Irena Daubarienė: „Linkiu kaskart sustoti ir susitikti su svarbiausiu žmogumi — savimi“

Yra tarp mūsų žmonių, kuriuos būtų galima pavadinti Dievo siųstaisiais. Savo gyvenimo kelią grįsdami amžinosiomis vertybėmis, jie praturtina ne tik save, bet ir kitų žmonių kasdienybę. Irena Daubarienė — žemaitė, kaip ji pati pasakytų, nuo ausų iki kojų pirštų galiukų, taip pat švietimo žmogus, vedamas Dievo palaimos, bei poetinio žodžio meistrė, dirbanti gide Žemaitijos sostinėje — Telšiuose.
Su straipsnio heroje kalbuosi apie profesinį kelią, tikėjimą bei širdžiai ir sielai artimas veiklas.

Justina Lukošienė

— Teko žingsniuoti pedagogės keliu, po to 18 metų dirbote Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje vyriausiąja specialiste, o dabar esate direktorė Telšių lopšelyje-darželyje „Berželis“. Kuri iš šių darbinių veiklų labiausiai Jums imponuoja ar imponavo?
— Visi Jūsų paminėti darbai, kuriuos iki šiolei teko dirbti, man buvo ir tebėra labai prasmingi, svarbūs, nes susiję ir papildantys vienas kitą. Laikau save švietimo srities žmogumi ir galiu drąsiai sakyti, kad mano jau dvidešimt penkerių metų profesinis kelias — tai švietimo žmogaus kelias, nes visas profesinės veiklos sritis sieja pirmiausia pedagoginė veikla, kurios pradžia — septynerių metų lietuvių kalbos mokytojos darbas anuomet Telšių 5-ojoje vidurinėje mokykloje, dabartinėje „Džiugo“ gimnazijoje.
Prisimindama savo buvusius mokinius, tapusius mokslų daktarais-dėstytojais, puikiais įvairių sričių specialistais, o ypač atsakingais tėvais, neretai dar šiandien atvedančiais į mano vadovaujamą įstaigą savo vaikučius, su didžiausiu džiaugsmu galiu pripažinti — buvau netgi mokytoja, nes esu įsitikinusi, kad didžiausią prasmę teikia ir pedagogo pašaukimą labiausiai išpildo būtent tiesioginis mokytojo darbas, kasdien lydint augantį žmogų jo brandos procese. Todėl vėliau, kai mano profesinė veikla nuvedė labiau į darbą jau ne su mokiniais, o mokytojais, prioritetine veiklos sritimi laikau visapusišką ugdytojo motyvaciją, tinkamų sąlygų sudarymą tam, kad jis galėtų augti pirmiausia kaip žmogus, asmenybė, profesionalas, kad būtų kiek įmanoma laimingesnis, nes tik per laimingo, savo pašaukimu besidžiaugiančio, išties gyvenimą mylinčio ir būties prasmę jaučiančio mokytojo susitikimą su mokiniu pozityviai keičiasi Lietuvos švietimas.
— Jus būtų galima pavadinti žemaičių kalbos puoselėtoja, kuri stiprina savos kalbos šaknų pajautimą ir udgymo procese. Kodėl, Jūsų nuomone, yra svarbu puoselėti ir išsaugoti tą žemaitišką identitetą?

— Šiandien, kuomet informacijos srautai skrieja kone kosminiu greičiu, kuomet žiniasklaidoje dažnai eskaluojami, pristatomi abejotinos vertės pavyzdžiai, savo šaknų pripažinimas, tapatybės suvokimas žmogui teikia giluminį tikrumą, saugumą, yra savotiškas gyvenimo kokybės ženklas. Ir labai svarbu tai gyvai liudyti, apie tai kalbėtis, leisti savo asmeninį, etninį, tautinį tapatumą išgyventi augantiems vaikams jau nuo ankstyvojo amžiaus. Pastaraisiais metais, po ilgo tarimosi, Telšių lopšelio-darželio „Berželis“ bendruomenėje išsigryninome sveiko, tyrinėjančio, pozityvaus vaiko ugdymo(si) kryptį ir vis tik mums rodės, kad kažko trūksta, kad ji nepilna. Ir prieš metus bendru sutarimu ją papildę tuo, kad ugdome vaiką telšiškį, žemaitį, lietuvį, nurimome, suradę visumą. Manau, kad taip, kaip sveikam vaikui augti būtini du pagrindiniai komponentai — meilė ir ribos, taip žmogui, gyvenančiam išties prasmingą gyvenimą, būtinas savo šaknų, tapatybės suvokimas ir vertas pasididžiavimas jomis.
