Traukos ir troškulio motyvai eilėraščio erdvėje

Permainingi orai, lyg nuteplioti, vėjų ardomi skliautai — ir vis sukasi, sukasi beveik neapmąstytas šiokialaikis. Įkyriai juda jo krumpliaračiai. Krizenk ar kukliai pasitrauk pašalin — beveik tas pats. Jokiais instrumentais neišmuši skubos ritmo. Ir vis dėlto per skaitymų valandas negatyvumo polius silpnėja. Tarsi pereini per slenkstį — aiškiau pamatai ir nematomus traukos ženklus.

Ieva Sigita Naglienė

Lyg savęs atidavimas kitam
Kaip sako poetas Tomas Venclova, „nuo rugsėjo pradžios mus pagauna visatos trauka“. Būtent šios eilutės paskatino pasižiūrėti į žodžio augmenis per įspūdžio — užsilaikymų akimirkas, kada natūraliai vienoje linijoje susitinka artimi jausmai. Iš traukos (žemės, vėjų ar kitokios itin galingos jėgos), troškulio — didelio noro, poetai imasi įkvėpimo. Ir gerai, kad „niekas išties nejunta/ visatos klastos,/ o jei pajustų,—/ nepatikėtų“ — įsitikinęs ir poetas Vytautas Stulpinas.
Juk kartais ir vienoje poetinėje akimirkos buveinėje — visa gyvenimo istorija. O poezija (iš poeto T.Venclovos pamąstymų, 2013) — „poezija yra literatūros šerdis. Jos negalima nei pasiskolinti, nei paskolinti kitam; ji visada unikali, augte suaugusi su kalba ir tautos istoriniu patyrimu“. Sulig kiekvienu jos žingsniu grįžti — lyg ir supranti tai, kas buvo sunku nusakyti žodžiais. Ir tuomet terūpi tai, kas praskaidrino mintis. Lyg iš mišių grįžus. Lyg gryno oro kvėptelėjus. Lyg bičiulį sutikus. Arba susitikus tą, savąjį tikrąjį „aš“, kaip sako M.Martinaitis apie Kukučio galybę, ką „kalba Kukutis —/ ir supranta,/ kad kalba Kukutis./ Žingsniuoja Kukutis,/ ir žingsniavimas/ eina iš jo paties,/ ir matymas eina iš jo paties,/ ir galvojimas./ Ir šitaip gyvena Kukutis/ ir žino,/ kad gyvena Kukutis“. O, galų gale, „ir supranta Kukutis:/ jis pilnas Kukučio./ Ir jam gera“. Tos gerumo minutės — poezijos žydėjimas, žmogaus savasties atgavimas. Ilgainiui iš viso šito ima dygti stiprybės šaknys ir išloši laiko sau. Skaitai kito mintis ir įsiskaitai į save.
Eilėraštis, vesdamas per poeto pasisveikinimus su gyvenimu, nuveda į kito žmogaus troškulius ir dvasinės traukos slaptis. Tarsi nebelieka kitokio ar svetimo laiko tiksėjimo — susitaikai su savo pasikeitimais ir esama situacija. Regis, ir per skausmą pradedi justi ramybę, „prie visko prisilieti pirštais — lyg vardini daiktus iš naujo“; „ir nebaisi užmarštis — tie pasibaigę keliai“, „poezija suteikia teisę į tiesą“ — tokia M.Martinaičio (2017) poetinė erdvė. O juk akimirkos troškulys ar gilesni žmogaus norai nėra tik mūsų poetų „išdaigos“ — tai bendražmogiški pajautimai.
Emocingai apie ėjimą iš sielvarto yra išsitaręs ir anglų literatūros klasikas O.Vaildas (1854-1900): „iš Sielvarto, kuris trunka amžinai, nuliejo Malonumo, kuris trunka akimirką, statulą“ — ir „pastatė šį kūrinį kaip nemarios meilės ir nepraeinančio sielvarto ženklą“. Bet netrukus visą savo kūrinį menininkas atiduos ugnies valiai — gyvens be stabo. Ir po to menininkas vėl sukurs — ir vėl akimirkų traukos stebuklą: „O paskui iš Sielvarto, kuris trunka amžinai, nuliejo Malonumo, kuris trunka akimirką, statulą“. Toks yra menininko gyvenimas: tarsi, išsivaduodamas iš stiprios traukos, jis veda vėl į didžiulio troškulio gilumą.
Menininkas — kaip gamta, jos didybė, akimirkos galia, einanti per ugnį, per tikėjimą, per žemės, vandens jėgas pakelia iki apsivalymo, iki doro elgesio. Per eilėraštį randi savo paties atspindį, lyg žiūrėtum į kito akis, kuriose ir tavo paties grožis. Ir tai nenuostabu, nes kūrėjas atveria gėrį, kuris maitina. Tai dalijimosi raiška. Arba savęs ir kito pamatymas per ištartą žodį. Įstabus poeto M.Martinaičio eilėraščio žmogaus artumas gamtai, jos dvasinei būsenai: „Medžiais tikėk,/ savim, vandeny atspindėta,/ tikėk“; „girdžiu ugnies pirmykštę dainą./ Galvoju,— ką rytoj galvoti?“ Sujaudina ir poeto žmogaus nugirstas medžio, kaip gyvos būtybės, dialogas: „Iš manęs padarykite lieptą,/ duris arba slenkstį,/ ties kuriuo pasisveikina“— lyg užfiksuotas natūralus pasaulio ir artimo buvimo ryšys, kuriame užsimezgę viskas, kas taip aiškiai matoma žmogaus kasdienybėje. O kartais, kaip sako M.Martinaitis, juk esi „vienišas vienišas —/ Kaip mirtis“, bet „Sėdžiu ir jaučiu,/ po daugelio metų, kaip gera/ liūdėti/ dėl to, ko nėra/ ir nebus“. Eilėraštis — vedlys, lydintis per visas žmogaus troškulio pajautas, bendrakeleivis. Ir visada vedantis į save, savęs apmąstymus, žinią, jog „Mano žodžiai/pasiilgo, kad būtų jie išgirsti“. Lyg ir perspėjama, kad per ilgai esi veikiamas kitokios traukos nei norėtum. Tikrai eilėraštis — savikontrolė ir kryptis. Lyg nuėjimas ten, kur būtina eiti. Jo lydimas pasijusi, kaip sako poetas Martinaitis, „sugrįžęs iš gyvenimo“. Tiesiog pripranti esamoje erdvėje aprėpti, kas buvo neaprėpiama.

