Žirgas-arklys kūryboje — iš subtilaus grožio pajautos iki talpaus daugiareikšmiškumo

Vaižganto „Lietuvių literatūros paskaitose“ atkreiptas dėmesys į L.Ivinskio raštus „Apie ašvienį“ (darbinį arklį).

Ieva Sigita Naglienė

Rudens ritmikos labai lengvai prisipildo eilėraštis. Kartais vien kontrastų pagrindu gali iliustruoti ir priartėjimus, ir tolesius — lyg mirksnio fragmentus, kurie rudenį atsiskleidžia pasaulio margumynais. Kažkaip natūraliai cinkteli pasagos — šoliuojančių, važiuojančių, pravažiuojančių ar jau galutinai, kaip žemaičiai sako, „suvisam“ nutolusių žirgelių — arkliukų bildesys. Tarsi ką tik likusios kuklios žymės gyvenimo, kuris turi tradiciją. Toji tradicija — arklio kelias, kelionės, arklio traukiami vežimai, artos dirvos, išlydėti artimieji — ir tikrovė, ir poetiniai „pasivažinėjimai“. Tarsi darbadieniai ir šventos dienos, kurios pilnos žmonių šnabždesio, tikėjimo, istorinių įvykių ir to atsisveikinimo su arkliu, kaip labai artimu bičiuliu, kaip reikalingu, kaip seniai pamirštos žaizdos aitrybė. Kodėl? Gal dėl to, kad visa, kas yra mūsų tautosakoje, yra mūsų? Gal tai jau taip giliai dvasioje, kad „pradedi išmokti“ savintis? Arklys, beveik išprašytas iš mūsų erdvės, vis dėlto „liudija“, kad jo reikia ir šių dienų žmogui. Poetiniai susimąstymai, būtos istorijos ar išsibarstę patyrimai yra gyvi ir telšiškių poetų kūriniuose.
Tiesą sakant, pirmoji mintis apie arklius literatūrinėje erdvėje atėjo perskaičius rašytojo J.Tumo-Vaižganto knygą, išleistą 1924 metais (Doc.p.e.Tumo. Lietuvių Literatūros Paskaitos. Kaunas, 1924). Joje ypač daug dėmesio skiriama Laurynui Ivinskiui (1811-1881), kurio pirmasis redaguotas kalendorius išėjo Vilniuje: „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846“. Vėliau pasirodė ir kiti jo kalendoriai, pavyzdžiui, 1847, 1848, 1865, 1877 metais, kuriuose, kaip Vaižgantas rašo, „Ivinskio Metskaitliai buvo ne tik kalendoriai, bet drauge nedideli almanakai (…), buvo patarimų, „melagių pasakų“, naujų poezijų. Metskaitliuose pasirodė Karolinos Praniauskytės eilutės, kun. Kairio, kun. Baranausko „Artojų Giesmės“, „Anykščių Šilelis“ ir kiti jo dalykai. Tai buvo vienatinė vieta, kur buvo galima nors už metų betgi susilaukti spausdinto kūrinėlio“. Rašytojas Vaižgantas atkreipia dėmesį ir į L.Ivinskio raštus „Apie ašvienį“ (darbinį arklį), „Kaip auginti arklius“, „Naudingi persergėjimai dėl žmonių apsiėjimuose jų su gyvoliais“. Mylimiausia Ivinskiui tema buvusi, kaip pastebi Vaižgantas, „ne tik augštai jo vertinamas, tiesiog mylimas „žemaitukas“, nedidelis labai gražus Žemaičių veislės arkliukas, stiprus, karštakraujis, nesidomaująs daug ir gero ėdesio. (…) Ivinskis „žemaituką“ tiesiog poetizuote poetizuoja, tuo pareikšdamas ir nepaprastai švelnų savo būdą“. Vaižgantas duoda pavyzdžių iš kūrinio „Apie arklius Žemaičių“, kuriuos citavęs ir Jonas Šliūpas: „Prisiveizėkime, kaip arklys visur po žmogaus pirmą užima vietą ir pirmiausia į akis papuola. Kokiame nors padėjime pažvelgsime ant puikaus žirgo, visuomet į aną pasistebėsime. Ar tai pažiūrėsime, kaip Kęstutis, gašniai jodinėdamas, apsistoja prie jaunos Birutės, kad: „Ant bėro žirgo, po meškos kalpoku/ Su šviesiu ginklu, su rago seidoku, /Auksines kilpas su pentinais spardė/ O žirgas padkavomis šilo žemes ardė“. Ar tai veizdėsime ant neapmatomos eilės raitininkų (…), ar tai kad galvas žemyn nulenkę, gedulu apdangstyti, lydi savo poną į amžinąjį gyvenimą (…), arba kad sunkų traukia arklą dirvoje; jie yra žmogaus pasispyrimas, ant kurių jisai visą savo laimę padėjo“. O kur dar žemaičių istorija „su kryžeiviais“, kur „žemaičiai per 300 metų patys vieni mušėsi“ — tokie ir yra mano „šviežiai“ perskaitytieji priminimai, o iš mokytų vyrų tekstai nepasilieka tik šiaip sau — dėmesys arkliui nėra sumenkęs ir šių dienų meniniuose pamąstymuose.