— Esate žmogus, nešantis vidinę šviesą kitiems. Iš kur jos semiatės? Ar galima pasakyti, kad tikėjimas Dievu Jus lydi visą gyvenimą?
— Paprastai žmonės mato kitame tai, kuo patys yra apdovanoti. Dėkoju už šį pastebėjimą. Jis ne tik malonus, bet kartu ir įpareigojantis dalintis tuo, kuo esame paties Kūrėjo apdovanoti. Kiekvienas be išimties, tik skirtingas dovanas gavę. Taip, tikėjimas Dievu mane lydi nuo ankstyvos vaikystės, šią malonę ir didžiausią gyvenimo dovaną pirmiausia gavau per savo giminės moteris — prosenelę Zofiją, babytę Jadvygą, mamą Ireną, jų gyvus liudijimus, maldas, pasitikėjimą Dievu. Esu dėkinga savo protėviams, kad iki manęs per giminaičių pasakojimus atėjo daug jų tikėjimo, ryžto, pilietiškumo, tikrumo pavyzdžių, dažnai susijusių ir su sudėtingais mūsų tautos istorijos laikotarpiais. Galiu drąsiai atliepti, kad tikėjimas tikrai nėra mūsų lengvo gyvenimo garantas, tačiau jis — neišsenkantis šviesos, stiprybės, gėrio šaltinis, begalinė paguoda, išgyvenant sudėtingiausius laikotarpius bei sprendžiant stipriausias problemas.
— Kokiomis vertybėmis paremtas ne tik Jūsų šeimos, bet ir lopšelio-darželio „Berželis“ bendruomenės pamatas?
— Man priimtinas holistinis požiūris tiek į savo asmeninį gyvenimą, tiek į įstaigos veiklą. Kaip minėjau anksčiau, labai svarbu stiprinti žmogaus asmenybę kaip visumą, tai tinka ir bendruomenei, kurioje, norint darniai veikti, turi nuosekliai susieiti ir derėti visos veiklos sritys. Esame susitarę (tą teoriškai atliepia ir visi pagrindiniai šalies, rajono, įstaigos švietimo dokumentai), kad esmių esmė yra vaikas, o pamatinis tikslas — pozityvus jo palydėjimas per skirtingus amžiaus tarpsnius, kokybiškas ugdymas(is). Šiam tikslui telkiamės ir administracija, ir pedagogai, ir tėvai. Tai matydami mūsų socialiniai partneriai, vis dažniau siūlo įvairias bendradarbiavimo idėjas, kurias atsakingai atsirinkę, mielai priimdami, gauname savo bendruomenei papildomą pridėtinę vertę. Kai kam gali atrodyti keista, tačiau svarbiausi, pamatiniai gyvenimo veiksniai paprasti ir mes visi kartu bendruomenėje siekiame to paprastumo: mokome vaikus dėkingumo, pagarbos sau, tėvams ir ugdytojams, kuriame tradicijas, kurios padeda augti kaip asmenybėms.
