Artūras Minelga: „Mokytis profesijos su ja visiškai nesusidūrus, gali būti didelė klaida“

Dažnas šių dienų jaunuolis ieško savęs, bet neretai tuose ieškojimuose pasiklysta. Neapgalvotai pasirinkta specialybė ne vienam iš jų apkarsta, nes nebeatspindi susikurtų lūkesčių.
Telšiškis Artūras Minelga, iškeitęs ekonomisto karjerą į pedagogo darbą, džiaugiasi, jog pagaliau yra savo rogėse. Su jaunu lektoriumi šnekučiuojuosi apie savęs paieškas ir pedagogo darbą.

Justina Lukošienė

— Jeigu reikėtų Tavo asmenybę apibūdinti vienu žodžiu, tai mintyse iškart šmėsteli „aktyvus“. Ar mokyklos ir studijų laikais taip pat teko aktyviai pasireikšti?
— Tikrai taip. Yra žmonių, kurie yra smalsūs, nori daug nuveikti, daug kur dalyvauti, prisidėti prie visuomenės tobulinimo. Būtent toks žmogus buvau, esu ir, manau, kad liksiu. Mokyklos laikais aktyviai sportavau — žaidžiau krepšinį. Šioje srityje, kaip moksleivis, pasiekiau gana nemažai. Laimėjau naudingiausio komandos žaidėjo prizų, kelis kartus buvau įvairių turnyrų baudų metimo konkurso nugalėtojas, laimėjau „Vienas prieš vieną“ konkursą. Buvau itin perspektyvus, o tapti profesionaliu krepšininku sutrukdė sveikata ir žinių trūkumas apie mitybą bei organizmo atsistatymo procesus. Dėl šių priežasčių nuolat skaudėdavo kojas, organizmas būdavo visiškai išsekęs, kol galiausiai nusprendžiau nesportuoti, nes gyventi tapo tikrai sunku.
Pasinėriau į kitas veiklas. Priklausiau Telšių „Ateities“ vidurinės mokyklos prezidentūrai, dalyvavau JOD (Jaunimo organizacija DARBAS) veikloje, pradėjau vesti renginius. Nors iš pradžių sekėsi sunkiai, žinojau, kuo noriu tapti, ir, laikui bėgant, tapau vis panašesnis į savo susikurtą idealą. Žinoma, vis dar stengiuosi atrasti, ką galiu daryti geriau, ir tai tobulinti.
Vienas esminių dalykų, ko išmokau renginiuose, kad negali išmokti ko nors to nedarydamas daug kartų. Nors ir nesisekė kalbėti viešai, vis bandžiau, kėliausi ir ėjau į priekį. Sakoma, kad kol nepralaimėjai, tol nepasidavei. Tokio požiūrio norėčiau palinkėti visiems žmonėms.
Vėliau aktyvias veiklas tęsiau studijuodamas. Įstojau į klubą „Economicus“, po to į didžiausią jaunimo valdomą organizaciją pasaulyje AIESEC. Turėjome daugybę mokymų, konferencijų, susipažinome su verslo pasauliu, pardavimais, organizacijos finansų valdymu, pabendravome su kitataučiais ir tiesiog labai smagiai leidome laiką. Su ypatinga AIESEC kultūra ir atmosfera norėčiau supažindinti daugiau žmonių, tad ateityje planuoju integruoti AIESEC’o kultūros elementus — į renginius, konferencijas, organizuojamus seminarus ar savo sukurtos asociacijos veiklas.
— Baigei ekonomikos mokslus, bet visgi ekonomisto kelio nepasirinkai. Kodėl nusprendei save realizuoti pedagogikoje?
— Tiesą sakant, pasirinkau ekonomisto kelią. Išbandžiau jį. Supratau, kad tai ne man. Gaila, bet tą supratau tik ketvirtame studijų kurse, o galutinai įsitikinau jau po studijų. Norisi palinkėti jaunimui susipažinti su norima studijuoti specialybe kaip galima anksčiau, idealiausiu atveju, dar prieš studijas. Ką turiu omeny, sakydamas „susipažinti“? Tai reiškia ne tik sužinoti, ką tos profesijos žmonės veikia, bet ir padirbti bent dieną ar savaitę tokį darbą, bent pabūti su toje sferoje dirbančiais žmonėmis. Tuomet pamatysite ne tik gražius, bet ir ne itin smagius dalykus. Jei nepaisant darbo trūkumų jausitės viduje puikiai — pirmyn — šis darbas jums.
