Kasparavičių ūkiui, kaip ir Nepriklausomai Lietuvai — 30 metų!

„Gera ūkininkauti tėviškėje, kur Žemaitijos kalvynai dangų remia“,— sako Kostas Kasparavičius.

Gero ūpo nestokojantis Kostas Kasparavičius juokauja, jog prieš trejetą metų buvo nusprendęs: sulauksiu šešiasdešimties ir baigsiu ūkininkauti. Pasirodo, tie trys metai pralėkė kaip trys mėnesiai, todėl savo ankstesnį sprendimą tenka atidėti.

Algirdas Dačkevičius

Telšių rajono Viešvėnų seniūnijos Patumšalių kaimas — Kosto tėviškė. Jo tėvų gausioje šeimoje augo penketas brolių ir sesuo. Tai ir istorinė ne tik tėvų, bet ir senelių bei prosenelių žemė, kurioje netoliese gimė ir augo Kosto pusbrolis Stasys Kasparavičius, daugelį metų vadovaujantis Žemaičių kultūros draugijai. Jis ir knygą prieš dvejetą metų „Žemaitija — paslapčių žemė“ išleido. Kaip tokios žemės gali nemylėti.
Kostas prasitarė, kad yra numatęs pusbrolio gimtinę pagloboti. Tėviškėn jis vienas iš penketuko brolių pargrįžo. Matyt, geriausiai išgirdo tėvonijos raginimą taip pasielgti. O iki tol Kostas dirbo statybose, jo išrinktoji Lina — tuometėje Skaičiavimo mašinų elementų gamykloje Telšiuose.

Lina ir Kostas Kasparavičiai.

Norint normaliai ūkininkauti, prireikė daugiau žemės, kurią sutuoktiniai įsigijo pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Buvo pati savarankiško ūkininkavimo pradžia ne tik rajone, bet ir Lietuvoje, todėl nenuostabu, kad Kasparavičiai, pirmieji nusprendę savarankiškai ūkininkauti, susidūrė su skeptiškai nusiteikusiais žmonėmis ir abejojančiais Lietuvos ateitimi. Tačiau tai nenuslopino jaunų žmonių ryžto ir entuziazmo.
Šiandien Kostas juokauja: „Jeigu yra kam antrą lentos galą palaikyti, gali ir namą pasistatyti“. Būtent to antrojo lentos galo laikytoja buvo žmona Lina. Ji ir sunkesnio darbo nevengė: nešė skiedinį, plytas, dirbo ir kitus „vyriškus“ darbus. Taip iškilo savo rankomis pastatytas erdvus gyvenamasis namas.
Prie įvairiausių darbų visuomet kibo padėti augantys sūnūs Loretis ir Giedrius. Tėvai ir dabar ūkininkauja drauge su Lorečiu. Jie rūpinasi pienininkyste ir šiuo metu turi 30 piendavių. Pieną jau daugelį metų sutuoktiniai parduoda „Žemaitijos pieno“ bendrovei. Žaliavos kokybė gera, nes ūkis dalyvauja kasdienėje pieno mėginių paėmimo tvarkoje.
Sūnus Loretis pasuko į mėsinę gyvulininkystę. „Jam bepigu ūkininkauti, nes gyvuliai gali ilgiau būti lauke, nesi prie jų, kaip prie piendavių, prisirišęs“,— sakė Kostas. Iš tiesų buvo galima matyti kovo pradžioje jautukus vaikštinėjančius po ganyklą.
Kitas Kasparavičių sūnus Giedrius, baigęs mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete, dirba „Žemaitijos keliuose“.
Kostas niekuomet nedejuoja dėl savo pasirinkimo ūkininkauti. Jis šypsodamasis pasakojo, jog anksčiau su žmona dirbo dėl vaikų, o dabar ūkininkauti reikia dėl vienintelės anūkės Luknės. „Anksčiau savo vaikus į mokyklą Telšiuose vežiodavau, o dabar prasidėjo antrasis etapas — vežioju į mokyklą pirmaklasę anūkėlę“,— nuotaikingai kalbėjo pašnekovas.
Jis prisipažįsta, jog gyvenime „nesidraskė“ ir ūkininkavimui atidavė apie 70 proc. jėgų. „Per parą dirbau po 14 valandų, o galėjau — po 18 valandų. Manau, kad tie, kurie dirba per parą po 12 valandų, ypatingų rezultatų negali sulaukti“,— sakė Kostas.
Jis turi nuomonę ir dėl ūkininkų „žaliųjų kryžių“ statymo, nes kryžiaus simbolis yra sakralus ir negali tarnauti jokioms akcijoms, darančioms kam nors spaudimą, siekiant savų interesų. Pasak Kosto, jis patenkintas bendradarbiavimu su „Žemaitijos pieno“ bendrove, nes įmonė sąžiningai darbuojasi ir visuomet laiku atsiskaito už parduotą pieną. Sodyboje jaučiama gaspadoriška ranka. Technikos netrūksta, o šienapjūtėje tėvas pluša drauge su sūnumi Lorečiu. Kieme savo darbo laukia vienas iš naujausių pirkinių — pievų ir ganyklų lyginimo įrenginys. Rūpinamasi ir gyvulių gerove. „Pernai naują tvartą pastatėme“,— ranka mostelėjo į priestatą šeimininkas.
Jaukiai puoselėjama sodybos aplinka. Senąją tėvų trobos vietą dabar primena pavėsinė, yra kur laisvalaikiu pažaisti ir padūkti visų mylimai anūkėlei, o nuo darbų pavargęs kūnas atgaivą randa pirtelėje.
Garbaus gimtadienio proga Kostą Kasparavičių pasveikino „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo vadybininkas Sigitas Mikalauskas, palinkėdamas darbščiam ir sumaniam Žemaitijos krašto ūkininkui puikios sveikatos ir visokeriopos sėkmės darbe ir gyvenime.