Adolfina Apolonija Striaukienė: aštuoniasdešimt tarnystės ir meilės žmogui metų

Gydytoja — prie garbaus gimtadienio proga gautų svarbių pasveikinimų — padėkų.

Telšiai nuo seno garsėja savo medikais — gydytojais nuo Dievo, dirbančiais iš visos širdies ir pašaukimo. Šių daktarų gretose — nuolat besišypsanti, visada pasitempusi, nestokojanti energijos ir gerų emocijų, puiki pašnekovė, ilgametė gydytoja Adolfina Apolonija Striaukienė.

Lina Dijokienė

Pasirinkimas — nuo vaikystės
Visai neseniai Adolfiną Apoloniją Striaukienę su gražia gyvenimo sukaktimi — aštuoniasdešimtmečiu — sveikino būrys giminaičių, artimųjų, draugų, ilgametę kolegę pagerbė ir Regioninės Telšių ligoninės administracija bei bendradarbiai. Netrukus — rugpjūčio 1-ąją medikė minės ir kitą sukaktį — sudėtingam ir atsakingam darbui Telšių rajono gyventojamas atiduoti 49-eri gyvenimo metai.
„Esu jauna, tik dvidešimt metų iki šimto“,— juokauja gydytoja, panašaus sveikinimo sulaukusi iš giminaitės.
Kas gerai žinomą ne vienai telšiškių kartai gydytoją atvedė į mediciną? Moteris šypsosi — jau nuo penkerių metų žinojusi, jog bus gydytoja…
Tačiau kelias į gydytojo kabinetą nebuvo lengvas. A.Striaukienė pasakoja esanti žemaitė dūnininkė, kilusi iš Kartupių kaimo, tarp Nemakščių ir Eržvilko.
„Mano mama buvo vadinama kaimo daktarė, kaimo advokatė, patarėja, labai mobili, drauginga, dėmesinga, šeimininkių šeimininkė, geresnės dvidešimt kilometrų aplinkui nerasi. Visą gyvenimą skrybėlę nešiojo. Ir kaip ji gebėjo tokiomis sąlygomis taip pasipuošti? Vieną kartą, dar pokary, ji man pasiuvo lėlę iš skudurų, ir aš tą lėlę pradėjau gydyti“,— sugrįžta į vaikystės metus pašnekovė.

Teko ir vargo patirti
Augti teko nelengvais, sudėtingais laikais. Mama, dar visai jaunutė, slapčia ištekėjo už tėvo. Tėvų šeimoje augo keturios dukros ir du sūnūs. Adolfina Apolonija — vyriausia. Vaikystėje teko ir vargo, ir sunkaus darbo paragauti. Žiemą iki mokyklos pėsčiomis — aštuoni kilometrai… Per pusnis vaikams ne juokas bristi, tekę pas tetą miestely glaustis. Niekas nelepino, sunku buvo mokslo siekti — dar prie žibalinės lempos.
„Vienuoliktoje klasėje supratau, kad daug ko nežinau, nemoku, knygų nebuvo. Literatūros mokytoja tiesiog perpasakodavo kūrinius. Tačiau labai daug ką gavau iš savo tėvų. Jie buvo paprasti ūkininkai, nemokyti, tačiau nežinau, iš kur jie turėjo to įgimto intelekto, domėjosi viskuo, kas nauja“,— pasakoja A.Striaukienė, svarstydama, kas lėmė, kad kaimo vaikas, nepaisydama nepriteklių, atkakliai siekė savo tikslo.
O tikslui pasiekti prireikė nemažai pastangų ir tikro žemaitiško užsispyrimo. Dar — įvairiai palankiai susiklosčiusių aplinkybių, sakytume — Dievo įsikišimo.

Studijos
1959 m. baigusi Eržvilko vidurinę mokyklą, tuometė abiturientė stovėjo pasirinkimo kryžkelėje. Per išleistuves liejo ašaras. Tačiau buvo užsispyrusi. „Vis tiek nuvažiavau į Vilniaus universitetą, Medicinos fakultetą. Pirmas bandymas buvo nesėkmingas. Tą rudenį labai išgyvenau. Metus laiko dirbau. Po to nusprendžiau stoti į Kauno medicinos mokyklą“,— kelio į mediciną pradžią prisiminė gydytoja.
Nors mokykloj buvo daug specialybių, įstojo į akušerių skyrių. Dar ir šiandien sako gerai prisimenanti, kaip tuometis mokyklos vadovas per rugsėjo pirmąją sakęs: tas ne medikas, kas nenori būti gydytoju… Giliai tie žodžiai įstrigę ir tuomet ji sau pasakiusi — sieksiu aukštojo medicinos išsilavinimo.
Su pagyrimu baigė Kauno medicinos mokyklą. Tačiau į gydytojų mokslus kibo ne iškart. Dėl labai paprastos priežasties — nebuvo kuo apsirengti, o ir medicinos mokykloje besimokant vargo užteko: teko misti batonu su cukrumi, vertėsi iš keliolikos rublių stipendijos, iš kurios dar tris vis išsiųsdavusi broliui, tuomet besimokiusiam Vilniuje, o visas turtas — mamos įduoti patalai, lašinių gabaliukas.