Mano, kaip skaitytojos, žvilgsnis „persimetė“ ir prie Telšių gerai pažįstamų kūrėjų eilių. Regis, ir jose šviesi liaudies tautosakos dalis ir šių dienų savastis. Netgi bendrojoje statistikoje, kuri tolokai nuo poetinių įžvalgų, fiksuojama, jog arklys — žemaitukas „iš naujo apsigyvena“ Žemaičiuose. Tai įrodo ir skaičiai — sakoma, kad arklių Žemaitijoje auginama daugiau nei Lietuvoje. Kas tuo suabejos, nėra sunku pasidomėti. O šįkart — dėmesys arkliui, kaip poetinių įžvalgų simboliui, telšiškių eilėraščiuose.
Regis, arklius, vis dar taip pat kaip Laurynas Ivinskis, žemaičiai priima „žemaitiškai“. Ir iš to paties teksto, kaip jau minėta Vaižganto, norisi pridurti, jog „gaubia romantine savo meile ir pagarba“. Tokia tiesa ir Viktorijos Daujotytės eilėraščiuose, pavyzdžiui, kad ir tokios jos eilutės: „tėvo bėrukas, prie tvoros pririštas (…), atmintis mano, jau vėstanti“, „kartais jaučiu, kad prieš amžius gyvenau dvare/ aukštame, žemėj didelėj, kad žuvo krisdamas/ nuo bėro žemaituko man pažadėtasis, ir kraujas/ pradėjo žydėti“, „daugiau nei prieš septynis šimtus/ metų tuo keliu ant mažų/ žemaitukų jojo vyrai į Durbę,/ pasagų garsas iš kalno vidaus: tuk tuk tuk tuktuk tuktuk“. Įsipina buvęs — esamas laikas kaip nedalomas, kaip būtinas, kad tai užsirašytų, kaip poetė sako, „ką atsimenu“, išliktų atsakomybė: „kiek tatai žmonės yra nusikaltę gyvuliams,/ Dieve, Dieve, kai viską po karo subendrino,/ arklius, karves suvarė krūvon“, (…) „ne, taip nepraeis, kažkam ir už gyvulių kančias/ atsakyti reikės, gal ir labai skaudžiai, klūpant“. Laikosi toje erdvėje ir šių dienų tuštėjančio kaimo gijos, mazgosi su ilgesiu: „lyg balsą kokį girdžiu:/ po senovei viskas pas mus…“, „tas tuščias tvartelis graužia man širdį,/ jokio garselio, bijau ir vidun užeiti, nė čiukšt“ — ir vėl atmintis. Tik kartais kitokia: „kiek atsimenu,/ vis su žirgais sartais, mylėjo juos,/ kalbėdavo apie kraują mėlyną“. Atmintis — „vieni nueina,/ kiti ateina, pasikeičia kraujas, sielos, dainos“ — sako Daujotytė, tokia realybė, bet lieka, lieka, kas „atmintis mano“… Ir istorikas Simonas Daukantas apie tai yra prasitaręs, pradėdamas savo „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845): „Nieko nėra amžino šiame pasaulyje. Bet neamžinuose šio pasaulio daiktuose ir reiškiniuose yra ypatingo amžinumo, kuris pasirodo ir keisdamasis, ir išlikdamas“. Dėl to ir ieškome atsparų, kurios dvasią „prilaikytų“.
