Ieva Sigita Naglienė: „Lietuvės moterys drąsiai žengia į poeziją“

„Kasmet poezijos skaitymas vis sunksta ir sunksta“,— sako literatė, poezijos žinovė, bibliotekininkė Ieva Sigita Naglienė. Šiųmetes „Knygų penketuko 2019“ konkursui pristatytas poezijos knygas telšiškė siūlo perskaityti per moters pasaulio, moters kitoniškumo ir sudėtingumo ieškoseną.

Lina Dijokienė

Moteriškumo linija
Rudeniui vis niaukiantis, vis įnirtingiau ritantis į besiartinančios žiemos žiotis, tradiciškai visus, besidominčius literatūros, poezijos aktualijomis, telšiškė literatė Ieva Sigita Naglienė jau eilę metų kviečia į literatūros reiškinio — Metų knygos rinkimams atrinkto poezijos knygų penketuko pristatymus. Juose dalyvavusieji jau žino: tai ne tik pašnekesiai apie poeziją ar kultūrą apskritai, tai ir neįtikėtinai jautri žodžio muzika ausims, mat I.S.Naglienė — nepakartojama šiuolaikinės poezijos skaitovė, stebinanti gebėjimu įsiminti ir itin savitai perteikti dažnam nė neįkandamas šiuolaikinės poezijos paslaptis, atverti giliąsias jos gelmes. Vienas pirmųjų šiųmečių susitikimų įvyko Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Telšių miesto Nr.2 bibliotekoje (Masčio g.).
„Moteris tampa ne tik namų, vaikų auginimo, ryšių su bendruomene mezgimo ir puoselėjimo jungtimi, iniciatore, bet ir pati veržiasi į visuomenę, tampa visuomenės reiškinių kūrėja ir formuotoja. Tai ypač pastabu jaunųjų kūryboje“,— sako I.S.Naglienė, pagrįsdama savo pasirinkimą — į šiųmečio knygos konkurso knygas siūlydama žvelgti per moters pasaulį, moters akimis ir dar daugiau — moters jausena. Neatsitiktinai tiek daug dėmesio moteriai kūrėjai, nes iš penkių poezijos knygų trijų autorės — moterys. „Jų poezijoje matome moterį, iš dabarties perėmusią ir virtualųjį pasaulį, ir praeities tradicijas. Jaunimas pradeda gal net kiek netikėtai menine kalba įeiti į šių dienų visuomenės problematiką“,— sako literatė, pristatydama pirmiausia moterų poečių leidinius.

Ištraukti iš archyvo
Pirmoji knyga penketuko pristatytojos rankose — prozininkės, dramaturgės, poetės Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai“. Pasak S.I.Naglienės, V.Grainytė gerai žinanti, kas yra archyvai, kelerius metus yra dirbusi archyvuose, gerai susipažinusi su tokio darbo specifika. Knygos viršelis — lyg archyvinio dokumento aprašas.
V.Grainytė, pristatančiosios teigimu, gerai žinoma kūrėja kultūros erdvėje, gavusi ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose projektuose, rašiusi ne vienai operai libretus. Ypač menininkė išgarsėjo kartu su Lina Lapelyte ir Rugile Bardžiukaite sukurtu performansu-opera „Saulė ir jūra“, kuris 2019 m. buvo išrinktas atstovauti Lietuvai 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Autorės ir jos kolegių veikla įvertinta Jaunojo menininko premija bei aukščiausiais teatro apdovanojimais — Auksiniu scenos kryžiumi ir Boriso Dauguviečio auskaru. „Šis poezijos rinkinys galėjo tapti mano pirmąja knyga. Tačiau taip susiklostė, kad pirmiausiai išėjo dokumentinių esė knyga, o paskui aktyviai veikiau įvairiose meninėse konsteliacijose savo tekstus dažniausia pristatydama ne popieriuje, o per tarpdisciplinines raiškas — operose, radijo teatre, aplinkos šokio spektaklyje, muzikiniame performanse, audiopoetiniuose eksperimentuose. Veikiama laiko, ši knyga galiausiai tapo „Gorilos archyvais“. Ji — lyg kūrybinė archeologija: kelis dešimtmečius rašyti eilėraščiai galiausiai buvo peržiūrėti, surūšiuoti, atrinkti ir inventorizuoti. Dabar, kai archyvai sutvarkyti, randasi vietos naujiems vėjams“,— apie savo knygą sako pati Vaiva Grainytė.
V.Grainytės eilėraščiai, pasak I.S.Naglienės, tarsi gabaliukai iš kasdienybės, ironiškai, tarsi sudėti iš atskirų vaidmenų, kiek primenantys spektaklį, dramos situacijas.

