Tautodailininkės rankose ir adata žemaitiškai prabyla

Sigita Dacienė Žemaitijos metams paskyrė tekstilės meno kūrinį, kuriame atskleidė gyvą tradiciją Žemaitijos žemėlapyje — išsiuvinėjo 18 Lietuvos žemaitiškų savivaldybių herbus.

Tautodailės simbolinėje šnekoje tik meno žmogaus ausis išgirs, žirklučių, peiliuko, pieštuko, ir kitokius „balsus“, kuriems visuomet gerą toną duoda „svarbiausioji pašnekovė“ — Žemaičių tautodailininkų tautodailininkė Sigita Dacienė. O po tokio „pašnekesio“ kokie siuviniai, karpiniai, riešinės ir kitokios tautodailės grožybės gimsta, sunku net apsakyti.

Algirdas Dačkevičius

Meniška prigimtis netelpa savyje
Sigitos gimtasis kraštas — Radviliškis, kur pirmoji jos daina nuskambėjo, mat nuo mažumės su tėvais dainuodavo. Drauge su daina į rankas atkeliavo ir pieštukas, nes Sigitos tėvas Eugenijus Pakalnis, meistriškai jį įvaldęs, pakerėjo dukrą. Taip meistriškai piešė, kad anuometei valdžiai buvo įtikęs jo nupieštas dabar šypsnį keliantis, o tada didžiai garbintas Leninas.
Dukra tėvui nenorėjo pasiduoti — ji, jau besimokydama Elektrėnų vidurinėje mokykloje, tobulai pieštuku nupiešė pirmąjį pasulyje kosmonautą Jurijų Gagariną su „Taikos balandžiu“. Tas piešinys ilgai kabojo pagarbioje vietoje. Pašnekovė pastebėjo, jog tėvas ne tik puikiai piešė, bet ir gebėjo paveikslus meistriškai nukopijuoti.
Sigita užsiminė, jog, be tėvų, jos giminėje netrūko meniškos prigimties žmonių. Bene labiausiai pagarsėjo tėvo dėdė aktorius Stasys Paska, ilgus metus vaidinęs Šiaulių dramos teatre. Ir šiaip nuo jaunumės, išvykusi į Vilnių, ji sukosi meno žmonių pasaulyje. Sostinėje ji Vilniaus statybos technikume studijavo architektūrą, o praktiką atliko tuomečiame Maskvos techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filiale. Mergina buvo labai susižavėjusi grafika, todėl kūrė planus ją studijuoti Maskvoje.
„Nuo gyvenimo Elektrėnuose buvau apsupta bičiuliškų rusų, turėjau rusakalbių draugų net Maskvoje, todėl per jų geraširdiškumą vos nepadariau lemtingos klaidos, atitrūkdama nuo savo gimto krašto“,— prisiminusi jaunatvišką maksimalizmą, kalbėjo Sigita.
O studijų sostinėje aidai ir dabar atklysta. „Ypač įstrigo mano su Andriumi Puipa, režisieriaus Algimanto Puipos broliu, pastangos išmokti kuo geriau piešti, tai Dailės akademijoje susiradome baigiamojo kurso studentą ir ten keliaudavome. Vėliau Algimantas tapo žinomu dailininku. Bet svarbiausia — visam gyvenimui paliko nepakartojamas bendravimas su juo“,— šypsodamasi pasakojo Sigita. Begyvendama bendrabutyje, ji irgi sukosi tarp meno žmonių, kurie vėliau tapo garsenybėmis. Merginas ypač žavėjo legendinės režisierės Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko vaikinai. „Visos ką nors iš jų buvome įsimylėjusios, o mane labiausiai traukė Algirdas Latėnas“,— tęsė savo prisiminimus pašnekovė.

„Nusileidau ant žemės ir supratau, kas yra Tėvynė“
Taip jau susiklostė Sigitai gyvenimas, kad po vedybų ji atvyko į Telšius. Būtent čia ji labiausiai atskleidė savo meninę prigimtį. Dabar, prabėgus daugeliui metų, ji dėkinga likimui, kad nenuklydo į svetimą šalį — Rusiją. „Meilę gimtam kraštui vaikams reikia diegti nuo mažumės. Kažkada kaimo vaikas turėjo savo mylimą medį, į mokyklą keliavo savo taku ar keliu, o dabar „geltonieji autobusiukai“ moksleivį su tamsa iš namų paima ir dažnai su tamsa atgal parveža. Tai kaip vaikui pasigrožėti gamta“?— retoriškai klausė Sigita. Pasak tautodailininkės, mokykloje jau nuo mažumės vaikus reikėtų mokyti drožinėjimo, siuvinėjimo, mezgimo ir kitokių darbelių. „Mano patirtis rodo, kad neretai ne vienas dabartinis tautodailininkas, tik atitrūkęs nuo kasdienių darbų gausos ir išėjęs į pensiją, tarsi iš naujo prisimena tai, ką vaikystėje mielai į rankas imdavo. O ką beprisiminsi, jei nuo mažumės tavęs niekas prie dailiųjų darbelių nepratins“,— argumentuotai samprotavo Sigita.
Telšiuose ji pasinėrė į etnografinį ansamblį „Insula“, kuriam vadovavo Milda Ričkutė. Ten balsinga dainininkė ne tik dainavo, bet ir armonika griežti išmoko. Jai ypač įsiminė pirmoji dainų šventė, Lietuvai tapus nepriklausomai. „Pamenu, po šokių ir dainų vakaro Kalnų parke keliavome didžiuliu būriu, šalia ėjo ir prancūzai. Netikėtai kilo mintis užtraukti dainą „Ant kalno klevelis“, ir ją pasigavo visi, o svetimšaliai tiesiog spindėte spindėjo ir gėrėjosi mūsų tauta“,— entuziastingai kalbėjo pašnekovė.
Stebėtina buvo išgirsti, jog Sigita tiek moka dainų, kad jas gali traukti nesustodama per visą kelionę į Vilnių ir grįžtant atgalios į Telšius. Ji džiaugiasi sutikusi daug bendraminčių, bet ypatinga sielos bičiulystė riša su Danute ir Alfonsu Jankauskais.
Tauta gaji ir stipri savo kultūra, ypač etnografine. Sigita prisiminė Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio pasakojimą, kaip labiausiai užsieniečius žavi mūsų išskirtinumas — tai, ko niekur pasaulyje nepamatysi — kabančių šiaudinių sodų, smūtkelių, kryžių, įvairiausių lino audinių iš močiučių kraičių skrynių ir kt.