Iš Vytauto Stulpino „žirgų“ — įsimintinos eilės per „Didžiojo kambario“ (1998) mozaikas. Juk „Po šviesų pašalį, įspūdingai išsiūbuotą per kalvas (…),/ Mano krašte, tu visas iš tenai…“ — sako poetas. „Tėvas girdytų širmį, toli įvažiavęs į ežerą…/ Mūsų kalbos praskleistų užuolaidas, žvangėtų pokalbiai,/ Lyg brizgilai, kai arklys kilsteli galvą/ Iš vakarėjančio ežero — prie pamirštos pirties…/ Šaltai šaltai nusipurtęs, gražuolis prusnom liestų ramų paviršių,/ Saulė palaimintų žemę“. Dardantys ratai, o kai „pasivažinėji“ vandeniu, kai ežere, paskui jau ir kitur tykiau… Ir vėl atmintis — „Paslaptingiausia amunicija. (…)/ Aš — vaikas, ištampytom rankom…/ Vedžiojau Žaibą. Išvagojom bulves./ Ir kraunam mantą į vežimą./ Taku kažkas nubėga per rugius. —/ Klaikiausias šūksmas — kyšteli pakaušis,/ Iškeltos sklaidos rankos. Rugiagėlės. (…) — Išprotėjus moteris, —/Man sako tėvas“ (…) Gal oras keisis…“.
Istorija, patirtys, jausmai — „Žemaitija ir jos slėniai/ (…)Trobesys ir vežimas kelio gale…“. Regis, vis dar taip pat? Ir šiandien tai svarbu? Ir šiandien… Kelio gale. Kaip sako pats poetas Vytautas Stulpinas, „Tėvukas visą laiką turėjo arklius, iki senatvės. Aš moku viską daryti — viskas pagauta“. Šiandien — improvizacijos. „Bet niekada apie tai rašydamas negalvoju. Nerasi apibūdinimo, koks tas žirgas“. Ir nereikia — kas liktų skaitytojams? Imi va taip ir sumintiji — yra, buvo ir bus…
Poeto Algirdo Dačkevičiaus „Staktose“ (2004) taip pat žemaičių pasaulis „Pro medžių šakas/ ir pro smilgas“, kur „paskutiniai blyksniai susilieja/ (…) be jokio skubėjimo“. Ir arklių esti: „Vežėjo nematyti,/ bet vežimas dainuoja“. Va taip — argi ne tas pats kadaise mokyto vyro Ivinskio taip seniai įžvelgtas romantiškasis prielankumas?.. Ir vėl — „apsunkę atlinguodavo vežimai“ — darbymetis. „Ir žiemą vėžės pynės iš sodybų./ Tarp jų įtilpdavo mažų rogučių rėžiai/ su pėdomis palinkusių figūrų,/ iš lėto tempiančių maišelį bulvių“. Ir dar daug kitų stebuklų, kurie į mus „pareina“. Bet šiam kartui tik tiek, Mielas Skaitytojau. Tikrai, kaip sako poetas A.Dačkevičius, „Žemaitijos molželis kaista“ ir „Žemaitijos molžemis šnypščia“ — o žirgeliai, tikrieji ir poetiniai, vis dar pasileidžia — gero ir Jums „pasijodinėjimo“…
Skaitai ir negali atsistebėti — kiek visko daug. Nenusimink, Miesto Žmogau, juk gamta — visų, o žirgelį galima ir svajonių turėti. Arba, kaip sako žemietis poetas Gvidas Latakas, „aš išeinu bet viskas palieka čia/ vaikystės medinis arklys/ ir šalavijų lova/ senas vilnonis apsiaustas/ skaistaus metalo sagomis“ — tikrai tai Jums, tai Jūsų — tik skaitykite! Poetai — ištikimi dvasios istorijos kūrėjai. Žirgai-arkliai sustiprina artumą. Tai tiek iš 1924 metų Vaižganto teksto, tiek apie Ivinskio stebėjimus — ir iki mūsų, Telšių poetų daugiaprasmės žirgo kelionės, kur grožis ir savastis… Juk taip ramiau rudenėja…

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.