Ieva Sigita Naglienė
Tiesiog šiek tiek iš namų, iš erdvės, iš žemės, kalbos, iš giminystės, tapatybės, dabarties ir iliuzijų. Lašas po lašo, kaip sakoma, ir turi namus. O geriausia juose paklaidžioti per poetų „išmislus“, nes pats tokių reginių ne visada įstebėtum, galbūt net pasigavęs šį bei tą ne iki galo, ne iki realaus žemaičių pasaulio įtemptum. Juk, kaip sako Viktorija Daujotytė, „kalba nomėškē/garsū ėš tėn pėlna atmintės“(2010).
Tą atradimą jau seniai pranašauju ne tik sau. Jau seniai supratau, kad poezija — šauksmas į dvasines grumtynes už gyvenimą. Geras eilėraštis auga ir ilgainiui išleidžia tokias šaknis, kurios tiesiasi į gryną orą. Todėl ir „plakuosi“ po kitų itin kruopščiai užlaikytus dvasinės patirties stebuklus — gyvenimus, kurie glaudžia šneka, žemaičių kalbos suvokimus atveria, esaties būdą, unikalius trobos pasaulius ir tų pasaulių susigyvenimus knebinėja, varto kaimo peizažus ir kaimynystes, pakantumą, išlikimą, savastį kirbina — aiškūs tie jų gyvasties prasilekimai. Natūralūs. Ant XXI amžiaus išmoktų istorijų susitūri lyg ir tikrojo, ano, senojo, Žemaitijos žmogaus išgyventų akimirkų klodai: pastovumas, vertė, tikėjimas, genties ir jausmų archainė „era“. Norisi, kad tas, kuriam prireiks žemaičių „reikalų“, žinotų, jog „eina“ ir „sueina“ žemaičių žodžiai į meninę tikrovę. Ir turi Save, ir Savo — vien Viktorijos Daujotytės eilėraščių bičiulystės iki kokių aukštumų iškilusios! Ir tikrąja žemaičių kalba „įrokouta“, ir ne vienas eilių rinkinys iki graudulio prabilęs į mus ir dėl mūsų — žemaičių „dūšelių“ gyvas, kad jos rastų pasidalijimo šviesulius. Taigi tik leiskimės į tuos išmintingus sučiupimus. Ir kitam pasiūlykim. O gal kitaip įsičirškausim — kaip tos zylės peržiemodamos?.. Keista vasaros mintis šovė, bet norėjosi išsisukti, kad vėl sugrįžčiau į poetų pateikiamą, iki mūsų atvesdintą tikrovę… Poezija — arogancija. Galbūt toks „sveikas“ išdidumas? Tokia visuma, kuri pulsuoja gyvastį, visų amžių smalsumą ir tiesą? Įdomiausia, kai iš arti, tiesiog „prisikišęs“, apčiuopi ir save, ir nutolusį gentainį: mes visi turime ir namus, ir tuose Didžiuosiuose namuose — pasaulių žygiuose — tikrai nesame vieni.
Iš poetų, iš jų panašių „niekų“ į mus — ir natūralus įgijimas tam tikrų gebėjimų įsivertinti, suprasti, kas vyksta, kokie trūkumai — netrūkumai, gal tik tam tikri nepanaudoti dvasios plotai, kurių lėkdami nebeišbaigiame, kažkaip kitaip įsiprašys? Esmė ne tik žodžiais nusakyta — ji eina iš pašaknų. Poetai — mokytojai, suprantama, jog ne visada tai ir patys sau prisipažintų — tai jau kaip ir mūsų, skaitytojų, įžvalgų reikalas. Man patinka paraginti tokius, kurie tiesiog perdėtai susikaustę į savo ekranus, kad jie nors kartą atsiverstų eilėraščių knygą. Kodėl? Esame paraginti viskuo dalintis: mašina, nebetinkamais daiktais, pabodusiu drabužiu — kuo tik nori. Nieko nauja. Mūsų amžius — vartotojų išdaigų metas. O kodėl ne dalybos knyga? Ypač eilėraščių? O jeigu pabandžius žvigtelti į kraštiečius? Iš arčiau esančius? Juk mados keičiasi, o įpratimas, kaip sakoma, net prigimimą pergali. Eilėraščių skaitymas ir pasidalijimas jais būtų ne tik pasiūla, bet ir atsakas į daugelį klausimų. Ypač unikali galimybė apsivalyti apsunkusią širdį. Pamėginti verta, nes tai nieko nekainuoja: tiesiog atsiverti pasiūlytą eilėraščių knygą — ir pirmyn! Beveik taip pat, kaip į ekraną „įsismeigus“ — tik pamatysite, kaip nuo skaitymo viskas pasikeis — tikrai kitaip ir patys pasijusite. Kartais nustebsite, kur širdis plaka — Jūsų! Svarbiausia visas laikas — bus patirties laikas. Vieni per kitus „nueisime“ į savo kelionę, į savo žmogų.
