Gyveno Žemaitijos ilgesiu

Knygelės „Gesmes arba poezija“ titulinis lapas — Žemaičių vyskupystės muziejaus bibliotekoje saugomas egzempliorius. Juozapo Želvio (Želvavičiaus) laiškas su autografu, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, epaveldas.lt

Jurgita Gustytė-Ivinskienė
Vyr. muziejininkė bibliotekininkė

„Iszkur ir kas toks ? Gana, asz jusų!
Kaipo tikt toki i szirdę glauset,
Neb reik žinoti Jums vardo musu…
Tacziaus isz tėvo, gimiau asz lygus,
Kur Kovnas, Telszei teipogi Malkarstai;
Dabar, nors tolims, sunus ne pigus
Sodos, povėto to szirdei karsztai.
Kur ežers, mėsts ir Bernardinai,
Praejo mokslas ir mažos dienos:
Užtat ir kulei brągi man tinai,
Kaip butu esąs tas krasztas vėnas!“

Iš kur ir kas aš toks? Gana, aš Jūsų
tik tokį mane prie širdies glauskit,
nebreik žinoti Jums vardo mano…
Iš tėvo gimiau aš lygus,
Kur Kaunas, Telšiai, taip pat Malkarstai;
Dabar nors tolimas sūnus, ne pigus
Sodos, pavieto to širdžiai karštai.
Kur ežeras, miestas ir Bernardinai,
Praėjo mokslas ir mažos dienos:
Užtat ir akmenys brangūs man tenai,
Kaip būtų esąs tas kraštas vienas!

