Šiaulių Ramuvos krivis Darius Ramančionis, padėkos žodį tarė dabartinė Šatrijos ramuvos seniūnė Magdutė Gedvilienė. Vėl ratu keliavo kaušas su gira ir duonos kepalas, vėl norintys aukojo Gabijai aukas bei apsivalė jos ugnimi. Kas buvo naujo? Viešnia iš Australijos atvežė savo bendruomenės ugnį ir ją prijungė prie Šatrijos ugnies. Pasirodo, ir tarp Australijos lietuvių yra ramuviečių, kurie turi savo bendruomenę. Pakito ir apranga. Tiek žyniai, tiek eiliniai ramuvų nariai buvo pasipuošę savitais rūbais. Sudomino kuršių šeima iš Plungės.
Kas dar — ant Raudonkalnio, šalia Šatrijos, atsirado pastatėlis, kuriame saugoma Adolfo Gedvilo siela. Ant Šatrijos jau irgi nebe paprasta laužavietė, bet gražus aukuras.
Buvo gera. Dūšia nuskaidrėjo.