Per veiklą — į emocinę stiprybę
Eilėraščiuose vis atviriau atsiskleidžia ir artimųjų pasaulis. Juose beveik visą laiką patraukia namiškių daiktai, išsakyti žodžiai ar elgesio panašumai. Eilėraštis, kad ir vos juntamai, bet vis dėlto nusako tuos traukos ir troškulio motyvus, kurie priartina mūsų svajones prie realaus gyvenimo. Tarsi išjudinamas ir pats žmogus, tarsi verčiamas nors trumpai išsisukti iš įprasto kasdienybės rato.
Per veiklą, kuri yra artimųjų palaikoma, įveikiamos net stipriausios emocijos. Laisvės skatinimas yra akivaizdus kitokių užmanymų, savęs sukūrimo pamokos. Lyg taip natūraliai pamažu pereitume dar nepatirto gyvenimo klodus. Pavyzdžiui, V.Daujotytės eilėraščio žmogus intuityviai priima gyvenimo pokyčius: „motina tą vasarą vis žiūrėdavo,/ kur einu, kada pareinu, viena ar ne,/ žinojo, kad negali man nieko padėti,/ reikia leisti tai ugniai savyje sudegti“.
Kiekvienas artimųjų buvimas sykiu — tai ir atskirties momentas, ir augimo, supratimo pojūtis. Tik laisva valia žmogus išsigrynina savo pojūčius. Kad ir sunkus tas susipažinimas su realybe, jis turi įvykti. Tas traukos procesas, sužinojimas, patyrimas visai kitokio pasaulio — yra išbandymas visai aplinkai: tiek pačiam žmogui, tiek jo namiškiams yra skiriama patirtis „kažin kas dabar bus“. Išėjimas iš traukos centro į paribius yra būtinas žmogui. Įsimintinas poetės užfiksuotas pastebėjimas apie tokias gilias gyvenimo patirtis, kurios pareina iš pačios jaunystės metų: „ant Varnių mūrinės bažnyčios grindų,/ nežinojau, kad man vis vien to, ko man/ labai reikėjo, jau niekas nesugrąžins“.
Įsivaizduojamas ir esamas reginys labai dažnai skiriasi. Tik žmogus palaipsniui ir per save ateina į tokį suvokimą, kuris nušviečia jį patį. Eilėraštis auga per patirtį — įsiviešpatauja nauji troškimai ir kitokios artumos. Netgi labai stiprus ryšys užsimezga su svetimu reginiu, jo aplinka, suvokiama savastis. Per paprastus kasdienius daiktus ar įprastinę veiklą pajuntama laimės trauka: „Juk žinau, kad svetima kieme/ sėdžiu, kad ne namuose, bet kodėl/ gera, gal kad tvorelė žiogrių, kad ta mazgotė ant jos padžiauta, ąsotėlis, įskilęs, takelis į šulinį“,— sako V.Daujotytės eilėraščio žmogus. Tai lyg buvimas prie slenksčio — to troškulio, kuris pažinus. Įvyksta tikras stebuklas — lyg poetė grąžintų į tas pačias būsenas, kaip sako žemaičiai, kai „jau vėskuo gana“…
Talpus poezijos žodis — visas pamokų ciklas. Galima rasti V.Daujotytės eilėraščiuose ir tiesioginių pasigėrėjimo akimirkų: „vaikeli, juk atsimenu tave iš seniai,/ gražu man buvo, kai tokie jauni, eidavot pro šalį, sveikindavotės“; „teisybė, kad save apleisti nevalia,/ bet ir kito, gink Dieve, nenuskriausti,/ kas, kad dabar tu stipresnis, bet nežinai,/ kaip bus rytoj“. Ypač jautriai veriamas moters pasaulis, kuriame ir jos troškimai, ir patarimai jai pačiai, ir iškentėtos nelaimės, kurios labai giliai: „širdis tavo buvo gal labai giliai užgelta, viena vis eidavai į kalną, laukdavom tavęs/ abi su tavo motina prie kelio, gąsčiodavomės“; „tie randai, išsilaižai kaip kalė, išsikauki,/ ir vėl eini, ir vėl tikiesi, gerumu susigundai“; „prie vandens reikia būti moterims su širdies/ sunkumu, prie vandens bėgančio, kad nutekėtų“ (2015). Tokia moters pasaulio traukos ir troškimų sąlaida V.Daujotytės eilėraščiuose — jos parėjimų į moterų pasaulį kalba, kurią ji įkalbėjo per laiką ir savo žodį.