Akušerės kelias
Baigusi akušerės mokslus, gavo paskyrimą į Šilalę. „Yra turbūt šventoji dvasia, kažkas veda žmogų“,— sako pašnekovė, prisiminusi tuomečius metus. Šilalėje paskyrė į Tenenius — nuošalų kaimą — dirbti felčere akušere, nors pagal pažangumą galėjo likti klinikose.
„Kelias toks, kad net arkliai klimpo, nepravažiavo. Nuvežė su greitosios pagalbos mašina į Tenenius ir paliko med. punkte. Ten gyveno sanitarė. Davė geležinę lovą, atvažiavau su lagaminėliu. Šeimininkė padėdavo, dar švirkštus virindavo. Moterys mane ten daktarike vadindavo“,— su šypsena apie pirmąją darbo patirtį pasakoja A.Striaukienė. Pripažįsta — baisu buvę: nei telefono, nei vaistų, nei sąlygų.
Pavasarį, kai kiek pradžiūdavo, važiuodavusi dviračiu apylinkės senutėms vaistų suleisti ir mintyse Dievo prašiusi kuo greičiau iš čia ištrūkti.
Kartą paštininkė perdavė žinią, jog Šilalės vyriausiasis gydytojas liepęs paskambinti. Taip nuo rugpjūčio pirmosios ją perkėlė į Laukuvą dirbti akušere. Čia ją pasitiko daktarė Dalia Grinkevičiūtė, visai Lietuvai padovanojusi sukrečiančius tremties prisiminimus…
Griežta gydytoja buvusi. Nužvelgusi naujokę, aprodė gimdyklą, ten buvusius medikamentus ir pareiškė, kad išeinanti atostogų. Taip ir liko jauna mergina viena. „Priiminėjau gimdymus, vaikus vysčiau. Sanitarė bėgdavo per miestelį kviesti į gimdyklą. Greitoji atveža moteriškę naktį — tai ir lekiu“,— darbo metus Laukuvos ligoninėje prisiminė A. Striaukienė. Tuomet suskaičiavusi — per metus priėmusi 151 gimdymą su įvairiomis patologijomis. Po kelių itin sudėtingų, bet laimingai pasibaigusių situacijų nusprendusi — gana to streso. Susiruošė Kaunan, gydytojos profesijos siekti.
Buvo praėję šešeri metai po vidurinės mokyklos baigimo. Ne visi mokslai sekėsi. Tekę savarankiškai mokytis. Tačiau sulaukė didelio gydytojos D.Grinkevičiūtės palaikymo, rūpesčio. Laimė, galėjo dalyvauti atskirame konkurse. Pasisekė. Buvo priimta į Kauno medicinos institutą.

Pasirinko Telšius
Po medicinos studijų institute jauna gydytoja atsidūrė Telšiuose. Tai buvo grynas atsitiktinumas.
„Niekada nė nemaniau, jog atvažiuosiu čia, į Telšius. Tačiau kai vyko paskyrimų darbui dalybos institute, nežinojau, kur važiuoti, į Kelmę ar į Telšius. Tada priėjo vienas kurso draugas ir paprašė jam palikti Kelmę, nes iš tų kraštų buvo kilęs“,— pasakojo gydytoja.
Kadangi jaunai specialistei nebuvo didelio skirtumo, kur važiuoti, tai ir atvyko į Telšius. Viena draugė patarusi čia važiuoti, sakiusi: ten yra traukinys, nuvažiuosi prie jūros. „Aš iš kaimo vaikas, prie tos jūros nebuvau nė buvusi. Žinokite, nė vieno sykio nenuvažiavau traukiniu prie jūros…“,— šypsojosi pašnekovė.
Ji prisimena: 1970 m. atvažiavo į Telšius. Toks liūdnas vaizdas, visur purvina, gatvės nešluotos, kai kur net negrįstos, iš čiaupo bėga smirdantis rudas vanduo. Neslepia — po metų net norėjusi pabėgti. Viskas nepatikę: nei specialybė, nei santykiai tarp kolegų…

