Žemaičių žemaitis! Žemaitiškumo dvasia ir galia jam vargu, ar kas prilygtų! Meile žemaičių kraštui ir to krašto žmonėms — taip pat. Antanas Kontrimas. Untuons! Degaičių vardą jis iškėlė į puikų lygį, padarė žinomą šalyje.
Janina Zvonkuvienė
Bet… „Kai žmogus labai tikęs, įstatymai — netikę…“,— taip sako žmonės, sužinoję, kad toliau seniūnu dirbti Degaičiuose Antanui Kontrimui nebeleidžia Valstybės tarnybos įstatymas. Dėl amžiaus.
Dabar apie Untuoną sklinda ir kita naujiena: jis oficialiai atsisakė Žemaitijos metams atminti skirto apdovanojimo,— tos „auksinės meškutės“. Nes niekaip negalįs būti vienoje apdovanotųjų gretoje su tais, kurie (turėdami tam valios ir galios) Žemaitiją neigia ir menkina. Ši žinia nenustebino tų, kurie Antaną Kontrimą gerai pažįsta. Tai visiškai atitinka jo kietą charakterį, tvirtą žemaitišką būdą ir principines nuostatas. Pagarba Antanui!
Praėjo dešimt metų su trupučiu, kai Degaičių seniūnijai vadovavo Antanas Kontrimas. Tai liks legendinis dešimtmetis.
Žvelgdama iš tolo, iš šalies, norėčiau pasakyti, kad Untuons, pasitelkęs degaitiškius, bičiulius, idėjų draugus, Degaičius padarė patrauklius, žinomus, lankomus. Jau vien tai, kad Degaičių dvaro parkui parūpintas valstybinės reikšmės statusas, Degaičius ilgiems laikams padarė įžymius. Žinoma, daug reikšmės turėjo ir tai, kad čia seniūnas būtent Antanas Kontrimas — barzdos galiūnas ir daugelio Gineso pasaulinių rekordų savininkas. Įžymybė! Ne viena turistų grupelė yra sukusi į Degaičius su dingstimi — o gal pasiseks pasimatyti „gyvai“ su Antanu Kontrimu! Daug žinių apie jį yra internete. Kas domisi, kas valdo kompiuterį — ras ten begales įdomių naujienų.
Būdamas seniūnas, Antanas Kontrimas tinkamai įvertino, įtvirtino, įamžino ir Degaičių parko atgaivintojo, prikėlėjo, formuotojo, globotojo, kūrėjo Adolfo Kišono nuopelnus: pasiūlė jam pirmajam suteikti Degaičių Garbės piliečio vardą, Kišono vardu pavadinti vieną parko taką, pastatyti jo garbei akmenį. Tik itin padorios sąžinės ir jautrios nuovokos žmogus sugeba perprasti, matyti, įvertinti kito žmogaus talentą, darbštumą, pastangas bendram labui. Šiuo atveju — Adolfo Kišono. Pagarba abiems — Kišonui ir Kontrimui! Būdavau Degaičiuose dažnai ir po netrumpai, tad daug ką mačiau iš arti.
Gimtinė mane visada labai traukia. Gimtoji Patausalė — dalis Degaičių seniūnijos. Jau nuo senų ankstyvos jaunystės laikų visokius asmens dokumentėlius tvarkydavau, gaudavau iš Degaičių apylinkės. Iš Patausalės ateidavau pėsčiomis — Pasvaigės vieškelėliu. Todėl nuo seno ir Degaičiai man brangūs. Bet tada jie nebuvo tokie gražūs…
Dabar gyvenu tolokai nuo Telšių ir nuo Degaičių — ilgus dešimtmečius gyvenu Klaipėdoje — bet Antaną Kontrimą pažįstu seniai, vekiausiai nuo 1996-ųjų metų. Aptikau, susiradau jį „iš balso“, kai ieškojau įdomių Žemaitijos asmenybių savo rengiamoms žemaitiškoms televizijos laidoms „Žuodis žemaitems“ (šešerius metus laidos buvo transliuojamos per Klaipėdos televiziją, sklido po aplinkinius rajonus). Filmavome Luokės jomarką. Ten per garsiakalbius dudeno žemaitiškas balsas — įtaigiau už bet kokį aktorių. Liko tik prasibrauti pro užkaborius ir susirasti, iš kur tas balsas eina. Ir ar tai „gyvas“ balsas. Gyvas! Antanas iš karto suprato reikalą. Apie tokius mes, telšiškiai, sakome: „krint ruoda“. Antanas ne kartą yra buvęs puikus žemaitiškų televizijos laidų pašnekovas. Paskui pats skleidė susipažintų poetų žemaitiškas eiles. Buvo matyti, kad Antanas Kontrimas — išskirtinio draugiškumo žmogus. Geros širdies. Kreipkis bet kokiu reikalu — padės kaip tik galėdamas.
