Šventinis metas — tarpinė sustojimo stotelė tarp kasdienės rutinos ir įtempto gyvenimo tempo. Tuomet atrandame laiko stabtelėti, atsigręžti į besibaigiančių metų nueitą kelią, pabūti su artimaisiais ar susitikti su seniai matytais draugais. Aplinkui tvyrant šventinei nuotaikai, dalinamės ne tik materialiomis gėrybėmis, bet ir širdies šiluma — tampame geresni, nuoširdesni, jautresni kitų bėdoms ir sunkumams. Šiame skubėjimo amžiuje dažnai pamirštame, jog vidine šiluma reikia dalintis kasdien, o ne tik per šventes. Diena iš dienos savyje sugeriam nemažai negatyvo, sklindančio iš visur, todėl sutikti tokį jauną žmogų, kaip Eligijus Gelžinis, kuris nepailstamai spinduliuotų savo vidinę šviesą kitiems, tampa retenybe.
Justina Lukošienė
Žemaitijos sostinėje — Telšiuose — sutikau jaunuolį, kurio altruistiškos idėjos, geri darbai įkvepia pozityvumo ir tikėjimo, kad visgi žmogus žmogui — ne priešas, o draugas. Mąslus žvilgsnis, kukli šypsena ir begalė generuojamų idėjų, kurios vos sutelpa jauno, perspektyvaus vyruko galvoje,— būtent tokį portretą nupieščiau E.Gelžinio, kuris, nors ir nedrąsiai, bet sutiko pasikalbėti.
Gurkšnojant kvapią arbatą, kalba pasisuko apie savanorystę, kuri praturtina žmogaus kasdienybę.
Pasak pašnekovo, pirmiausia savanoriavimo idėja gimė studijų laikais — sporto renginiuose.
Po studijų gimtojo miesto ilgesys parkvietė vaikiną į Telšius. Tuomet neseniai susikūrusi beglobių gyvūnų asociacija „Telšių uodegėlė“ ieškojo žmonių, kurie atliktų remonto darbus įsigytose patalpose.
„Buvau kaip idėjinis iniciatorius, kuris mėgino suburti savanorius meistrus, bet daugiau žmonių neatsirado, todėl pakalbinau tėvuką, kuris sutiko padėti už simbolinę kainą. Tai galėčiau pavadinti ne savanoriavimu, o pirmosiomis tokios veiklos apraiškomis, nes savanoriavimo samprata, kaip žinome, yra neatlygintina pagalba kitiems“,— pastebėjo Eligijus.
Visgi jis ir toliau nepamiršta beglobių, gyvenimo aplinkybių nuskriaustų gyvūnėlių, todėl kartas nuo karto nuvyksta į prieglaudą su jais pažaisti ar palepinti skanėstu. Tačiau tuo aktyvus jaunuolis neapsiribojo ir savo savanorystės kelią iki šiol tęsia ne pelno siekiančioje organizacijoje „Telšių maltiečiai“.
„Tiesiog einu ten, kur reikia pagalbos. Senuosiuose Telšių gimdymo namuose, kuriuose anksčiau buvo įsikūręs Telšių maltiečių vaikų dienos centras, išties buvo ką veikti. Ne visada pavykdavo prisikviesti žmonių, kurie padėtų, bet turiu keletą draugų, į kuriuos visada galiu kreiptis, jei prireikia papildomų rankų įvairiems darbams“,— atviravo jis.
Nors užimtumo netrūksta, vaikinas stengiasi suderinti darbą ir kitas veiklas su savanoriavimu: kartu su kitais savanoriais nuveža dovanotus žaislus, drabužius, baldus, kuriuos padeda surinkti, pagelbsti įrengti kambarį nepasiturinčioms šeimoms. „Viskas priklauso nuo to, kiek žmonės paaukoja. Skirdami savo 2 procentus nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio ne pelno siekančioms organizacijoms, nors ir neženkliai, bet prisidėtume prie gerų darbų įgyvendinimo“,— teigė pašnekovas. Po to atsidusdamas pridūrė, kad Telšių maltiečių savanorių pajėgos nėra didelės: jaunieji maltiečiai vyksta pas vienišus senolius, o Telšių maltiečių vaikų dienos centre dažnai pritrūksta savanorių, todėl ragina prisijungti žmones, neabejingus savanorystei.