Tai nedidelė ištrauka iš Juozapo Želvio, o kai kuriose publikacijose lenkišku papročiu vadinamo Želvavičium, knygelės „Gesmes arba poezja“ pilnos žemaitiško jausmo, eilėmis pasakojančios Senojo Testamento istoriją. Apie J.Želvio rašytinį palikimą rašė garsieji mūsų literatūros tyrinėtojai Vaclovas Biržiška, Juozas Tumas Vaižgantas. Apie J.Želvio parengtą katekizmą arba pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas Ivano Krylovo pasakėčias galime rasti užuominų ne vienoje publikacijoje, tačiau rimčiau vertinti šio kunigo kūrybą niekas nesiima, nes jis, anot Juozo Tumo Vaižganto, „eiliavo menkai, stilizavo sunkiai ir painiai“.
Ir vis tik kunigas J.Želvys — Žemaitijos sūnus, sunkiai ar painiai eiliavęs, toli nuo gimtinės gyvenęs ir amžiams ten likęs, širdimi visada buvo savam krašte. Gimė Juozapas 1822 m. kovo 25 d. Viešvėnų parapijos Malkarstų kaime. Šiandien jau neatrasime nei trobos, nei medžio, žyminčio gimtinės vietą. Nėra žinoma, kada Želviai persikėlė į Platelius, tačiau pradinę mokyklą Juozapas baigė šiame gražiame Žemaitijos miestelyje.
Šios dvi jo gyvenimo stotelės padarė nemažą įtaką jo kalbai, tarmei. Paūgėjus Juozapo kelias pasuko vėl link Telšių — mokslas pas Bernardinus, kaip jis pats savo eilėse pasakoja, o 1843 m. J.Želvys jau baigė Varnių kunigų seminariją kartu su kitu literatūroje pasireiškusiu kunigu Vincentu Juzumu. Tais pačiais metais J.Želvys buvo išsiųstas mokytis į Petrapilio dvasinę akademiją. Taip prasidėjo kunigo Juozapo gyvenimas Rusijos žemėse. Baigęs Petrapilio dvasinę akademiją, vos 7 savaites gyveno Žemaitijoje ir vėl buvo pasiųstas į Rusiją, šįkart — į Maskvą. Panašu, kad jauno kunigo likimas buvo nulemtas dar Petrapilyje, ten jis buvo pastebėtas Petrapilio dvasinės akademijos rektoriaus Holovinskio, kuris jaunąjį kunigėlį norėjo susigrąžinti atgal į Rusiją. Nenorėjo į Maskvą išleisti jo Žemaičių vyskupijos valdytojas Krizostomas Gintila, bet Mohilevo arkivyskupijos valdytojas Laskis jau buvo parengęs visus dokumentus ir K.Gintilai neliko nieko kito, tik išleisti kunigėlį Juozapą kelionėn. Šiame mieste J.Želvys gyveno 10 metų — nuo 1847 iki 1857. O 1856 m. sutiko persikelti į Tiraspolio vyskupiją ir užimti naujos Saratovo seminarijos rektoriaus vietą. Ir visą tą laisvanoriškos tremties laiką J.Želvys svajojo apie Žemaitiją — rašė laiškus ir savo, Žemaičių vyskupui, vis primindamas, kad jis norįs grįžti atgal į gimtuosius kraštus. 1865 m. vyskupas M.Valančius pagaliau gavo rusų valdžios sutikimą dėl J.Želvio grįžimo į Žemaitiją. Pasiruošimo kelionei rūpesčiai sulaikė J.Želvį Saratove, kur jis 1866 m. susirgo ir staiga mirė.
Žemaičiams liko tik kun. J.Želvio kūryba, kurioje taip daug gimtojo krašto: žemaitiški žodžiai, posakiai, piešiami vaizdai. Savo poezijos knygelėje „Poezja…“ J.Želvys pasakoja Senojo Testamento istorijas. „Poezja…“ skirstoma į dalis, anot autoriaus „riszis“(ryšius), pirmoje dalyje kalbama apie Patriarchus ir pradedama nuo Adomo, čia pirmasis poskyris Prade svieta, toliau apdainuojamas Rojaus Daržas, Kelias Smertio. Antrąją dalį autorius pavadina Nojus ir čia tarsi tęsia ankstesnį skirstymą poskyriais (ketvirtu poskyriumi) Algu Geru, Žuste Piktu, Kalbos sumaiszims. Trečioji dalis Abrahomas ir septintas poskyris Veros tvirtybe, Drąsybe Wilties, Meiles gerybe. Ketvirtas skyrius Izokas ir dešimtas poskyris Vaiku Barme, Tevo Zegnone. Penkta dalis Jokubas ir dvyliktas poskyris Dangaus lipine, Pėmenų budas, Kalns Zgados, Izraelaus vardas. Šeštasis skyrius Jozapas ir šešioliktas poskyris Izmaelaus Kupczei, Pati Putiparo, Sapnai Paraono, Egypto Mėgos, Badas Kanaano, Misliu Prižastis, Dvare Pėtai, Kuopka sudabro, Aszaros Dzaugsmo, Jokubs keltuves, gessenos Žeme, Izraelaus testamentas, Patryarku Zelavos.
J.Tumas Vaižgantas XX a. pradžioje stebėjosi eiliuotomis Senojo Testamento istorijomis, tačiau šiandien mūsų jau nestebina tokia kūrybinė raiška.

„Matei tą puiki ir žali daržą,
Katrą be keturs sav upes varža,
Sziltai padėtą, kur lovos, rėžei
Sirpst nogu kekes, didžiausi krežei
Ne mirsztas vėnas be vaiso tarpas
Visur kabinas auksuotos varpos
Galvijei, pauksztei, balti, marguoti
Lakio, gėst, vaikszczo, nei surokuoti?“

Matei tą puikų ir žalią daržą
Kurį be keturios sav upės veržia
Šiltai padėtą, kur lovos, rėžiai
Sirpsta uogų kekės, didžiausi krepšiai
Ne miršta nei vienas be vaisius tarpas
Visur kabinas auksuotos varpos
Galvijai, paukščiai, balti, marguoti,
Lekioja, gieda, vaikšto, nei suskaičiuosi?