Nerami ir visuomet pilna gražių idėjų dūšia. Antanas Kontrimas nuolat siekia padaryti ką nors tokio, kas paryškintų žemaičių krašto grožį, garbę, tvirtumą. Ir kad tai būtų patvaru, kad žmonių veidus nušviestų pasigėrėjimo šypsenėlė. Jis jautrus ir lyriškas. Jis kietai užsispyręs. Padarys tai, ko niekam nė į galvą gal nebūtų atėję. Štai Degaičių vandentiekio bokštas — kažkada labai svarbus inžinerinis statinys, dailiai pamūrytas. O jau matyti iš toliausių tolių — labiau nei patys Telšiai. Ir štai Antanas Kontrimas iš karto numato, kad čia iškels žemaičių vėliavą! Tik reikia žymiai didesnės ir patvaresnės, nei paprastai prie namų iškeliamos. Suranda Antanas, kokiais keliais eiti, ir gauna vėliavą tokio dydžio, kad per visą didelį kabinetą vos išsitenka. Meistrauja stiebą, laikiklius. Pats viską sukelia į aukštybes, pats ir vėliavą iškelia. Jau net nebeprisimenu, kurį pavasarį įvyko ši reikšminga iškilmė, bet tada tikrai buvau Degaičiuose. Jau ne kartą reikėjo tą didžiulę vėliavą Degaičių bokšte į naują keisti — nudrasko vėjai. Reikėjo ieškoti išeičių vėliavos patvarumui padidinti. Ar susitars degaitiškiai, kad Antanas ir toliau rūpintųsi šia vėliava? Žemaičių vėliava puikiai matosi nuo Šiaulių plento, iš Telšių, nuo Varnių plento.
Antanas romantikas! Ir klaidų stengiasi išvengti. Juk tik romantikas galėjo sugalvoti, kad itin didelis ir itin dailus akmuo tiks paminklui „Žemaitiu tauta“. Konsultuojasi, susidraugauja su kalbininku Juozu Pabrėža iš Šiaulių universiteto — kad užrašai būtų pagal mokslininką. Ir stovi paminklas Žemaičių tautai. Stovi Degaičiuose, reto grožio parko nuošalėje, kur susikerta keli takai. Čia degaitiškiai renkasi per Vasario 16-osios minėjimus, Liepos 6-ąją giedoti Lietuvos himną, kitomis progomis.
Antanas Kontrimas net seniausiam vėtros išverstam parko medžiui sugalvoja paminklą… Tiesiog įtaisomas į to paties medžio kelmą. Raizgosi šaknys lyg menininkų sukurtos, dar pasidabruotos… Atidengtas paminklas medžiui, dar su puikia filosofine sentencija. Jeigu Antanas Kontrimas ir yra kam nepakantus, tai tik bukai ir agresyviai kvailybei. O juk, atvirai pasakius, šito irgi netrūkstame…
Šis žemaičių žemaitis moka visur pastebėti gražių, įdomių dalykų. Moka žmonėms sustiprinti gyvenimo džiaugsmą. Eina grumtis vardan to. Kai jis papasakojo, kiek visokių žabangų ir žygių reikėjo pereiti, įveikti, kol įteisino, įregistravo savo sumanytą ir su bendražygiais sukonstruotą sunkiausią pasaulyje dviratį — iš girnapusių. Važiuoja! Klausėmės lyg nuotykių apysakos, kiek reikėjo parašų, kiek kokių popierių privalėjo pateikti, kol viską oficialiai įformino.
Antanas Kontrimas mato ir smulkius, ir stambius dalykus. Net paprastutį suolelį, kuris reikalingas senam žmogui kojeles pailsinti, kol iki kapinių eis — pastato. Tai ūkiško taupumo, ūkiško šeimininkiškumo žmogus. Vieniems medžio skulptūros, buvusios prie Džiugo piliakalnio, jau pasirodė beviltiškai pasenusios, nes pargriuvo, o Untuons surinko jas, rado nagingų meistrų, restauravo — ir skulptūros vėl stovi. Tik jau ne prie Džiugo kalno, o prie įvažiavimo į Degaičių parką. Tikiu, kad jų autorius garbusis Vytautas Konstantinas Savickis tikrai apsiverkė dėkingumo ir jaudulio ašaromis.
Kol jaunas, Antanas Kontrimas yra dirbęs visokių darbų, visko ėmęsis… Liejo iškabas, darė ženkliukus, virė alų… Dar kadaise laisvadieniais, kaip muzikantas saksofonistas, yra atgrojęs penkis šimtus vestuvių. Ir jam esą gaila tų liaudiškų žemaitiškų vestuvių — kokios būdavo jaunųjų sutiktuvės, kokios būdavo rytais keltuvės — oi, oi! Nebėra. Kad ir nebežmoniškai — bi tik amerikoniškai. Pats Antanas Kontrimas kilęs nuo Luokės iš dainingos gausios šeimos. Ten visi su sąmojumi. Visi su išmone, dori ir darbštūs.
Nežinau, ką galvos Degaičių parko ąžuolai, bukmedžiai, eglės ir liepos, kad nebematys čia taip dažnai bevaikštančio, gaspadoriškai besižvalgančio Antano Kontrimo. Jis bus kažkur Telšiuose…
Bet Antanas Kontrimas visada sugebėjo ir sugebės su gražiais, įdomiais gyvenimo nuotykiais gyventi, į tuos nuotykius įtraukdamas ir daugelį jį palaikančių bičiulių. Jei kur nelabai kas tepasisekė, tai nenustelbs jo gerų darbų, jo didelių pastangų Degaičiams. Kuo gražiausios kloties jam! Degaičiams šis seniūnas liks amžina legenda.