Senųjų maldaknygių istorijos — sustojusio laiko tiksėjimas, žmogaus dvasinės šviesos paieškos

Ieva Sigita Naglienė

Per šiuos Žemaitijos metus turbūt kiekvienas jau rado savo renginį, išsaugojo unikaliausią įspūdį ar patyrė šventinį impulsą veikti, kurti, dalintis esama, patirta savastimi. Tiek poezijos gerbėjas ar jos kūrėjas, tiek žmogus, kolekcionuojantis tam tikras vertybes, yra pasiruošęs bendrystei, susitikimams, tarsi neštų „gyvastį“, kuri jungiasi į tikros šviesos sklaidą. Knyga ar knygos — tiesioginis ryšys ir su istorija, ir su laikmečiu, ir su spaudinyje pateikta informacija, vertybine žinia. Sena maldaknygė — pasaulis, kuriame susitinka praeitis su dabartimi: juk esi to „reginio“ skaitytojas, stebėtojas, saugotojas, ar tiesiog smalsaujantis, o kaip tas laikas, tiksėjęs anuomet, dar pailgintų ir mūsų būties giedrą? Prasideda paieškos — užsiėmimai, savita kūryba, atradimų poezija.
To reikia, juk po truputį artėjame į Didžiąsias šventes — Kūčias, šv. Kalėdas, Naujųjų laukimą — gyvenimo stebuklus. Būtent per Advento, susikaupimo ir ramybės laiką, dvasinio atsinaujinimo metą, jungiamės vienas su kitu tikėjimo, papročių ir tradicijų jungtimis. Knyga yra malonė, anot poeto B.Brazdžionio, tik „išmanykim/ Dievo žodžio kainą“, juk „Ateina Viešpaties malonė pas kiekvieną/ Ateina Viešpaties teisybė pas visus“. Galima drąsiai teigti, jog senos, pirštų nučiupinėtos, saugotos, perduotos, dovanotos ar kitaip „išdalintos“ maldaknygės turi savo istoriją, savo lyriką ir tiesiogiai veikia skaitantį ar skaičiusį. Todėl žvilgtelti į tas gelmes, kaip sako poetas Č.Milošas, „svarbu ir prasminga“.
Apie senų maldaknygių saugomą unikalią atmintį kalbama ir kolekcijose. Miesto bibliotekos skaitytojai turi galimybę iš arčiau pažvelgti į maldaknygių, giesmių — „kantičkų“, maldų, meditacijų — apdūmojimų ir panašaus turinio knygų erdvę. Tiesiog galima pavartyti, „sugrįžti“ ne tik į religinio leidinio išmintį, bet ir prisiminti mūsų tautos apskritai knygos kelią, skirtingų laikotarpių raštų kultūrą, buvusį spaudos draudimo sunkmetį, knygos spausdinimo, jos dvasinės šviesos išsaugotą šaltinį. Tai ir susitikimai su mūsų šviesuomene, jos užrašais, darbu. Bibliotekos parodoje pateikta medžiaga iš asmeninės vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio kolekcijos — knygų „laikmenos“, kaip dabar sakoma, žmonės ir jų išgyvenimai, „gyvas“ sustojusio laiko tiksėjimas.
Šios parodos knygos kauptos daugiau nei 30 metų, taip sako pats kolekcininkas Gediminas Petrulis, ir jos yra, kaip šių dienų „atmintukas“, kuriame sukelti apmąstymai, giedojimai, tikėjimai ir siekiai, užsipelnijimai ir paskyrimai, sekimai, nuopelnai ir teisybės, meilė ir „abrozdėliai“ su žemaičių patirties dvasine stiprybe. Tikra tautos kasdienybė ir šventės, asmenybių darbai ir šventųjų prielankumas, rašančio kalbinių, tikėjimo reikalų išmanymas, sprendimai ir metų įvykiai, žmogaus veiklos, jo dvasinės brandos istorija. Parodoje eksponuojamos 43 knygos, įvairių laiko ir istorijos sampratų leidiniai. Juose atsiskleidžia ir emocinis pasaulis, ir religinė mistika, kurioje ir šventųjų gyvenimai, ir džiaugsmai, ir paguodos, dramatiški pasakojimai, dorovinės normos. Visus šiuos leidinius jungia savotiška literatūrinė „giminystė“. Per knygose saugomą teisybę galima pasiekti ir žmogaus širdį, tikėjimą ir Dievo žodžio vertę, unikalius šaltinius.
