Susitikimas su knyga: „So meilė Žemaitėjē“ — Plungės ir Rietavo krašto žemaitiškai rašančių kūryba Telšių skaitytojams

Regis, kaip tik į šiųmetį, Žemaitijai skirtų renginių ciklą, laiku „įšoko“ ir originali poezijos bei prozos knyga žemaičių kalba „So meilė Žemaitėjē“. Ir toji gruodžio vakarėjanti padangė, ir tvirtai suręstas žemaitiškas žodis Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje — unikali dovana skaitytojams.

Ieva Sigita Naglienė

„So meilė Žemaitėjē“ — tai knyga, kurios leidybą rėmė Lietuvos Kultūros taryba, Plungės ir Rietavo savivaldybė, projekto vadovė Plungės viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė I.Jonuškienė, idėjos autorė, knygos sudarytoja A.Daukontaitė, žemaitiškos kalbos tvarkytojas, Šiaulių universiteto doc. dr. J.Pabrėža, viršelio ir iliustracijų autoriai A.Pletaitė-Ruibienė ir S.Laurėnaitis. Šio susitikimo su knyga vakaro vedėja A.Daukontaitė dėkojo visiems, kurie nepamiršo savo gimtosios žemaičių kalbos. Jos sumanymas buvo išsaugoti tai, kas to pašalio žmonių yra sukurta žemaitiškai. Tiesa, iš 37 autorių 19 jau yra išleidę ir ne po vieną knygelę, bet didesnė dalis kūrėjų, kaip sako redaktorė, niekada ir nebūtų paskelbę savo darbų. O juk tai paveldas, tradicijos, žemaičio gyvenimas, jo būdas, šneka — kartų kartoms perduodama savastis.
Mūsų krašto istoriko, rašytojo S.Daukanto žodžiai knygos prielapyje ir doc. dr. J.Pabrėžos mintys apie žemaitišką žodį, knygos sudarytojos ir kūrėjos A.Daukontaitės dėkavonės, bendraautorių posmai, pasakojimai, dainos, juokavimai ir išmonės — tai įrodymas, jog Žemaitijoje saugomos savos tradicijos ir gyvas žodis, žemaitiškoji tautosaka, etninės šaknys. „So meilė Žemaitėjē“ dalijamasi meile, kuri perduodama, turi atmintį („ėš puometės natoram ėštrintė“).
Skirtingas yra ne tik knygos autorių amžius, bet ir gyvenimo patyrimas. Galima sakyti, kad „So meilė Žemaitėjē“ knygoje kalba ir 80-metis, ir šių dienų jaunas žmogus — atvirai, skambiai nuo gimimo iki išminties, nuo žemės darbų iki įsidainavimų, svajonių ir juokingų situacijų, kasdienių nutikimų. Ir rimtis, ir šposai — per gyvenimus šalia ir išėjimus Amžinatvėn. Pavyzdžiui, aštuoniasdešimties sulaukusios D.Amlinaitės-Norkienės kūryboje — ir proza, ir paeiliavimai, tiesiog gyvenimiški vaizdeliai, kuriuose, kaip autorė sako, į kūrybą sudėjusi ir „džiaugsma, skausma ė liūdesi“. Ji ir grojanti, ir dalyvauja folkloro šventėse, o jos pačios kūryba, priminė vakaro vedėja Adelė,— „tik stalčiukuose. O juk iš stalčiukų — paveldas“. Vadinasi, tai ir liks „So meilė Žemaitėjē“, nes iš jos meilės — meile parėjusi visa gyvenimo-išgyvenimo istorija („o būtu prapoulosi so vėsa kriūva puopieriu“… (A.Daukontaitė). Sykiu su grupele kūrėjų į šį vakarojimą atvykusi Regina Miežetienė pagrojo ir padainavo savo sukurtų eilių, primindama rėdos ciklą, Platelių tolius, kai reikia „ėškvėpouti sava jausėnas“. Tiesa, jos kūrybinėje kraitėje — trys poezijos knygos, kur gyvenimas juda, nes „vo tuoliau nutek dėinas“ ir vadovavimas etnografiniam ansambliui, ir veikla Plungės literatų klube „Vingiorykštė“.
A.Daukontaitė gražiai pristatė knygoje sugulusius tekstus, atminties ir laiko bėgsmą, sugrįžimus, ir autorių, kurių jau nebėra šalia, pamąstymus: pavyzdžiui, B.Lengvenienės, J.Diržininko, P.Griguolos, A.J.Stonkaus parašymus ir eiliavimus, bei pasidžiaugė tvirtybe, žemaitišku atkaklumu, „jog esam stėprė“. Savo eilių paskaitė ir Telšiuose gyvenanti (kilimo iš Plungės r.) kūrėja Laura Jonikė/Laura Lu, viena iš jauniausiųjų knygos autorių. Jos pasaulyje — „Žemaitėjė“ („trauk mon šėrdi/ ėš tavės prasėdiejos/ ė tavėm nosėbėngtė“), „Paveikslelė“ („ėš omžiaus mažėlelės (…) /būn/ ėšsėjemo tus paveikslelius/ prėspaudo pri šėrdėis/ ė paržegnuojo“) ir kt. Tiesa, Laura prisipažino, kad eiliuoja žemaitiškai visai „šviežiai“, o kitos jos eilės sugulusios lietuvių kalba į knygą „Votai“ (2017 m.). „Eso truopni dalīvė vėsokiūs poezėjės skaitimūs ė poezijės pestivaliūs“,— mintimis dalijosi Laura Lu.
Vakaro vedėja A.Daukontaitė akcentavo, jog Žemaitija turi kuo didžiuotis, „naėšmainikem sava gimtuosės kalbuos i piningus, i besaiki vartuojėma, i poikībė. Rokoukėmuos, rašīkem, korkem, bėndraukem, sklēskem po svieta sava kalba, savasti, sava koltūra, sava identiteta“. Apie knygos „So meilė Žemaitėjē“ projekto eigą kalbėjusi Plungės viešosios bibliotekos miesto filialo vyr. bibliotekininkė ir projekto vadovė I.Jonuškienė, dėkojo visai kūrybinei grupei, rėmėjams ir autoriams, kurie pasidalijo savo žodžiu. Gražus ir šiltas buvo knygos „So meilė Žemaitėjē“ apsilankymas Telšių Karolinos Praniauskaitė viešojoje bibliotekoje. Regis, ir gruodis, toks vėjuotas ir besniegis, nušviesėjo. Ėjo, tikrai ėjo dvasios tyrumas ir jėga iš žemaitiškos šnekos — lyg justum pamatus, ant kurių stovi savastis.
Belieka padėkoti už iniciatyvą ir rimtą darbą — gero skaitymo. Kaip sako profesorius Pabrieža Jūzaps, „džiaugās šėrdės, ka žemaitėškā rašontiūm būris riške aug ėr pletas“. Knyga „So meilė Žemaitėjē“ jau keliauja. Ir knygos redaktorė Daukontātė Adelė gražiai apibendrino jos „žygius“ į mus: „Rokoukemuos daba, rašikēm žemaitėška daba, muokikēm vakus daba — žėnuosma, jok ė po šimta metu Žemaitėjė klesties“. Tokia gyvenimo paskirtis — dalytis ir perduoti. Rašytinis žodis būtent ir yra vienas iš pagrindinių sklaidos priemonių: iš širdies — į kito apmąstymus ir išgyvenimus.