Mūsų kaimynai pievėniškiai ir įdomi šv. Velykų nakties budėjimo tradicija

Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, 2013 m. Povilo Šverebo nuotrauka.

Telšių rajonas ribojasi su 1921 m. įkurta Pievėnų parapija, kuri ilgą laiką buvo Tirkšlių filija. Įdomu, kad patys Tirkšliai XVII a. buvo Telšių parapijos dukterinė bažnyčia. Artima kaimynystė lėmė, kad ne vienas pievėniškis laimės ieškoti išvyko į Telšius. Dokumentai rodo ir gausius santuokinius gretimų Mitkaičių, Nevarėnų ir Pievėnų parapijiečių ryšius.

Povilas Šverebas

Žemaičių muziejuje „Alka“ saugoma seniausia Žemaitijoje žinoma bažnytinė vėliava. Ją 1793 m. Pievėnų bažnyčiai padovanojo Jokūbas Girdvainis. Pievėniškiai didžiuojasi ir vienu seniausių (XVII a.) mediniu barokiniu altoriumi Žemaitijoje, kuris buvo perduotas jai iš senosios Tirkšlių bažnyčios, bei šv. Velykų nakties budėjimo papročiu. Jis toks išlikęs vienintelis Lietuvoje. Manau, kad šią kaimyninę parapiją tikslingiausia ir būtų aplankyti per šv. Velykas. Suprantama, kad ne šiais metais, kai siaučia koronavirusas ir Velykos bus kitokios.
Gediminas Kulikauskas knygos „Lietuvio kodas“ pratarmėje rašė: „Neprireiks nė šimtmečio, kad mūsų ainiams daugelis dabartinių lietuvių gyvenimo įpročių, poelgių ar pažiūrų jau atrodytų keisti, juokingi ir sunkiai suvokiami“.
Nieko nuostabaus. Kitimo reiškinį puikiai suprato dar Antikos laikų mąstytojai. Žmonėms įdomus yra ne tik žvelgimas į ateitį, bet ir praeitį. Kuo jos lieka mažiau, tuo ji tampa sunkiau suvokiama, įdomesnė ir reikšmingesnė. Kai ieškoma ko nors išskirtinio, dažnai atsigręžiama į Žemaičius, kuriuos dar kryžiuočiai Konstancos susirinkime (1414-1418) apibūdino esant „žiauriais ir kietasprandžiais“. Tos kovos su kryžiuočiais, okupacijos ir įtakojo konservatyvų žemaičio būdą, neskubrų naujų reiškinių apmąstymą, interpretavimą, priėmimą, o vėliau — išlaikymo būtinybę. Ne vienas, žinodamas, kad žemaičiai vieni paskutiniųjų Europoje priėmė krikštą, keliaudamas po kraštą, stebisi kryžių, koplytėlių gausa. Taip pat keistai atrodo, kad tie užkietėję pagonys 1886 m. Kęstaičių ir 1893 m. Kražių įvykiuose, praliedami kraują ir negailėdami savo gyvybių, jau stoja ginti savo katalikų tikėjimo.
Įdomus yra ir šv. Velykų sutikimo paprotys, nukeliantis mus į barokinę epochą, Pievėnuose. Tiesa, vienoje kitoje parapijoje dar džiaugiamasi tradicijos tąsos elementu — t.y. prie Kristaus kapo budinčiais mediniais „žalnieriais“(kareiviais).
Salantų dvaro dokumentai patvirtina barokinius laikus siekiančią pievėniškių tradiciją. Juose minimos išlaidos Velykų kareiviams ir parakui. Pavyzdžiui, 1776 m. balandžio 7 d. kareiviais persirengusiems parapijiečiams, kurių keturiuose pulkuose buvo 70, už Viešpaties kapo saugojimą ir parakui pirkti išleistos 26 timpos. Tarpukario ikonografinė medžiaga ir senolių atmintis dar primena, kad tikri kareiviai persirengėliai buvo būdingi ir šiam laikmečiui. Dabar šią barokinio spektaklio tradiciją vieninteliai Lietuvoje išsaugoję pievėniškiai patys nežino jų ištakų.
Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Kitą dieną po Prisirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas dar tebegyvendamas yra pasakęs: „Po trijų dienų aš prisikelsiu“. Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų žmonėms: „Jis prisikėlė iš numirusių? Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją“. Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba — eikite ir saugokite kaip išmanote“. Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą.“ [Mt 16,21]