Vienas iš seniausių pagal išleidimo metus parodoje yra 1828 metų spaudinys, kuris pasirodė Žemaičiuose, „pagal rieda S.Augustina“ (parašyta, „Metuose“, 1441), o dabar skirta „ant žemaytyszkos kalbos diel nuopelna dusziu nobažnu“. Knyga išguldyta kunigo Antano Savickio (apie 1782-1836), kuris apie 1819 metus buvo įšventintas į kunigus Varnių dvasinėje seminarijoje. J.Girdzijausko teigimu, kunigaudamas Gargžduose, 1827 metais A.Savickis išvertė ištraukų iš Šv. Augustino raštų „Kalbos dūšių su Dievu, išimtos iš knygų Švento Augustino“; jos buvo išleistos Vilniuje 1829 m. („Lietuvių literatūros istorija“, 2001). Vadinasi, kolekcininko G.Petrulio fonduose yra būtent to išvertimo žemaitiškas leidinys, kai autorius vikaravo Tirkšliuose — apie tai užsimenama ir 1828 m. pasirodžiusioje knygoje: „Pabengiau yszgulditi Metuse 1825. Kunigas Antonas Sawickis Kamendorius Tyrkszlu“. Taigi toji knyga, galima sakyti, yra tiesioginis vertimas į Žemaičių kalbą! Įdomus yra ir pirmame tos knygos „Parskyrime“ kalbėjimas „apie mokslą, rūpestį ir darbus, apie saugojimąsi tuščios vilties, didelį savęs išmanymą, apie ramumą, apie pasaulį ir sugrįžimą pas Dievą“ — regis, lyg kalbėtų apie mus, XXI amžiaus žmogaus rūpesčius?
1856 metais išleistoje kunigo Kazimiero Skrodzkio (1798-1874), religinio rašytojo ir švietėjo knyga „Trumps katekizmas“ — ypač aiškūs patarimai „pri skajtitoju“, „pamuokims diel prigudima jaunuomenes žemajtiu kataliku“. Autorius taip pat baigęs 1830 metais Varnių kunigų seminariją, paskirtas į Kulius, steigė slaptas parapijines mokyklas, mokė lietuviško rašto. Šis leidinys kaip vadovėlis „į gerą spaviednę ir šv. Komuniją“. Yra dvi knygos ir kunigo Jeronimo Kiprijono Račkauskio: „Aplankymas szvencziausio sakramento“, 1862 m. ir „Munka Wieszpaties Jezaus“, 1862 m. Beje, J.K.Račkauskis buvo Motiejaus Valančiaus mokinys, kai paskutiniais Kražių gimnazijos metais 1834-1840 m. jis buvo gimnazijos kapelionas, jos bibliotekininkas ir metraštininkas“, o „vėliau, jau M. Valančiui tapus 1845 metais Varnių kunigų seminarijos rektoriumi“, 1850 m. — Žemaičių (Telšių) vyskupijos vyskupu, darbavosi Varniuose: „Valančiaus pakviesti, Varnių dvasinėje seminarijoje dėstė J.K.Račkauskis, A.Beresnevičius, J.S.Dovydaitis, F.Stulginskis“, Kražių gimnazijos auklėtiniai (J.Girdzijauskas, 2001). Yra parodoje ir „Kanczia Vieszpaties Jezaus arba Dievobaimingi apmislijimai. Dėl kiekvienos dienos par ištisą Gavėnę. Parašė kunigas Jeronimas Raczkauskis Inspektorius Varnių seminarijos. Vilniuje 1863. Iszspausti daleido: Vilniuje 1863 m. Kovos 3 dienoje. Vyskupas Žemaiczių Motiejus Valanczauskis“. Savo darbus J.Račkauskis spausdinosi ir mėnraštyje „Tėvynės sargas“, katalikiškame periodiniame leidinyje, kuriam vadovavo J.Tumas-Vaižgantas. Pavyzdžiui, 1901 m. buvo išspausdintas J.Račkauskio „Aprašymas gyvato Žemaičių Vyskupo a.a. Motiejaus Valančiaus“.