J.Želvio poeziją nėra lengva skaityti: kartais jis rašo žemaitiškai, bandydamas rasti ir sudėti reikiamus žemaitiškiems garsams vaizduoti ženklus, kartais įterpia lietuviškus žodžius, o kartais ir svetimybes. Vis tik gyvenant rusiškoje aplinkoje rašyti gimtąja tarme turėjo būti sunkus darbas, tačiau vaizdai, žemaičiams būdingi posakiai, išlikę autoriaus atmintyje, gulė į poezijos posmus, kurdami jaukią žemaitišką nuotaiką. Reikia suprasti, jog poetiniai palyginimai, kurių gausu šioje poezijoje, atspindi jaunystės potyrius ir žinias; tėvų namuose ar tarp bendramokslių ar bendraminčių girdėtus ar plitusius posakius, palyginimus. J.Tumas Vaižgantas, kritiškai vertindamas Želvio poeziją, reziumuoja „bet kalba turtinga. Iš Želvio raštų yra ko pasižodžiauti“. Tai ir „pasižodžiaukime“ truputėlį iš Želvio poezijos knygelės, juolab, kad ji taip gražiai žemaitiškai skamba:
„Lašą par veida it pupos birst (Lašai (ašaros) per veidą kaip pupos byra); Kap sąžinė į auta traukės (sąžinė į autą traukėsi); Žmogus prieš grieka tirpst it iš vaško (žmogus nuo nuodėmių tirpsta kaip iš vaško); Per grieku slastus vėl žuvo (per nuodėmių slastus vėl žuvo); But gera lašas o pikto marė (gero lašas, o pikto jūra); Skaisti, tuo tarpu tek ororiksztė (skaisti teka, tuo tarpu tik vaivorykštė); Kainui velnias ant petio sėdo (Kainui velnias ant peties sėdi); Szirdis sugilo, vėžis but ėda (Širdį sugėlė, vėžys turbūt ėda); Sušuko trenkts it nu perkūno (sušuko kaip perkūno trenktas); Žemelei varda „Aszru pakalne“ (Žemelei vardą „Ašarų pakalnė“); Szirdės smailumui rąka atsaka (Širdies smailumui ranka atsako).“
Tai tik keletas įdomesnių citatų. Skaitant J.Želvio poeziją, pastebime dounininkams būdingus žodžius — peina (piena), sveista, peitus. O plungiškius džiugintų — žemale (žemelė), sąžinatė (sąžinėlė), saulate (saulelė), mergate (mergaitė). Žemaičių tarme 1854 m. buvo parašytas ir J.Želvio katekizmas. Likę dokumentai mums atskleidžia, jog 1852 m. vysk. M.Valančius pavedė Naujadvario filijalistui Zenevičiui iš žemaičių kalbos išversti į aukštaičių kun. J.Želvio parengtą katekizmą.
1858 m. išleidus „Gesmes arba poezja“ J.Želvys iš rusų kalbos išvertė I.Krylovo pasakėčių. Literatūros tyrinėtoja Aušra Navickienė knygoje „Besikeičianti knyga XIX amžiaus pirmosios pusės Lietuvoje“ rašo: „Tai buvo ne pirmas kunigo leidinys. Jau anksčiau kun. J.Želvavičius buvo išspausdinęs orginalių poemėlių Biblijos siužetais rinkinį „Poezja…“ J.Želvavičiaus vertimas buvo pirmasis rusų klasikinės poezijos vertimas“. Rašyti Juozapas pradėjo Maskvoje, knygelė „Kalendarzyk Parafialny, ku wygodzie parafian Moskowskiego R.K. kosciola ss. Apostolow Piotra i Pawla….na lata 1850“, išleista paties autoriaus lėšomis, remiantis J.Tumo Vaižganto informacija buvo pirmasis J.Želvio rašto darbas, vėliau sekė bažnyčios kalendorius vokiečių kalba. Gyvendamas Maskvoje, J.Želvys susirašinėjo su Žemaičių vyskupu M. Valančiumi, Simonu Daukantu, ypač daug laiškų parašė spaustuvininkui Zavadzkiui.
Anot V.Biržiškos, nuolatinis Tėvynės ilgesys paveikė ir būdą: „Jis pasidarė išdidus, nuo visų atsiskyręs“. 1932 m. žurnalo „Naujoji Romuva“ Nr. 21 buvo atspausdintas daktaro L.Kenstavičiaus straipsnis „Šis bei tas Juozapo Želvavičiaus bijografijai“ su kunigo portretu. L.Kenstavičius straipsnyje pasakoja, kad Telšių mieste, Nevarėnų g. 21, Rafalavičių name, tarp įvairių senienų rado kunigo Juozapo Želvio fotografiją mirties patale. Šios dvi klajojusios po Žemaitiją fotografijos ir rašytinis kunigo palikimas gimtąja kalba mums liudija Juozapo Želvio ilgesį savam kraštui.

1 komentaras

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.