Tradiciškumo tėkmės
Kita poezijos knyga — Jurgitos Jasponytės „Vartai Auštrieji“. Ši knyga — jau antroji savitai folkloro ir lietuvių mitologijos motyvus su asmeniniais išgyvenimais ir refleksijomis perpinanti poetės knyga. Ji iš dalies pratęsia pirmosios knygos „Šaltupė“ (2014 m., sulaukė pripažinimo, nominuota už geriausią poezijos debiutą, buvo įtraukta į 2014 m. poezijos knygų penketuką) temas: atvirus pasakojimus apie motinystę, vaikystę, moters brendimą, pavaizduotus per baltiškosios pasaulėjautos ir pasaulėžiūros įvaizdžius.
J.Jasponytės poezijos knygą sudaro 6 skyriai, o skyriai ir eilutės dažnai palydimi epigrafais tapusiomis lietuvių ir latvių dainuojamojo folkloro ištraukomis. Knygos tekstai pinklūs, daugiasluoksniai, autorė dažnai naudoja vidinius rimus, patys tekstai prisodrinti nuorodų į mitologijos šaltinius, istoriją, juose neretos citatos ir aliuzijos. Per visą knygą eina pasikartojantis vandens leitmotyvas — vanduo čia suvokiamas kaip judėjimas, kaip perkelianti iš vienos būsenos į kitą substanciją. Vanduo jungia praeitį su dabartimi, chtoniškąjį pasaulį su dangiškuoju, miestą su kaimu ir miesteliu.
„Vartai Auštrieji“ — įdomiai ir talentingai šiuolaikinę jauseną, verlibrą ir folkloro klodus derinanti knyga. Ji remiasi tiek dainomis, tiek pasaulio ir lietuvių poezijos tradicija — jos nemėgdžiodama, bet pratęsdama.
I.S.Naglienė pabrėžė, kad šios jaunos autorės knygoje nustebina šiuolaikinio žmogaus imlumas tradicijai, tikras, nesuvaidintas sąlytis su dar, matyt, neprarasta archaiška, tautosakine kaimo erdve. Tikrai stebina — ar iš tiesų įmanoma šiandienos kompiuterių ir virtualiojo pasaulio viešpatijoje sutikti jauną žmogų, nuoširdžiai besilaikantį tarmės žodžio, atrandantį save buities istorijose ir pan. J.Jasponytės kūryba įrodo, kad taip, įmanoma.

Poezijos revoliucionierė
Tarp šiųmečių nominuotų poezijos knygų — dar vienas itin vyriškąjį poezijos pasaulį šokiruojančios poetės Giedrės Kazlauskaitės pareiškimas — poezijos rinkinys „Gintaro kambarys“.
Tai jau trečioji poetės knyga, pravėrusi penketuko duris. Šios poetės kūryba, anot I.S.Naglienės, lietuvių poezijoje yra padariusi tikrą revoliuciją. „Ji keičiasi kiekviename savo rinkinyje. Auga. Vystosi. Nuo prigimties maištinga. Stiprus santykis su visu pasauliu, su globaliomis problemomis, kaip antai, gėjų judėjimu ir pan.“,— apie poezijos, keliančios socialines problemas į viešumą, atstovę sakė Telšių literatė. G.Kazlauskaitės kūryboje labai ryški ne tik moters, bet ir kuriančio žmogaus linija.
„Gintaras kasdien bado akis senamiestyje — turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo krūvį. Apie garsųjį dingusį Gintaro kambarį vaikystėje papasakojo seneliai, kai nuvažiavome į Palangą ir aplankėme Gintaro muziejų. Pamenu, ėmiau tikėti, kad kada nors dingęs kambarys bus surastas jūroje (gal net aš jį surasiu, braidžiodama po atokias vietas!). Praėjusią vasarą nusivedžiau ten dukrą, ir užvaldė déja vu dvasia, tik kiek realistiškesnė. Ėmiau žiūrinėti Tiškevičių nuotraukas, domėtis archyvu — jų likimai, ypač moterų, atrodė tokie dramatiški. Jau buvau beveik parašiusi Tiškevičių ciklą, kai sužinojau, kad tėvas gavo restauruoti Juozapo Tiškevičiaus karstą. Nuostabą dėl tokio sutapimo palaikiau ženklu, kad reikia judėti toliau. Ir judėjau, tik į knygą įsipynė dar ir mano šeimos, tėvonijos istorija. Man atrodė, kad nesidomiu istorija, kraštotyra, paveldu; taip pat ir biologija, chemija. Neperėmiau tėvų profesijų, darbo, nenorėjau būti į juos panaši. Paradoksalu — kai sąmoningai toliniesi, pasitaiko, kad nesąmoningai priartėji. Paprastai žmonės manipuliuoja šeimos traumomis (represijos, tremtys, partizanai ir pan.), bet tai nesąžininga. Protėvių nuopelnai nėra tavo nuopelnai. Niekas nėra vertingesnis už kitus vien dėl fakto, kad šeimos istorijoje būta kankinių. Ir atvirkščiai — niekas nekaltas dėl niekšų. Neegzistuoja joks geresnis kraujas, o tikėjimas privilegijomis dėl kilmės tėra liguistumas“,— intriguoja, patriarchalines, kitas nusistovėjusias, regis, postulatais virtusias vertybines nuostatas naikina Giedrė Kazlauskaitė.