Norisi paminėti ir paties Motiejaus Valančiaus (1801-1875) ne tik „parveizėtų“ knygų, bet ir parašytų leidinių, pavyzdžiui: 1852 m. pasirodžiusi knyga „Zine Kajp Rejk Atlikti Spawiednę Wisa Amžiaus“ (knygos pradžioje primenama, kad jau antrą kartą „iszspausta“), „Istorija szwenta trumpaj apsakita Del mažu wajku. Su 46 abrozdelajs. Wilniuje 1862“. Parodoje yra ir 1864 m. pasirodžiusi „Dawatkų kninga arba Istatimas“, tai „Maldos isirasziusiuju i tretii zokana S.Prąnciszkaus“. Ir net du leidimai skirtingų metų — „Kninga giesmių arba kanticzkos“, 1852 ir 1906 m. Taip pat čia galima susirasti ir kitų autorių išleistų knygų apie Šventuosius, Angelus, Globėjus, kuriose „darbavimasis“, „dėkavojimai“, „prašymai“, „kalba ir šnekesys“ iš širdies — į atmintį, pavyzdžiui, knyga „Wisų metų. Gyvenimai szventujų. 1859“.
Norisi priminti, jog ir pats Valančius savo Šventųjų pasaulyje rodė „Gyvenimus“, siedamas juos su skaitytojo gyvenamuoju laikotarpiu, kūrė nemonotoniškus paveikslus, rašė gyva, ekspresyvia kalba, aplinką priartindamas prie žemaitiško kolorito (2001). Visų maldaknygių keliamos Šventųjų kančios ir sudėtingo gyvenimo kasdienės dramos yra tarsi pamokymai, kaip įveikti blogio jėgas, išsaugoti idealus. Parodoje yra ir maldaknygių, skirtų kareiviams (1863 m., kišeninė maldaknygė, kurioje primenama, kad „kariuomenės ir vadovybės globėjas yra Šv. Mykolas Arkangelas“), jaunuomenei (1837 m.). Savita knyga apie peklą: „Pekla arba Amžinasis Pragaras ir Giesmės apie kančias pekloje ir Apie keturius paskučiausius daiktus“, „surinko ir surašė žemaitis savo broliams, ketvirtas spaudimas. Tilžėje 1904“. Čia kreipiamasi į skaitytojus ir primenama: „Padūmok skaitytojau ir stipriai perveizėk savo darbus (…), tankiai skaityk knygą: „Kas knygas skaito su širdžia gera,/ Tas sau ir kitiems dangų atdaro./ Katras su knygoms visad gyvena,/ Tas veikiai dūšią savo išgano./ Rūpinkis, brolau, knygas skaityti,/ Arba skaitančių gerai klausyti. Knygos išmokįs, kaip uždirbti duoną,/ Išganys dūšią ir laimįs kūną“. Labai daug yra gražių ir tokių „nepasenusių“ posakių, pamokymų „apie dvasiškus dūmojimus, kurie visiems naudingi“.
Taigi, taigi — einama iš XIX amžiaus, o tokia teisybė, lyg iš „kompiuterių“ saugotos tiesos — taip aišku ir laiku! Įdomios ir tų senųjų knygų — maldaknygių pratarmės arba, kaip sakoma, tie pirmieji įėjimai į knygą: „Inženga“, „Prakalba“, „Prade“, „Žodis“, „Pradžios“ ir pan. O „Meditacijų“ arba „Apdūmojimų“ dvasiški reikalai — tai ir visa psichologinė „pagelba“! Jie prasideda nuo advento ir baigiami gavėnės laiku. Tokių leidinių parodoje esti keletas, pavyzdžiui, 1906 m., 1907 m. — ir vėlesniais leidimo metais pasirodę, tokie dvasiniai skaitiniai „visiems metų Nedėldieniaus ir Šventėms“. Tai tvirtybės ir dorybių, tikėjimo ir apskritai žmogaus ugdymo darbas, dėl kurio, kaip sakoma, yra svarbiausia „Niekad neišleisti iš pometės tą tiesą, jog visas tavo gyvenimas yra neastojančia kelionė“.