Manau, jog geriausiai įsimintinas yra kasdienis namų balsas, kurį ne vienas pavadiname monotonija. O jeigu „perkrikštytume“ jį į patirties balsą, kitoniškumo garsą — gal ir visa giminė atsilieptų?.. Poetai turi tobulą meilę pasauliui — žemės, kalbos, namų, artimo supratimui, o visa toji bičiulystė virsta gražia metafora. Nuo mokyklos laikų esame „įsikibę“ į gimtinės, tėvynės sampratą per simbolines tikrosios Žemės „padalas“, kurios veda į individualumą. Pavyzdžiui, poetų Žemininkų namai „priglausti“ per tam tikrus įvaizdžius: paukščio — H.Nagio eilėraščiuose, A.Nykos-Niliūno — medžio savivoka ir savijauta. Ir taip toliau — ir panašiai. Tie egzistencinės tikrovės, pajautų, situacijų ženklai yra tarsi „ištiesta ranka“ į tikrovės orientyrus.
Tai tik dalelė iš bendrųjų literatūrinių fondų, kurie liudija namų — giminės priėjimą iki čia pat. Šįkart mane domina Žemaitijos žemės pagavos, kurios bendrystėje per Telšių erdves, per visai netoli buvusias ir esamas realybes tiesiogiai kalbasi. Galbūt gaudome išbėgusias iki Didžiojo apibendrinimo sferas, bet sulaikomas „žemaitiško“ mąstymo. Ir poetines iliuzijas užčiuopiame, ir namų prieangiuose, vidaus šilumoje įsitvirtiname, ir jaučiame pulsą. Netiesa, kad mes jau beveik suvisam „išsikratėme“ iš gentainių rėčio — kažkaip toji mūsų bendrystė tiesiog yra. Kad ir santūresnė, bet yra. Tikrieji poezijos kūrėjai tuo pasirūpino ir tuo dabar gyvena kiti, ir tuo mes augame. Kaip sako Viktorija Daujotytė, vis dar sudaryti iš gimtosios visumos, perpratę kaimiškąją bendrystę, atviri mitinei asmenybei — savęs, kūno ir sielos vienybei. O juk kiek vėliau, anot Daujotytės, žemaitis parodo tikrąjį gerą veidą… Tokia ta poezija — jau ir nuo pradžių pradžios, einanti „kiaurai“ į žmogų. Žvelkime po truputį, susilaikant čia ir pasukus galvą atgal.