Darbo dešimtmečiai
Tačiau darbas traukte įtraukė. Gavo pusę etato į ligoninę, vieną etatą poliklinikoje. Dar studijų metais nemėgusi infekcinių ligų, vengdavusi nešvaros, tačiau taip nutiko, kad tapo infektologe. Pripažįsta — Infekciniame skyriuje dirbti buvo nelengva, tačiau įdomu. Buvo daug visko: meningitų, encefalitų, geltų, šiltinės, dizenterijos… Daugelis ligų plisdavo per netinkamą žmonių gyvenimo būdą, nešvarą. Paprašyta palyginti anų laikų mediciną ir šiandieninę, pašnekovė liūdnai linguoja galvą: kaip dangus ir žemė. A.Striaukienė sako: „Savęs neįsivaizduoju kitoje specialybėje. Esu jautri, labai išgyvenu. Kitą kartą einu iš ligoninės, regis, žemė po kojomis linksta. Skambinu sesutei: tą padaryk, aną padaryk… Dabar yra daug lengviau. Aparatūros daug, viskas sekama, yra Reanimacijos skyrius“.
Po kiek laiko pusę metų Kijeve mokėsi infektologijos. Vėliau susidomėjo virškinamojo trakto ligomis, ėmė dirbti ir gastroenterologe. Iki šiol turi šias dvi licencijas.
Per penkis darbo dešimtmečius daug visko buvę. Nepriklausomybės pradžioje buvo labai laiminga, kad šalis tapo laisva. Įstojo į Tėvynės sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų partiją. Teko sunkūs išbandymai, įgyvendinant medicinos reformas. Atkūrė Gydytojų sąjungą Telšiuose. Išbandė sudėtingą gydymo įstaigos vadovo duoną. Sukte įsisuko į visuomeninę veiklą. 10 metų vadovauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Telšių filialui. Tikslas — atkurti istorinę atmintį, įamžinti partizanus, kovojusius už Nepriklausomybę.

Kiti laikai — kiti žmonės
Koks šiandienos pacientas? „Piktas, skubantis, tyrimus iškeliantis. O aš noriu gydyti žmogaus visumą. Įeina į kabinetą žmogus, padeda ant stalo tyrimus ir sako: „Blogi mano tyrimai“. Aš sakau, kad gydau ne tyrimus, o žmogų. Arba sako: „Man — kepenys“. Žinau, sakau, kad turite kepenis, tačiau kuo skundžiatės? Nenori žemaičiai nusiskundimų sakyti.
Kartais pavargstu, išsisemiu. Neslepiu — būna, kad ir pabaru pacientus, nevynioju į vatą. Šiandien kitokios ligos kamuoja žmones. Blogos mintys žudo. Liga galvoj, o skauda kitoj kūno vietoj. Nuo streso, didelio pervargimo kyla įvairios funkcinės ligos: vienam galvą skauda, kitam — pilvą, trečiam — širdį. Tai yra funkciniai susirgimai, arba neurozės“,— sako beveik penkias dešimtis metų patirties turinti gydytoja.
Jos manymu, didžioji dalis daktarų dirba iš pašaukimo. „Kas yra daktaras? Jis pasako, kryptį duoda, o visa kita pats žmogus turi padaryti. Kartais net savo santykius keisti. Kartais ateina moteriškės, senučiukės, čia skauda ir ten skauda. Ir aš matau, kad kažkas negerai su jos dvasia, kažkas slegia… Įsikalbame. Sužinau, kad sūnus girtuoklis, pensiją atima, seną motiną skriaudžia. Arba kita labai gerai atrodanti moteris skundėsi, jog skauda pilvą dvejus metus. Pažvelgiu į akis ir matau jose didelį skausmą. Klausiu, kokį stresą turi. Paaiškėjo, kad daug metų slaugo ligonį vyrą, pervargusi, perdegusi… Koks pasirinkimas? Visoks gali būti. Kartais reikia iki galo savo kryželį nešti, tačiau svarbu pačiam su savimi susitaikyti, sutvarkyti savo santykius su aplinka. Pavyzdžiui, aš niekam nepavydžiu, niekam nekeršiju. Bet lazda turi du galus“,— savo gyvenimo principą apibūdina gydytoja A. Striaukienė.
Ji sako pastebėjusi labai nekantrius, skubančius pacientus, kurie reikalauja greito rezultato, visų įmanomų tyrimų. Tačiau labai dažnai negalavimai kyla dėl netinkamo maisto. To žmonės paprastai priimti nenori. Bet reikia atskirti tikrą ligą. Pasak pašnekovės, nemažai žmonių kenčia dėl tam tikro maisto netolerancijos, įvairių maisto priedų, kurie ilgainiui žeidžia žmogaus organizmą. Ypač kenksmingi, pašnekovės manymu, cukrus, balti miltai ir saldumynai.
„Kažkur skaičiau, kad gydytojas turi turėti erelio akis, mergelės rankas ir liūto širdį. Šiuolaikinis pacientas labai nepasitiki gydytoju. Žmonės bijo ar prisiima svetimas ligas, prisitaiko simptomus, nusistato sau ligas“,— gydytojo darbo kasdienybę praskleidžia A.Striaukienė.