Tiesa, labai skirtingi parodoje esančių šaltinių duomenys: ne tik pasirodymo-išleidimo metai, bet ir leidyklos, vietovės. Galima sakyti, jog surinkti ne tik Lietuvoje, Žemaičiuose, bet ir užsienyje išleisti religiniai spaudiniai. Pavyzdžiui, „Naudingas Kalėdų susikalbėjimas“, 1867, Prokuls (Priekulė); „Maldos krikščioniškos“, 1879, „Mintauja“ (Jelgava); „Stebuklai Dievo Szv. Sakramente“, 1904, „Giesmių knyga“, „Dvasiški Apdumojimai“, 1906, Tilžėje, „Pagerintos giesmių knygos“, 1917, Konigsberg; „Mažas Aukso altorėlis“, išleido „Šatrijos“ knygynas, Luokėje 1935 m. „Mons. A.Simaitis aprobuota Telšiai, 1935.VI.5. Prelatas Urbanavičius“ ir pan.
Visa kalbos ir gyvenimo, patirties istorija — knygų laikmenos, knygų kelionės nuo Anų dienų — iki Mūsų. Ir tai, kaip senosiose maldaknygėse dėstoma, yra „didei naudingi dalykai“, „kožnam, kurs malonės prašė reikaluose savo“. Ir žemaitiški parašymai, ir kitokie, XIX amžiuje rašiusiųjų rašto patyrimai, ir gotišku šriftu parašytos maldaknygės — tai mūsų istorija, tai knygų gyvenimai, tai džiaugsmas mūsų akiai ir sielai. Tikrai, yra kur „paganyti“ vaizduotę. Labai dailios kai kuriuose leidiniuose esančios iliustracijos, „pritaikytas“ prie skaitytojų akių šriftas, raidžių dydis ir tekstas. Pavyzdžiui, vis dar įspūdingai atrodanti maldų knyga „Apie malda kaipo raktą į dangų. Szvento Alfonso Liguori Vilniuje, 1891“ — tiesiog įsimintinos iliustracijos. Kai kurios dar „orios“ ir gerai išsilaikiusios pačios maldų knygos, rodos, nė laiko, nė sąlygų nepaveiktos. Taigi, ir jos, turinčios savo likimus!
Tai tiek iš Miesto bibliotekoje eksponuojamų knygų — asmeninės vyr. bibliotekininko Gedimino Pertrulio kolekcijos „Senųjų maldaknygių istorijos“. Visa kita galima „išsikalbėti“ ir susirasti sau įdomią knygą, ir patiems įsitikinti, kaip stipriai veikia tekstas. Ir visa tai — užsukus į biblioteką: yra dar daug ir visokių kitokių išmonių, galbūt kiekvienas vis kitaip „įsižvelgs“ savus išsipildymus. Juk taip susitelkus gimsta naujos eilės, taip išsilaikoma ir prakalbama, kai einama ir ieškoma, pasaulis plečiasi, lyg nubudus iš savojo sapno, kaip sako šių dienų poetė Jurgita Jasponytė.
Taip ir krutame, gyvename, kad apdūmotume savo gyvenimą, kad ir „užimtą žmogų“, kaipo sakoma dvasiškose meditacijose, apimtų „pagrįžimas į mielaširdystės viltį ir laiką, tikėjimą, tikro pripažinimo nusiraminimus, išsipildymus“ (1906 m.). Ir pamažu sutiksės sustojęs laikas — atmintis įveiks užmarštį, dvasia ras, kaip pasisavinti mūsų patirtus stebuklus.