Šventinis pokalbis su tautodailininke Janina Mačiūniene, skutinėjančia įstabaus grožio velykinius margučius.
Algirdas Dačkevičius
— Iš kur Jūsų pomėgis būtent skutinėti velykinius margučius? Gal tai giminės tradicija? Gal tai dvasios patieka?
— Margutis — ne tik pavasario simbolis, kiekvienais metais puošiantis Velykų stalą, simbolizuojantis gamtos atbudimą. Jis turi sakralinę reikšmę krikščioniškose ir kalendorinėse pavasario šventėse, pamažu tampantis lietuvišku suvenyru. Lietuviškų tradicijų išsaugojimas, jų vaizdavimas įvairiomis formomis giliai slypi mano viduje, todėl skutinėjant margučius, viskas vyksta savaime.
— Kada išskutinėjote pirmąjį velykinį margutį?
— Savo pirmąjį margutį išskutinėjau seniai jaunystėje, ir tai buvo pilnaviduris kiaušinis, kurio neišsaugojau. Vėliau, vykdama į svečius per šventes, veždavausi savo skutinėtų margučių.
Pamenu, 2015 metų vasarą Dzūkijoje, Zervynuose, vyko pleneras „Paprotiniai menai Lietuvos etnografiniuose regionuose“. Dalyvavome iš Žemaitijos, Dzūkijos, Aukštaitijos ir Suvalkijos. Nuo tada ypač pradėjau skutinėti margučius su dideliu užsidegimu, domėtis paprotiniais menais, ornamentika.
— Ką jaučiate kurdama margutyje įvairiausius raštus? Ar skutinėdama be didesnio vargo leidžiate reikštis vaizduotei?
— Pradėdama skutinėti, konkretaus vaizdo neturiu — leidžiu vaizduotei vystytis savaime, o jei pavyksta pačiai nustebti ar kitus nustebinti — labai džiaugiuosi.
— Ar jau turite išskutinėjusi savo margučių margutį?
— Visada yra kur tobulėti, gal dar išskutinėsiu ir savo margučių margutį.
— Kiek vienu prisėdimu išskutinėjate margučių? Kiek panašiai prireikia laiko vienam margučiui išskutinėti? Koks margutis skutinėtas ilgiausiai?
— Dažnai užduodamas klausimas, kiek ilgai skutinėju vieną margutį. Įvairiai: prireikia dienos, kartais baigiu kitą dieną, o ir akys bei rankos pavargsta.
— Kokie margučių skutinėjimo meistrai Lietuvoje Jus labiausiai žavi?
— Žaviuosi Linos Valutkevičienės, Angelės Rauktienės, Odetos Bražėnienės margučiais, o poeto Marcelijaus Martinaičio subtilūs ornamentai tiesiog užburia.
— Kiek šiuo metu Jūsų kolekcijoje išskutinėtų velykinių margučių? Gal sieksite Lietuvos ar dar didesnio rekordo?
— Su savo margučiais nesiekiu kokio nors rekordo, šiuo metu turiu apie 30 žąsų ir per 100 ančių bei vištų skutinėtų margučių.
— Koks Jums, kaip tautodailininkei, didžiausias įvertinimas už margučių skutinėjimą?
— Mano margučių yra įsigiję Žemaičių „Alkos“ ir Akmenės krašto muziejai. Su savo margučiais dalyvauju kasmetėse konkursinėse liaudies meno parodose „Aukso vainikas“, kurias organizuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Atrankos vyksta regionuose, o nominacijos teikiamos vis kitame pasirinktame Lietuvos mieste. 2015 metais mano margučiai regioniniame ture buvo įvertinti pirmosios vietos diplomu, o vėliau — antrosios vietos diplomais. Žinoma, yra kur dar tobulėti, tačiau labai malonu, kad esu pastebėta ir įvertinta. Šį rudenį spalio mėnesį žadu surengti savo kūrybos jubiliejinę parodą.
— Jeigu žmogus kreiptųsi į Jus, paprašydamas pamokyti dažyti ar skutinėti velykinį margutį, kokia tai būtų pirmutinė pamoka? Prašome savo meistryste pasidalinti su laikraščio skaitytojais.
— Žinoma, karantino sąlygomis iš arčiau žmogui negalėsiu patarti, tačiau rekomenduoju pirmiausia kiaušinius dažyti gamtiniais — žemės spalvų, kurias labai mėgstu, dažais. Skutinėjant svarbu mokėti laikyti peiliuką, išdėstyti ornamentiką. Per Velykas man svarbiausia būna bendrystė ir patiriamas džiaugsmas, dalinantis su kitais, nes mano gyvenimo šūkis: „Kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka“. Žinoma, per šias Velykas dalijimasis vyks tik virtualioje erdvėje. Mokėkime džiaugtis ir tuo.
— Dėkoju už pokalbį ir linkiu išskutinėti ypatingą margutį, taip pat dvasinės palaimos per šv. Velykų šventes.
Šiaip tai Mačiūnienės vardas Jadvyga