Pavyzdys: ką apie ekonomisto ar finansininko darbą žino abiturientai? 99 proc. jų žino tarp 0-0,1 proc. Maždaug tiek žinojau ir aš. Stoti mokytis profesijos, su ja visiškai nesusidūrus, gali būti didelė klaida, todėl rekomenduoju prieš renkantis specialybę pasidomėti, ką tos srities specialistai veikia kasdienybėje. Kai patyriau ekonomisto kasdienybę, tuomet supratau, kad mano vieta tikrai ne prie kompiuterio ir popierių. Manau, kad turiu puikių gebėjimų dirbti su žmonėmis, todėl pasukau į pedagogiką, kurioje galiu ne tik realizuoti save, bet ir padėti jaunimui tapti geresniais žmonėmis.
— Dirbi Šiaulių darbo rinkos mokymo centro (DRMC) Mažeikių padalinyje, kuriame padedi jaunuoliams atrasti save. Kaip vertini šiuolaikinį jaunimą? Ar pavyksta įkvėpti motyvacijos jaunuoliams, kurie yra savęs paieškose?
— Savęs ieškančio jaunimo buvo daugiau darbo biržos projekte „Atrask save“. DRMC atėjo jau pasirinkę profesijas. Aišku, ne visi iš jų žino, kad bus, sakykim, finansų konsultantais, bet pagrindinis mano darbas ten ne motyvuoti žmones, o mokyti finansinių paslaugų teikimo. O kaip sekasi motyvuoti, tai geriau papasakotų patys mokiniai. DRMC jaunimas yra jau kur kas brandesnis nei mokykloje. Ten daugelis turi darbus, yra sukūrę šeimas, žino, ko nori, todėl motyvuoti, padėti pakeisti save ir savo gyvenimą yra sunkiau, o kartais net nereikalinga. Kaip bebūtų, manau, per užsiėmimus daugelis pakeitė požiūrį tiek į savo specialybę, tiek į mus supančią visuomenę.
— Be viso to, Telšių rajono Eigirdžių pagrindinėje mokykloje esi pavaduojantis matematikos mokytojas. Kaip sekasi krimsti pedagogo duoną?
— Ko gero, patys geriausi vertintojai — mokiniai. Manau, kad man sekasi puikiai. Nes dalyko žinių turiu pakankamai, darbo su žmonėmis įgūdžių taip pat nestinga. Mačiau pažangiausius darbo su jaunimu metodus AIESEC’e, įvairiuose mokymuose, konferencijose, pedagogikos studijose. Kai kurie metodai mokykloje tinka, kai kurie netinka, bet mokiniai labai jaučia meilę, draugiškumą ir teisingą įvertinimą, todėl stengiuosi tuo užglaistyti patirties spragas.
— Labai svarbu sužadinti mokiniuose susidomėjimą mokomuoju dalyku. Kokius mokymosi metodus taikai savo pamokose?
— Stengiuosi kuo daugiau naudoti gerosios praktikos iš kitų šalių ar kitų žmonių. Pavyzdžiui, itin skatinu bendradarbiavimą, komandinį darbą. Stengiuosi, kad vieni mokiniai mokytų kitus. Tuomet visi vaikai tampa labiau įsitraukę, vieningi, skatinamas dalinimasis ir gerumas, o geriausias būdas išmokti pačiam — tai išmokyti kitą. Esant mažai mokinių, stengiuosi kviesti kelis vaikus vienu metu prie lentos. Toks metodas suteikia galimybę padėti iškart keliems mokiniams pagal jų individualias klaidas. Taip pat taikau aktyvų patyriminį mokymąsi, kai vaikai mokosi iš patirties, pavyzdžiui, matuodami klasę, gaudydami kamuoliuką ir pan. Kol kas nespėjau pritaikyti, bet ateityje planuoju į matematikos pamokas integruoti informacines technologijas, t.y. skaičiavimą „MS Excel“ programa, rašymą, figūrų braižymą, erdvinio matymo skatinimą „Piešimas 3D“ programa ir „GeoGebra“. Be viso to, verta naudoti video medžiagą, taip pat visais įmanomais būdais demonstruoti matematikos panaudojimą realiame gyvenime.