Turime Karoliną Praniauskaitę (1828-1859) — Telšių erdvėje užaugusią, pirmąją lietuvių poetę — tarsi aiškių akimirkų nušvitimą. Liudijimas — moters pasaulio reginys. Regis, tik žiupsnelis iš XIX amžiaus tikrovės. Iš čia jau ir namų poetiškumas, šventos Žemaitijos, kaip sako V.Daujotytė, romantinių vaizdų akcentas. Jos, lenkų poeto J. Kraševskio „Žalčio motės“ „Vitolio dalies“ vertime girdima bendrystė su senesniu pasauliu, vietos paslaptis. Anot Daujotytės, Karolinos Praniauskaitės yra ypatinga veiksmo vieta: „Ant pačio krašto, kur baigias Lietuva,/Ties pat sodos, gilus ežeras buvo“. Tikra esanti žemė, kur ežeras — jūra. Kur daug vandens? Kur žemaičių gėrybių vandenys? Kur to ir ano pasaulio gyvenimas? Kur tikėjimas ir įtikėjimai? Žodžiu, turime tikrovę. „Į poetinių fantazijų erdvę — ir tie vardai, autentiški pavidalai iš žemaitiškos gentystės su svarbiausiais krašto akcentais“ pareina, kaip sako V.Daujotytė. Ir natūraliai atvira toje, K.Praniauskaitės kuriamoje namų regimybėje, žmogaus tikrovė. Ir taip „atsimerkę“ eikime nuo K.Praniauskaitės poetinių įžvalgų — iki mūsų tikrovės eilėraščių. Ar vis taip pat moteriškai atidžiai poečių įsistebėta? Taip. Namai — erdvių erdvės, moterų bendrystė ir atmintys.
Poetės Viktorijos Daujotytės kraitėje(tik taip šiuo metu norisi pristatyti gerai pažįstamą literatūros profesorę) — tikrieji mūsų žemės lobiai. Įsiviešpatauja tyla. Paminėsiu tik „Balsā ūkūs/Balsai ūkuose“, 2010, „Gīvenu vina/ Gyvenu viena“, 2012 ir „Žīmeni vuobelie/Žieminė obelis“, 2016 rinkinius, iš kurių cituoju-antrinu savo kilusius pamąstymus. O tiems, kurie nudžiugs tai įregėję, — drąsiai sakau, tik ieškokite, rasite, autorė yra ir daugiau parašiusi! Taigi, kokie poetės aprėpčių namai? Visokie, nes „amžinas tas paveikslas“. O „į mano trobą sugrįžta senas, /gal ir pirmasis, pašventintas laikas“. Giminė? Kaip sako V.Daujotytė, „vienas būti žmogus labai pavargsta“. Tiesa, eilėraštyje yra ir dar aiškesnis atsakas į vienišumo, vienišystės problemas: „vienas, jei vienas esi, imkis kokio darbo, kitu pasirūpink, sunkiau dirbsi — lengviau mirsi“. Ir „sielovaizdžiai“ neįslaptinti, juk „iš moteriškės akių/ matyti, kiek ji yra iškentusi“.
Kokios tos, jos eilių, moterys? Kaip ir dera žemės moteriai — matomos: motina, babūnė, mamelė, senelė, ponia, mužikė, teta, sesuo, giminė — visokia, su gyvenimais šalia, su žmonėmis, su namais, su dvasios namais: „ka ė kuokė dėdėlė, gera būto šeima, vuo kāp nuoriečiuo, ka kas dā palīdieto,/ ka pēto karto ligi tū nažėnuomu mona nomū“. Tokia Viktorijos Daujotytės moteris, kuriai „su savim gerai, gerai su gerais,/bet gerai ir be nieko“ — juk svarbu „tarti, minėti, atsiminti“.
Tai va, Skaitantieji, ir Skaitančiosios, — tai poezija, kuri kalba žemaičių (varniškių) kalba ir greta — bendrine lietuvių kalba. Rinktis — pagal savo dvasinę bendrystę. Ir būsime namuose, savo, trobos, „katruo bovau, ė katruo pasėlėkso, nabiparuoduomuo“…
Tai tik tiek to išžiūrėjimo, kai svarbu, kaip sako poetė Viktorija Daujotytė, „užeiti i žmuoniu kīma vasara“… Tai tiek iš mano surasto ir perskaityto eilėraščių pasaulio, iš pasidalijimo namų artuma, žemaičių realybe ir iliuzija. Tai tiek „nuo meilės/ir nuo didelės širdgėlos“ — į Daujotytės ūkus, vienumas, palei žydinčią žieminę obelį, į moterų žmones, jų pačių pasaulį, kad būtų „gražē ė teisėngā“…