Pokalbiui pasisukus apie Vaikų dienos centro veiklą Telšiuose, vaikinas pirmiausia suskubo paminėti vaikų išvyką po įvairias darbovietes, kur jie galėjo susipažinti su įvairiomis profesijomis. Aktyvus telšiškis džiaugėsi tokia galimybe, nes, anot jo, tokiu būdu vaikai nukreipiami į tam tikras veiklas, per kurias vėliau sugebės save atrasti. „Toks užimtumas skatina vaikus turėti gyvenimo kryptį, nenueiti šunkeliais“, — dalinosi įžvalgomis savanoris.
Kaip sveikintiną idėją, jis prisiminė ekologinės gyvensenos iniciatyvą „Žalia pėda“. Ši iniciatyva motyvuoja kurti žaliąsias aplinkas vaikams ugdyti. „Tiek aš, tiek mano mama, tiek močiutė, augindami įvairią augmeniją, sukaupėm nemažai patirties, todėl galime ją perteikti vaikams. Juk ypač malonu, užsiauginus moliūgą ar kokią kitą daržovę, parsinešti ją namo ir kažką iš to pasigaminti. Arba savo užaugintą gėlę padovanoti mamai“,— kalbėjo Eligijus. Pasak savanorio, jam pačiam patinka auginti saulėgrąžas, bet ne dėl savęs, o dėl paukščių. „Nėra nieko gražiau, kai atskridę sparnuočiai lesa saulėgrąžas“,— šypsodamasis kalbėjo Eligijus.
Daug kam neužtenka laiko visur suspėti, bet, atrodo, telšiškio tokia problema nekamuoja: vaikinas taip pat savanoriauja Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos (LSDJS) Telšių skyriuje. Anot jo, ši jaunimiečių sąjunga gana aktyviai veikia Telšiuose, garsėdama savo prasmingų idėjų įgyvendinimu. Vienuoliktą kartą Telšiuose surengta ir įgyvendinta socialinė akcija „Būk pirmūnas“, kurios metu savanoriai, kviesdami aukoti, surinko kanceliarinių prekių mažiesiems rajono gyventojams. Taip pat antrus metus startavo jaunimiečių inicijuota gerumo akcija „Parašyk atvirlaiškį vienišam senoliui“, kuri prieš didžiąsias metų šventes pasiekė finalą. Akcijos metu Telšių Karolinos Praniauskaitės, Ryškėnų bibliotekose bei Telšių maltiečių vaikų dienos centre buvo palikti nameliai atvirlaiškiams. Laiškų gausa nustebino — surinkta per 200 atvirlaiškių, kurie išdalinti Telšių senelių globos namų gyventojams. „Vyko jaukus ir šiltas susitikimas besikalbant ir traukiant dainas, kurias atliko Viešvėnų kultūros centro vokalinis ansamblis „Melodija“. Pastebėjome, kad senoliams trūksta bendravimo, o atvirlaiškiai labai praskaidrino jų nuotaiką. Taip pat padovanojome mezgimo siūlų su virbalais ir stalo žaidimų, kad žiemos vakarai neprailgtų. Smagu, kad žmonės išreiškė savo dėmesį, rašydami atvirlaiškius su nuoširdžiais palinkėjimais“,— džiaugėsi gerumo akcijos rezultatais savanoris.
Baigiant pokalbį šventinėmis nuotaikomis, E.Gelžinis visiems palinkėjo savo kasdienybėje atrasti laiko geriems darbams. Pasak aktyvaus telšiškio, žmogus turi suvokti, kad jo laikas yra neįkainojamas, todėl turėtų tikslingai jį išnaudoti, o ne švaistyti. „Prisidėdami prie gerų darbų įgyvendinimo, ne tik kitiems suteikiame laimės, bet ir patys jaučiamės laimingesni“,— sakė Eligijus.