— Kaip žvelgi į dabartinę švietimo sistemą? Ką joje keistum?
— Manau, kad sistema yra visiškai supuvusi. Ją reikia ne taisyti, o nugriauti ir statyti iš naujo. Šiandienėje švietimo sistemoje mes teisiame žuvis pagal jų gebėjimą laipioti medžiais. O blogiausia yra tai, jog tos žuvelės nugyvena visą gyvenimą manydamos, kad jos yra niekam tikusios. Mūsų švietimo sistema nužudo kūrybiškumą ir individualumą. Pažiūrėkite į transportą prieš 150 metų ir dabar. Pažiūrėkite į susisiekimą prieš 150 metų ir dabar. O dabar pažiūrėkite į mokymo klasę prieš 150 metų ir dabar. Kur skirtumai mažiausi? Mūsų švietimo sistema buvo sukurta maždaug prieš 150 metų. Ji buvo skirta užauginti žmones, klausančius nurodymų, dirbančius fabrikuose ir gamyklose prie linijos. Galbūt dėl to lietuvaičiai taip puikiai jaučiasi emigracijoje… Taip pat tais laikais buvo itin vertinami daug žinių turintys žmonės. Dabar moksliukai retai būna išties sėkmingi gyvenime. Kodėl? Nes nemokša su „Google“ dabar gali pakeisti 10 tokių moksliukų. Ko iš tikrųjų šiais laikais mokiniams reikia, tai kūrybiškumo, loginio mąstymo, gebėjimo mokytis, finansų valdymo, investavimo, bendravimo įgūdžių, gebėjimo suprasti ir mylėti save, aplinką. Žmonėms reikia buityje panaudojamų dalykų, kaip sienų dažymas, elektros laidų vedžiojimas, automobilio vairavimas, darbas su kompiuteriu ir pan. Parodykite man jaunimą, kuriam neįdomu išmokti vairuoti automobilį, sužinoti, kaip uždirbti pinigų iš akcijų ar kitokio investavimo. Jaunimas yra šaunus, tiesiog reikia mokyti dalykų, kurie reikalingi gyvenime, ir pamatysite, kaip mūsų visuomenė sužydės.
— Kaip atrodo tokios lekiančios, bet visur suspėjančios asmenybės laisvalaikis? Ar atrandi laiko sau?
— Laiko sau tikrai užtenka. Laisvalaikiu domiuosi naujais dalykais, ruošiuosi pamokoms, dalyvauju renginiuose ar tiesiog poilsiauju žiūrėdamas filmus, video reportažus ar informacines laidas, tokias kaip „Klausimėlis“ ar „Klauskite daktaro“. Tokių laidų norėtųsi ir daugiau. Įsivaizduokite, jei būtų panašaus formato laidos „Klauskite finansų analitiko“, „Klauskite mokytojo“ ar „Klauskite gido“. Kiek daug sužinotume, pamatytume…
— Esi entuziastas „Naktišokiuose“. Kuo Tave sužavėjo šis tradicinės muzikos ir šokių festivalis?
— „Naktišokiai“ ypač žavi savo atmosfera: gyva muzika, jaunimu, kurį suvienija šokiai, energija, tautiniais kostiumais. Visada dalyvauju tokiose vakaronėse iki paryčių ir siūlau sudalyvauti kitiems. „Naktišokiuose“ geriau vieną kartą sudalyvauti, negu penkis kartus apie juos išgirsti, nes tai žodžiais neapsakoma. Tai maždaug tas pats, kas papasakoti apie kelionę po kosmosą žmogui, kuris kosmose nebuvęs.
— Kokį save matai ar norėtum matyti ateityje? Ar pats galėtum pasakyti, jog pagaliau esi save atradęs?
— Atrasti save — keistas pasakymas. Aš žinau, kur esu, todėl man ieškoti savęs nereikia. Manau, kad mes iš tikrųjų ieškome veiklų, kuriose save realizuotume, kurios mums patiktų. Manau, kad dabar turiu tokių veiklų, tačiau naujų užsiėmimų ir galimybių ieškosiu visą gyvenimą.
— Dėkoju už pokalbį.