Atgimę muziejaus eksponatai: luotas ir lektika

Muziejaus restauratorius Ramūnas Balsevičius atliko ilgą ir kantrų darbą, kad senutėlį luotą iš amžių glūdumos galėtų pamatyti muziejaus lankytojai.

Praėjusią savaitę Žemaičių muziejuje „Alka“ pristatyti du restauruoti eksponatai — X-XIII amžius menantis luotas iš Biržulio ežero ir XVIII amžiaus pabaigą bei XIX amžiaus pradžią menanti Italijoje pagaminta lektika (speciali žmogaus nešiojamoji priemonė — aut. pastaba), į muziejų patekusi iš Rietavo Oginskių 1940 metais nacionalizuoto dvaro.

Algirdas Dačkevičius

Be lėšų — eksponatų restauracija neįmanoma
Muziejaus direktorės pavaduotoja-vyr. fondų saugotoja Teresė Žulkutė pastebėjo, kad Žemaičių muziejaus „Alka“ fonduose saugoma daugiau kaip 150 tūkstančių eksponatų. Tai — unikalūs, vertingi archeologijos, profesionaliosios ir taikomosios dailės, istorijos, numizmatikos, etnografijos, liaudies meno rinkiniai.
Pasak T.Žulkutės, vertingiausi eksponatai, veikiami laiko, temperatūrų svyravimų, irsta, praranda vertę, estetinę išvaizdą, gresia pavojus jiems sunykti, todėl muziejuje nuolatos vykdomi labiausiai pažeistų eksponatų prevencinio konservavimo ir restauravimo darbai. Tuo tikslu kasmet muziejus teikia LR Kultūros tarybai projektines paraiškas, o sėkmingai gautą finansavimą skiria eksponatams išsaugoti.

Seniausias luotas — muziejaus pasididžiavimas
Pašnekesys muziejuje prasidėjo prie restauruoto vieno iš unikaliausių muziejuje saugomų eksponatų — luoto, kuris datuojamas X-XIII a. Kaip spaudoje teigia archeologas Zenonas Baubonis, luotas rastas 300 metrų nuo Biržulio ežero kranto, durpių sluoksnyje, 1,2 m gylyje. Iš storos pušies išskaptuoto luoto ilgis — 3 metrai, o plotis — 0,62 m. Po pražūtingos vieno žuvingiausių ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijyje Biržulio ežero melioracijos, luotas aptiktas 1957 metais. Netoli jo rastas tinklo gabalas su pušies žievės plūdėmis. Taip pat rasta bronzinė pasaginė pastorintais galais segė ir irklo liekanos.
Pasak luoto restauravimo projekto autorės T.Žulkutės, tai — seniausia medinė, išskaptuota iš pušies, vandens transporto priemonė, atspindinti ne tik to meto žemaičių žvejybos techniką, bet ir suteikianti žinių apie tos epochos žmonių gyvenseną, papročius, tikėjimą, santykius su kaimynais. Anot Klaido Permino (Priešistoriniai luotai Lietuvoje. Praeities puslapiai: archeologija, kultūra, visuomenė. Klaipėda, 2005), geležies amžiaus luotai išsiskiria savo konstrukcijos „tobulumu“ — smailėjančiais priekiais ir priekio link siaurėjančiu korpusu. Lietuvoje rastieji geležies amžiumi datuojami luotai nedaug skiriasi (Biržulio luotas išsiskiria savo korpuso forma) iš kitose šalyse rastų luotų ir pagal radimvietę bei dydį skirtini ežeruose naudotų luotų tipui.
T.Žulkutė papasakojo, kad luotas ilgus metus nebuvo nei konservuotas, nei restauruotas, todėl jo būklė buvo labai prasta. Tik gavus Kultūros tarybos finansavimą, pradėti luoto konservavimo-restauravimo darbai. „Alkos“ muziejus dėkingas, kad Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmai skyrė aukščiausiosios kategorijos archeologinių medžio dirbinių restauratorę Deimantę Baubaitę konsultuoti ir vadovauti luoto išsaugojimo darbams, taip pat eksponavimo klausimais.
D.Baubaitė parengė „Vizualinės apžiūros ir fizinės būklės įvertinimo aktą“ ir „Luoto konservavimo ir restauravimo darbų programą“. Buvo atliktas medienos rūšies tyrimas. Konsultuojamas ir vadovaudamasis konservavimo ir restauravimo darbų programa, Žemaičių muziejaus „Alka“ II kategorijos meninių baldų restauratorius Ramūnas Balsevičius kruopščiai atliko luoto konservavimo–restauravimo darbus.
„Šiandien džiaugiamės eksponuojamu išsaugotu luotu. Esame dėkingi LR Kultūros tarybai, restauratorei-ekspertei Deimantei Baubaitei, ypač mūsų muziejaus restauratoriui Ramūnui Balsevičiui už ilgą ir kantrų darbą, taip pat visiems muziejaus darbuotojams“,— sakė Muziejaus direktorės pavaduotoja-vyr. fondų saugotoja T.Žulkutė.