Rasti laiko sau
Pašnekovė sako, kad daugelį dalykų, kuriuos pataria savo pacientams, išbandžiusi pati, pati laikosi tokio gyvenimo būdo.
Jos rytas paprastai prasideda grikių koše. Iš vakaro kruopos nuplaunamos ir užmerkiamos. Iš ryto tereikia tik pašildyti. Košes skanina truputį apkeptomis daržovėmis, sveikais riebalais. Visai žiemai užtenka pačios užaugintų ir žiemai paruoštų pomidorų. Labai sveika avinžirniai, kiaušiniai, kas toleruoja. Žinoma, be majonezo, galima paskaninti krienų šaukšteliu. Rytą tinka ir avižinės kruopos, galima virti ir perlines, tačiau jas sudėtingiau paruošti, be to, linkusios pilvą pūsti.
Gydytojos manymu, labai svarbu maisto gaminimui rasti laiko. „Reikia virti naminius buljonus. Ilgai virti. Kaulų pridėti ir ant silpnos ugnies virti. Mėgstu sriubas, žiemą su raugintomis daržovėmis — kopūstais ar burokėliais, vasarą — su rūgštynėmis, kitomis žolėmis. Sveikatai labai tinka rauginti produktai, jokiu būdu ne marinuoti. Rauginu ne tik burokėlius, bet ir topinambus, obuolių actą pasidarau. Negaliu pažiūrėti į tas gatavas mišraines su majonezu. Šiaip valgau baltą mėsą, lašinius su juoda duona, salotas su aliejumi, labai mėgstu silkę ir žuvį. Iki pietų neužkandžiauju“, — savo patirtimi dalijasi pašnekovė.
Kokie ilgametės gydytojos pomėgiai? Per giminę, pasakoja, eina kulinarų gysla. Labai mėgstanti gaminti. Negalinti būti be šilto maisto. Turinti daug kulinarinės literatūros. „Labai atsirenku maistą“,— sako gydytoja.
Kitas pomėgis — skaitymas. Anksčiau užsidegusi skaitė žymių žmonių biografijas, dabar — dažniausiai profesinę literatūrą, ypač apie virškinamąjį traktą, jo ligas.

Daugiau optimizmo ir vilties
Paklausta, iš kur semiasi energijos, bendravimo džiugesio, A.Striaukienė sako, kad tai turbūt paveldėjusi iš tėvelių: ir mama, ir tėvas buvo optimistai, labai bendraujantys. Nors išgyventa daug sunkių laikotarpių, tačiau visi vis šypsodavosi.
„Iš tėvų gavau optimizmą ir viltį. Turiu tvirtą tikėjimą. Esu labai tikinti“,— prasitaria pašnekovė.
Kokią šiandienos Telšių ligoninę mato A.Striaukienė? „Labai gerą palikimą paliko daktarė, direktorė Alma Vitkienė. Tai didelės diplomatijos ir erudicijos žmogus. Manau, kad dabar ligoninė yra gerose vėžėse. Daug jaunimo, gerų daktarų. Džiaugiuosi ir dabartine direktore Jovita Seiliuviene — ji perėmė gerą patirtį iš A.Vitkienės“, — patyrusiu žvilgsniu įvertina ilgametė gydytoja. A.Striaukienės diena pilna veiklos ir darbų. Regioninėje Telšių ligoninėje tebekonsultuoja pacientus: keturias dienas po keturias valandas. Nors sako, kad jau užteksią to darbo, tačiau nesitiki: tiek daug energijos, gyvenimiškos išminties ir žinių sklinda iš šios medikės.
Gyvenime ji sutikusi daug gerų žmonių ir jiems visiems, taip pat pacientams nuoširdžiai dėkoja.
Baigdama pokalbį, gydytoja Adolfina Apolonija Striaukienė „išrašo“ visiems be išimties žmonėms tinkantį receptą: „Mylėti Dievą, artimą, nebūti kerštingam, pavydžiam ir džiaugtis gyvenimu“.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.