Beveik 40-metis — tautodailininkų gretose
Sigita Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė — nuo 1982 metų. Jos pirmasis pasirinktas žanras — popieriaus karpiniai — saviti, kupini etnografinės gyvasties, tačiau vien prie jo neapsistota. Jos pasiūtais tautiniais drabužiais džiaugiasi ne tik vaikų etnografinis kolektyvas „Čiučiuruks“, bet ir kai kurie kiti telšiškiai meno saviveiklininkai. Didžiausias pašlovinimas jos rankose „žemaitiškas rodas braukiančiai“ adatai — kaskart vis kuo nors nustebinančiai!
Žemaitijos metams Sigita paskyrė tekstilės meno kūrinį, kuriame atskleidė gyvą tradiciją Žemaitijos žemėlapyje — išsiuvinėjo 18 Lietuvos žemaitiškų savivaldybių herbus. To kūrinio nuotrauka rado išskirtinę vietą ant Žemaitijai skirto „Tautodailės metraščio“ viršelio.
Bet grįžkime prie to meto, kai kūrybinga moteris pradėjo vadovauti Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių apskrities tautodailininkams. Tai tęsiasi nuo 1997-ųjų iki šiol. Prie šių visuomeninių pareigų 2005-aisiais dar prisidėjo Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos Telšių skyriaus pirmininkės pareigos.
Daugiau kaip 20 metų S.Dacienė dirba Telšių kultūros centro etnografe, o apie 15 metų yra Etninės kultūros globos Užsienio lietuvių bendruomenių ir etnografinių regionų koordinavimo skyriaus vyriausioji specialistė.
Meno kūrėjo statusą turinti kūrybinga moteris išleido autorinį karpinių albumą, sudarė leidinį „Adomas Kvasas“, užpernai pasirodė jos asmeninės kūrybos kalendorius „Sigita Dacienė. Karpiniai 2018“. Pastarieji 15 metų Sigitai buvo labai kūrybingi įvairialype veikla. Ji ne tik organizavo 5-ąją Žemaičių dailės dienų tautodailės parodą, respublikinio tautinio kostiumo „Išausta tapatybė“ Žemaitijos regioninį turą, bet ir plačiai užsienyje — Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Norvegijoje, Meksikoje ir kitur pristatė etninės kultūros veiklą Žemaitijoje, skaitė pranešimus, rengė ekspozicijas, vedė mokymus, pasireiškė kaip aktyvi įvairių sumanymų iniciatorė, folkloro festivalių dalyvė bei personalinių parodų autorė.
Jeigu jau užsiminėme apie parodas užsienyje, nevalia pamiršti ir savame krašte surengtų. Sigitos personalinė riešinių paroda žavėjo ne tik Kultūros centre apsilankiusius telšiškius, bet ir Užvenčio krašto muziejaus lankytojus. Pernai tautodailininkė personaline karpinių paroda irgi neapsiribojo vien Telšiuose. Jos karpiniai eksponuoti Pakruojo krašto „Žiemgalos“ muziejuje Žeimelyje, taip pat Akmenės krašto Lazdynų Pelėdos muziejuje.
Simboliška, kad, stojus Tautodailės metams, Sigita surengė savo personalinę parodą Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose, Kaune, kur įvyko renginys „Tradicijų jungtys“, taip pat skirtas Pauliaus Galaunės 130-osioms gimimo metinėms paminėti.
Pristatytų autorinių karpinių ir riešinių parodoje — per 40 karpytų užuolaidėlių ir apie 40 megztų riešinių, o jos šeimos tradicijų jungčių tvarumą liaudies dainomis atskleidė net kelių kartų Dacių moterys: pati Sigita, dukra Dominyka, anūkės Barbora, Severija ir Liucija. Prie jų prisijungė ir Dominykos sutuoktinis — žinomas aktorius Jokūbas Bareikis.
Telšių apskrities tautodailininkų vadovė patenkinta, kad į 2020-uosius, kurie paskelbti Tautodailės metais, įžengia su solidžiais kūrėjais, parodoms pristatančiais įdomiausius darbus ir jų kolekcijas. Iškalbus vien tas faktas, kad garbingiausiu Lietuvos tautodailės apdovanojimu „Aukso vainikas“ pasipuošė net aštuonetas kūrybingų žemaičių — Steponas Kaminas, Pranas Dužinskas, Kazimieras Striaupa, Virgilijus Mikuckis, Antanas Viskantas, Antanas Vaškys, Raimonda ir Vytautas Ramanauskai.