Unikali didikų pasipuikavimo priemonė
Antrasis pristatytas restauruotas eksponatas — XVIII amžiaus pabaigą bei XIX amžiaus pradžią menanti Italijoje pagaminta lektika (speciali žmonėms, daugiausia damoms, nešiojamoji priemonė), į „Alkos“ muziejų patekusi iš Rietavo Oginskių 1940 metais nacionalizuoto dvaro. Apie šį autentišką eksponatą papasakojo muziejaus Istorijos skyriaus Ikonografijos poskyrio vyr. muziejininkė Daiva Lukšienė.
Pasak muziejininkės, dabar muziejus turė dvi lektikas. Pirmoji — gana geros būklės — pateko iš Platelių dvaro. Manoma, kad ji buvo pagaminta Prancūzijoje, nes tokie nešiojamieji baldai Lietuvoje buvo neįprasti ir negaminami. Lektikos buvo populiarios Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose. Platelių dvaro lektika — garsiųjų didikų Šuazelių-Gufjė nuosavybė.
Lektika iš Rietavo dvaro į „Alkos“ muziejų pateko gana prastos būklės. Pasak D.Lukšienės, bent jau taip atrodo, kad anais laikais nešiojamąjį baldą galėjo bandyti restauruoti tokį amatą kažkiek išmanantis žmogus.
Visai kas kita, kai prisilietė šiuolaikinių restauratorių rankos, nes lektiką restauravo Prano Gudyno restauravimo centras Vilniuje. Atliktas didelis kompleksinis darbas, susidedantis iš mokslinių tyrimų ir jų pagrindu sudarytos restauravimo metodikos pritaikymo šiam unikaliam Žemaitijos regiono eksponatui restauruoti.
Restauratoriai atliko sudėtingus lektikai pagaminti naudotų medžiagų tyrimus: spektrinę analizę, neorganinių medžiagų rišiklių, pigmentų identifikavimą, ankstesnių lektikos taisymų metu naudotų medžiagų identifikavimą. Medinės lektikos konstrukcijos buvo restauruotos meninių baldų dirbtuvėse, auksuotės fragmentų tvirtinimas ir restauravimas — meninių rėmelių dirbtuvėse, audinio apmušalų ir odos restauravimas — tekstilės restauravimo dirbtuvėse, dekoruoti fragmentai — polichromuotos meninės skulptūros restauravimo dirbtuvėse.
Jau vėliau kalbantis su D.Lukšiene, paaiškėjo pikantiškų detalių apie lektikose sėdėjusias damas. Būdavo net taip: ponią ar poniutę lektikoje tarnai atnešdavo prie pakinkytos karietos ir ten pasodindavo, o lektika būdavo pritvirtinama prie karietos. Atvykus prie bažnyčios, garbi keleivė vėl sėsdavo į lektiką, o ją tarnai nunešdavo į maldos namuose didikams melstis skirtą vietą.

Be Oginskių, Žemaitijos dvarų kultūra neįsivaizduojama
Prakalbus apie unikalią lektiką, negalima pamiršti ir jų savininkų Oginskių. Tai garsi didikų ir kunigaikščių giminė, apie 400 metų dariusi didelę įtaką buvusios Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos valstybės, toliau — Respublikos) visuomeniniam, politiniam, kultūriniam gyvenimui.
Viena ryškiausių šios giminės asmenybių — Respublikos valstybės bei visuomenės veikėjas, diplomatas, paskutinis LDK iždininkas, Tado Kosciuškos sukilimo vadovybės narys, Lietuvos valstybingumo idėjos puoselėtojas, kompozitorius, literatas — kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833). XIX a. pirmosios pusės įvykiai lėmė, kad M.K.Oginskiui ilgaamžę šlovę pelnė ne valstybinė ar visuomeninė veikla, o muzikinis palikimas: polonezai, mazurkos, maršai, romansai ir kt.
XIX a. pradžioje M.K.Oginskio nuosavybe tapo Rietavo dvaras. Čia kunigaikštis lankydavosi retai — jo pagrindinė rezidencija buvo Zalesėje. Vėliau, nusivylęs caro Aleksandro I politika, M.K.Oginskis Rietavo valdas užrašė žmonai Marijai de Neri (1778-1851) ir vaikams, o pats visam laikui išvyko į Italiją.
Rietavo dvaras suklestėjo XIX a. viduryje, puoselėjamas M.K.Oginskio sūnaus Ireniejaus Kleopo (1808-1863) ir anūko Bogdano (1848-1909). Jų iniciatyva šeimos rezidenciniame dvare pradėtos socialinės pertvarkos, pritaikytos naujausios mokslo ir technikos naujovės. Būtent čia pirmą kartą Lietuvoje prasidėjo elektrifikacijos istorija, įvesta pirmoji telefono linija, vyko pirmosios žemės ūkio parodos. Rietavas buvo svarbus kultūros centras. Mirus B.Oginskiui, palikuonių neliko. Dvaro rūmų likimas tragiškas — 1926 m. pastatai buvo parduoti iš varžytinių, o po metų, naujojo savininko Povilo Jurgaičio nurodymu, nugriauti. 1995 m. vieninteliame išlikusiame dvaro architektūrinio ansamblio pastate, kuriame veikė muzikos mokykla, įsteigtas Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus.
Netoliese esantį Plungės dvarą, miestelį ir jo apylinkes 1873 m. įsigijo jaunesnysis kunigaikščio I.K.Oginskio sūnus — Mykolas (1849-1902), įkurdamas čia grožiu ir kultūrine veikla garsėjusią rezidenciją. Be gausių ūkio ir technikos naujovių, šlovę šio dvaro šeimininkams pelnė švietėjiška, mecenatinė veikla. Kunigaikščiams Oginskiams Plungės dvaras priklausė iki Pirmojo pasaulinio karo. Nuo 1994 m. čia įsikūrė Žemaičių dailės muziejus.
Kunigaikščių Oginskių giminė buvo sukaupusi įspūdingas meno kūrinių, medžioklės trofėjų, knygų kolekcijas, archeologijos ir numizmatikos rinkinius. Keičiantis Rietavo ir Plungės dvarų savininkams, Pirmojo pasaulinio karo bei 1940 m. nacionalizacijos metu, kilnojamojo turto vertybės išsibarstė po Lietuvos ir užsienio muziejus, archyvus, bibliotekas, pateko pas privačius asmenis, dalis buvo visiškai sunaikinta.