Žvelgiant iš šono į gyvenimą
Mes kiekvienas gyvename savo gyvenimo salose. Jose itin trapios tapatybės gijos, bet jos — mūsų. Ir vis dėlto kaip stipriai mus judina globalizacijos vandenys, kaip verčia blaškytis ne visada suvokiamoje poreikių jūroje. Bet stipriausi, kaip sakoma, išlieka. Gal tikrai tuomet, kai „stačiai baugina“, kaip pastebi poetas V.Stulpinas, „pažvelk,/ pažvelk,— kaip žengia/ mylimiausi žmonės“? (2013).
Į poeto V.Stulpino erdvę, regis, natūraliai plūsta ir saviti troškimai, ir nuolat veikiančios traukos bangos. Tik jis pats stabilus, „poetui nereikia triukų, jis nežongliruoja garsiažodžiais, nespekuliuoja gimtąja žemaičių tarme. Jis buvo ir yra žemaitis, nematęs reikalo to specialiai įrodinėti“,— tokie įtaigūs G.Adomaitytės žodžiai. Tuose tikruosiuose poeto gyvenimo ir išgyvenimų susitikimuose — ir laisvės troškulys, ir susimatymo ilgumos. Kartais tikrai negali nejusti, kaip „Akys gavo visišką laisvę,/ Ji gęsta tyliai“. O gal esi nuolatos kažkieno paviliotas? Ir ne tik — „tolymės gaudžia“; „sekmadienis tarsi ištirpo“; „Tavo viršus, dangau,/ Tavo viršus“ — tiesiog šiurpuliukai nueina… Žvelgiant iš šono į gyvenimą pamatai ir save kitokį, ir kitokių žmonių, pavyzdžiui: „besiartinančius žmones/ be savybių“. Bet gyvenimas juda ir „tyla tolumoj“. Arba — „Neslėpk,/ ko nepaslėpsi.“ Arba — „Gimti,/ gyventi savo gyvenimą/ ir likti čionai gali padėti/ tik nenustygęs laikinumas“. Ir poeto gebėjimas suvokti eilėraščio esmę, jos svorį („nes žodžiai apsivelka viską,/ kad paskiau nusimestų./ Kaip pėdos iš žiemių,/ viena šalia kitos“) yra gelmėse slypinčių jausmų trauka, kitokio pasaulio atvirumas. Pamažu, „vos atsiplėšia mirksnis“, bet „veikiausiai norėtum žinot,/ kas niekad, dievaž,/ neišnyks“.
Eilėraštis — turbūt visada yra žiūrėjimas į gyvenimą iš šono?.. Įpusėjo vasaris — lyg ir žiema? Nors šiemet jos negali pažinti. Ir vis dėlto toji trauka jaučiama — „kaip eilės knygai sustiprinti“ (V.Stulpinas). Kaip gyvenimo pastiprinimas — tikrai pajusi, ką norėtum jausti. O ir eilėraščiuose beveik visada, „Visada atsitiks kas nors,/ ko dar nebuvo“, kaip pastebi poetas V.Stulpinas. O gal ir buvo — troškulys atslūgsta tik suradus jo priežastis. Taigi — gera būti, jausti trauką — meilės, gėrio, dalijimosi jėgą ir būti tų jėgų troškulio veikiamam. Juk „esam, jei ne pagal kraują, tai pagal vietą, žemę, žodį“, kaip sako V.Daujotytė, giminės, tos Žemės žmonės.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.