Atminties pėdos
Šiųmečiame poezijos penketuke — dviejų vyrų poetų poezijos knygos. „Rašymą priėmiau kaip savo kuklią misiją“,— sako uteniškis vyresniosios kartos poetas Vytautas Kaziela, kurio knyga „Alyvmedžiai“ yra įtraukta į 2019 metų penkių geriausių lietuvių poezijos knygų sąrašą. „Alyvmedžiai“ — vienuoliktoji Vytauto Kazielos poezijos knyga. Autorius tęsia mirties ir meilės, atsisveikinimo, tuštėjimo, vienišėjimo temas. Pasak I.S.Naglienės, poeto, tapusio našliu, gedinčiu žmogumi, poezijoje gedėjimo, praradimo motyvas itin ryškus. „Šis rinkinys trapios, subtilios poezijos namai, o patys eilėraščiai — išgryninti. Nenuostabu, nes tai meditacijos, vienišavimo poezija, reikalaujanti tylos. Poetas tebetiki, kad minimalizmas — formos ir įvaizdžių — turi žavėti savo grakštumu, tad viską, kas yra esminga, galima išreikšti taupiu žodžiu“,— teigia literatūros kritikai.
Penktoji poezijos penketuko knyga — rašytojo, poeto Alvydo Šlepiko eilėraščių rinktinė „Mano tėvas žūsta“. Literatūros kritikai pažymi, kad ši poezijos knyga sudaryta ne pagal chronologiją, bet pagal vidines sąsajas ir būtinybes. Tad, nepaisant to, kad ši knyga — rinktinė, skaityti ją reiktų kaip rinkinį. Ypač todėl, kad didžioji eilėraščių dauguma buvo pataisyti, kartais beveik perrašyti. I.S.Naglienė paaiškina, kad žūsti — tai tarminė žodžių eiti žvejoti forma. „Tėvas mėgdavo žiūrėti į upę. Šienaudavom jos krantus ir pietaudami stebėdavom tėkmę, žuvis, Perkūno žirgelius. Kartais eidavom žūti, nešdavomės ant pečių sunkias lazdynines meškeres. Pakliūdavo įvairiausios žuvys, bet dažniausiai tokios, kurias tėvas vadindavo blizgutėm. O tikėdavom, kad pagausim šapalų arba abstriungų. Taip vadinom upėtakius. Kartais pavykdavo. Kai buvau mažas, tėvas plaukdavo lėtai tarp vandenžolių, o aš laikydavausi jam už kaklo ir plaukdavau kartu. Ant jo nugaros. Vėsi juoda tėkmė tyliai nešė mūsų baimes, diena geso, o mes plaukėme ramiame vandeny pamažu virsdami žuvimis“,— dalijasi prisiminimais knygos autorius Alvydas Šlepikas.

Krypties nuoroda
„Lietuvių poezija labai aukšto lygio. Šiandienos lietuvių poezija sugeba laiku paimti už rankos ir parodyti, kur tu, žmogau, eini. Dabarties problemas taip taikliai atskleidžia, tereikia pasistengti tas giliąsias atskleistas tiesas įsileisti. Tiesą sakant, kaskart šiuolaikinė poezija sunkėja. Net teksto išmokimas mintinai tampa vis sunkesnis. Tačiau tie įveikti iššūkiai teikia prasmės, teikia erdvės minčiai“,— sako literatė I.S.Naglienė, dovanojanti Telšių kultūros bendruomenei dar vieną — jau 2019 metų — poetinio žodžio, netikėtų apmąstymų, kritinių įžvalgų „tabletę“ — vaistą nuo kasdienybės tuštybės ir rudeniškos nykumos.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.