Julita Švėgždavičienė
Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Bibliografijos skyriaus vedėja
Džiuginėnai Žemaitei buvo vienas šviesiausių jos gyvenimo laikotarpių. Kartu tai vieta, kur galutinai apsispręsta, priimti lemtingi sprendimai. Pagrindiniai gyvenimo Džiuginėnuose liudininkai — pačios Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės Žemaitės autobiografiniai kūriniai: „Topylis“, „Autobiografija“. Džiuginėnų laikotarpį aptarė monografijų apie rašytoją autoriai Kazys Umbrasas (1975), Adolfas Sprindis (1986). Viešai nelabai žinomas pačių dvarininkų Gorskių palikuonių požiūris į Žemaitės autobiografinius kūrinius. Lietuvos dvarų kultūros tyrinėjimai pasirodė ne taip seniai — gal prieš porą dešimtmečių. XX a. pirmoje pusėje dvarų ir juose vis dar gyvenusių bajorų padėtis jau iš esmės buvo pasikeitusi. Vykstantys visuomenės demokratėjimo procesai menkino dvaro svarbą. Sąmoninga dvarų kultūros, dvasinės ir materialiosios, eliminacija vyko kartu su sovietų okupacijos procesu, prasidėjusiu jų nacionalizacija. Šiandien mus pasiekia nauji faktai, kitas požiūris, interpretacijos. Straipsnyje pristatysiu dvarininkus Gorskius, priėmusius tarnystėn Juliją Beniuševičiūtę, Džiuginėnų dvarą — kaip vieną iš XIX a. bajoriškos kultūros židinių (ar židinėlių), su dvarininkų luomui būdinga gyvensena, tarpusavio santykiais, iš dalies santykiais su tarnais ir dvaro baudžiauninkais. Jo tikslas — papildyti ar patikslinti Žemaitės kūryboje pateiktą dvaro ir dvaro valdytojų paveikslą. Šiam tikslui pasitelkiau Gorskių/Perkovskių palikuonio Jan Pekowski kraštotyrininko Juozo Normanto tyrinėjimus, Magdalenos Komarowsko’s — Gorskių palikuonės — atsiminimus. Taip pat remsiuosi dr. Vaidos Ščiglienės, E.Vasiliausko straipsniais, prof. V.Daujotytės tekstais, kita literatūra.
Džiuginėnų dvaras yra arti miesto, tik apie 6 km nuo Telšių centro (Katedros). Jį supa nepaprastai graži gamta, netoli legendinis Džiugo kalnas. Nuo XVIII a. II p. dvaras priklausė garsiajai Gorskių giminei, kurios herbas — Nalenč. Nuo 1856 m. dvarą valdė Aleksandro Gorskio sūnus Zigmantas Kazimieras Gorskis, kuris su Marija Mineikaite-Gorskiene susilaukė dukters Vandos Teresės, paveldėjusios Džiuginėnų dvarą, sūnaus Zigmunto (mirė 18 metų) ir sūnaus Tomo, kuris valdė Šaukėnų dvarą, o jo duktė Magdalena Gorskytė-Komorovska parašė atsiminimų knygą „Sugrįžimas į Žemaitiją“.
Vanda Gorskytė Varšuvoje 1890 m. ištekėjo už bajoro, Lenkijoje plačiai žinomo gydytojo Severino Perkovskio. Jiedu susilaukė sūnaus Zigmunto (mirė sulaukęs 5 metų), dukters Jadvygos Elžbietos ir brolių dvynių Juzefo ir Tadeušo (Jan Perkowski — Tadeušo sūnus). Jadvyga, Tadeušas, Juzefas buvo trečios kartos palikuonys, kurie ne tik tęsė senųjų XIX a. dvarų tradicijas, palaikė šiltus tarpusavio santykius, nuo 1931 m. pradėjo Džiuginėnų dvaro pastato restauraciją. Tad ne be reikalo rašoma, jog „Džiuginėnų dvaras iki 1939 m. — vienas geriausiai prižiūrimų rezidencinių dvarų Žemaitijoje“. Dvaro dvasinė atmosfera buvo stipri, nors vis dar mažai tyrinėta. Tadeušas Perkovskis tapo diplomatu, Jadvyga mokė vaikus, Juzefas — tyrinėjo žemaičių liaudies meną, paliko gausų archyvą — piešinių, fotonuotraukų, negatyvų. Jo kūrybinis palikimas svarbus visai Lietuvos kultūrai.
Svarbu trumpam stabtelti ties Džiuginėnų dvaro architektūrine verte. V.Ščiglienė, remdamasi dvarų tyrinėtojais, rašo taip. Tai XVIII a. II p. pastatas iš maumedžio ant neskaldytų akmenų pamatų, turėjo klasicistiniams pastatams būdingų formų. Stačiakampio plano, suskirstytas viena išilgine ir dviem skerinėmis kapitalinėmis sienomis; namą dengia 1,8 karto aukštesnis už sienas pusvalmis stogas. Fasado akcentas — puošnus portikas, dengtas dvišlaičiu stogu. Bendras vaizdas santūrus, kuklus, saikingas. Pastatas išsiskiria paprastumu, saikingumu, rafinuotumu, elegancija — tai retai sutinkama to meto dvaruose. Kraštovaizdis — neatsiejama dvaro vaizdo dalis. Jis žavi natūralumu — mažai žmogaus įsikišimo. Sodas asimetriškas, nėra iš anksto apgalvoto plano. Tačiau visa tai buvo nepakartojamai savita. Takeliai, medžių alėjos vedė į laukymes, aikšteles, kuriose žydėjo įvairių rūšių gėlynai. Be garsiųjų ąžuolų, čia dar augo klevai, uosiai, kaštonai bei keturi maumedžiai, skirti gimusiems vaikams.
Žemaitės kūryboje pavaizduotas Džiuginėnų dvaras sovietmečiu buvo pagrindinis ir bene vienintelis prieinamas žinių apie dvarą šaltinis. Tačiau remtis reikia dėmesingai. Pavyzdžiui, „Topylio“ Zosė primena pačią Juliją Džiuginėnuose, bet nėra kopija, rašė daug ką apeidama… Julija Beniuševičiūtė ir Džiuginėnuose rašė dienoraštį: „kai Gorskiai su visa šeima kur nors išjuda ir rūmas lieka tyloj, ji atidaro savo žalią skrynelę… ir rašo. Brėžia skubom kampuotas raides. Skubom… nes niekas neskaitys, tik ji pati kada ne kada. Panašu, kad taip ir atsitiko…, niekas nematė ir neskaitė…, bet tokie buvo. Jau pats atvykimas 1864 m. žiemos pradžioje į Džiuginėnų dvarą Julijai kelia ne džiugias mintis… Žinoma, niekas jos čia nelaukė, nebuvo artimųjų, į tarnybą priėmę Gorskiai buvo dvarininkai, ne to luomo žmonės, ji pati „per maža žuvis“… dėl to ir „šaltas dvaro rūmas…“, netgi kambarys ne toks šviesus,— „panosėj riogsojo Džiugo piliakalnis“,— rašė literatūrologas Adolfas Sprindis.
(Bus daugiau)