Jau ketvirtus metus, besibaigiant kalendoriniams metams, švenčiame Padėkos dieną, kurios metu padėkojame visiems talkinusiems įgyvendinant įvairias idėjas metų kelyje; darbuotojų vaikus iki 14 metų kviečiame į šv. Kalėdų popietę, kurios metu dėkojame jiems už tėvelių darbą mūsų įstaigoje, po šv. Kalėdų visi darbuotojai susitinkame metų apžvalgos popietėje „Arbata su Angelu“, per Šv. Juozapą pagerbiame pas mus dirbančio aptarnaujančio personalo žmones, skiriame sutelktą dėmesį tiek asmeniniams jubiliejams, tiek profesinės veiklos sukaktims. Komandoje daug tariamės, kalbamės, diskutuojame ir daug kartu mokomės: tiek pedagogai, tiek aptarnaujantis personalas. Tai tapo jau savaime suprantamu dalyku. Visa tai reikalinga tam, kad galėtume dirbti komandoje, pasidalintos lyderystės principu ir darbuotojų veikla būtų efektyvesnė, kaip siekiama šiuolaikinėje vadyboje — su min sąnaudų max rezultatas. Ir tai sekasi tik tuomet, kai pridedame max širdies. Bendruomenėje esame išsigryninę bendrus susitarimus, principus, kuriais vadovaujamės kasdienėje veikloje, ir tai teikia aiškumo bei saugumo. Aiškiai suvokiame tai, kad darbuotojų profesinis tobulėjimas, asmeninis augimas skirtas ne tam, kad papildytume savo kompetencijų aplankus, o tam, kad kartu svajotume, veiktume viena kryptimi ir atrastume tiesesnį, paprastesnį kelią artėti prie pas mus augančio vaiko.
— Teko ne kartą Jus išvysti ir girdėti kasmečiame tarptautiniame poezijos festivalyje „Poezijos pavasaris“. Jūsų poezija paliečia sielos stygas savo gilumu. Kas Jus inspiruoja kurti?
— Esu iš tų kuriančiųjų, kurie specialiai kažko ypatingo nedaro, kuriuos kūryba pati pasigauna ir trokšta užgimti. Aš tik padedu jai apsivilkti žodžio rūbą ir per mane ateiti. Tai savotiškas motinystės jausmas, nes visuomet pats brangiausias, mieliausias, jautriausias — vos užgimęs eilėraštis. Ne kartą iš žmonių esu girdėjusi, kad jie klausydami ar skaitydami susitinka lyg įgarsintas viduje seniai slypinčias savo pačių neišsakytas mintis. Džiaugiuosi tokia kūrybine bendryste. O inspiracijų sustoti kūrybai būna pačių įvairiausių: nuo būties prasmės, žmogiškumo paieškų, tenkančių patirti skaudžių išgyvenimų iki pasigėrėjimo gamtos reiškiniais, absoliučiai tobula Dievo kūryba ir Jo malonių apstybe.
— Ne taip ir seniai įsiliejote į gidų gretas Telšiuose. Kas paskatino įsitraukti į šią veiklą?
— Tapti gide buvo viena iš mano svajonių. Konkrečiai šiuo metu mokytis būti gide paskatino mama, nuolatinė mano svajonių išklausytoja, idėjų bendramintė, nepailstanti motyvatorė. Be to, mano gimtasis ir pats brangiausias pasaulyje miestas turi tiek daug unikalumo, kad tai pristatyti miesto svečiams, turistams — didžiulis džiaugsmas.
— Ar dar yra kokių nors veiklų Jūsų ateities planuose, kurias norėtumėte išmėginti?
— Be jokios abejonės. Tai pirmiausia susiję su dalijimusi mano jau sukaupta tiek asmenine, tiek profesine patirtimi.
— Ko palinkėtumėte šiuolaikiniam, nuolat skubančiam žmogui?
— Pirmiausia palinkėčiau kaskart sustoti ir susitikti su pačiu svarbiausiu žmogumi gyvenime — savimi, nes jei jau nebesustoji, nebepažįsti savęs,— apie kokį savo gyvenimą gali kalbėti. Taip jau esam sutverti, kad kaskart svarbu nurimti, įsiklausyti, pasitikrinti, o gal net pasikoreguoti savojo kelio kryptį, atsigerti iš mus gaivinančių gyvųjų šaltinių, kad prisipildytume ir galėtume ne iš savo tuštybės, o iš gelmių eiti, susitikti, dalintis.
— Dėkoju už pokalbį.