Jau pačiuose Poncijaus Piloto žodžiuose užfiksuota galimybė interpretacijai. Taip pievėniškiai ir daro — kareiviai saugo kaip išmano, o Kristaus mokiniai stengiasi visais būdais Mokytoją išvogti. Laukti šv. Velykų ryto ir budėti per visą naktį yra nelengva — ne vienas maldininkas ir prisnūsta. Todėl šis spektaklis ne tik perteikia Evangelijos siužetą, bet ir padeda lengviau sulaukti Prisikėlimo. Dabar Kristų Pievėnuose saugo keturios karių pamainos, kurių uniformų spalvos skirtingos — raudona, mėlyna, žalia ir balta. Jos turi ir savo reikšmių paaiškinimą. Raudona reiškia Kristaus pralietą kraują, mėlyna — jo žengimą į dangų, žalia — prisikėlimą, viltį, o balta simbolizuoja drobulę, į kurią po mirties buvo suvyniotas Atpirkėjas. Baltoms uniformoms nusidėvėjus, nuo 1971 m. iki 2015 m. buvo jų atsisakyta. Kiekvienoje pamainoje budi po keturis kareivius. Juos keičia būrio vadas, atvesdamas ir parvesdamas pamainas.
Dar XXI a. pradžioje, be kareivių, budėdavo ir pasidabinusios mergaitės. Kristaus mokiniai, apsiginklavę replėmis, plaktukais ne tik stengiasi išvogti Mokytoją, kurį įkūnija ant pagalvėlės paguldytas krucifiksas, bet ir į spektaklį įtraukiami maldininkai. Tai prisnūdusiai moterėlei po nosimi pakiša amoniako, tai įsiklausiusiam į Žemaičių Kalvarijos kryžiaus kelio stočių giesmes, vadinamus Kalnus, netikėtai sugriebia už sprando… Juk žemaičiai ir iš rimtų dalykų mėgsta daryti „šposus“. Jų humoras dažnai yra tiesmukiškas, nesigailintis nei savęs, nei kitų, koks ir buvo šimtmečiais besitęsęs jų gyvenimas — kova už būvį. Suprantama, kad tas, kuris daro visokias šunybes, visada slepiasi po kauke, o karių uniforma nė kiek nepanašėja į romėnų.
Lyginant su buvusiu Salantų bažnyčios šv. Velykų nakties budėjimu, matome, kaip ryškiai sumažėjusios „ginkluotosios pajėgos“, nelikę šaudymų. Neaišku dabar, kaip mes reaguotume išgirdę šūvius. Geras bilsterėjimas mums dabar labiau asocijuotųsi su teroristiniu aktu nei su Prisikėlimo džiaugsmu. Pati natūrali laiko tėkmė viską keičia ir keis. Korekcijas daro ir įsikišimai iš viršaus. Pievėnuose 1992-1993 m. kunigas buvo uždraudęs velykinį budėjimą. Tai paskatino jaunimą aktyviau prisidėti prie šios tradicijos išsaugojimo. Nereikia užmiršti ir kiekvieno krašto specifikos.
2009 m. vaikščiojant su gide po Kėdainius, teko praleisti laidotuvių procesiją. Jai nutolus, mūsų vadovė pasipiktinusi mestelėjo: „Kas per papročiai atėjo, jeigu jau ir mirusįjį laidoja su dūdomis“. Vienas mūsiškių neiškentęs paklausė: „O kaip laidoti? Kaip šunį?“. Nors dūdos Žemaičiuose į budines atėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo, bet kuriam laikui jos tapo tokios savos. Daug ko būta dar nepraėjus ir šimtmečiui. Atsiradusius iš eglių šakų pintus vainikus, keitė skardiniai, o juos išstūmė popierinės parafinuotos gėlės, krepšeliai. Dabar jau palaipsniui pratinamės prie grynųjų. Baltos moterų laidotuvių skarelės užleido vietą juodoms. Nebeišvysi ir katafalko, papuošto eglutėmis žiemą, o berželiais — vasarą.
Pievėnų šv. Velykų nakties budėjimo paprotys, kuris XVIII a. galėjęs būti masinis, liko vienetinis Lietuvoje. Baroku dar atsidūstantis paprotys gal yra net švenčiamas nuo koplyčios pastatymo (1785 metų). Jis kiek primena Lotynų ir Pietų Amerikoje krikščioniškas šventes, kurios persipynusios su vietinių indėnų papročiais. Tradicija jau tapęs reiškinys rodo, kad čia dar gyvena žemaičiai, o kai kam gal paprasčiausiai norisi sušukti: „O tempora, o mores!“.
Pievėniškiai dar ir šiandien džiaugiasi šešiomis gražiomis siuvinėtomis vėliavomis, kurias galima datuoti XX amžiaus pradžia. Gaila, kad prarastas 1763 m. Juozapo Šilainio dovanotas šventovei paveikslas, puošęs nešiojamąjį altorėlį. Nieko nuostabaus, nes laikas keičia, naikina bei ištirpdo iš mūsų gyvenimo ir atminties ne tik papročius, žmones, bet ir daiktus.

1 komentaras

  1. Viena mokytoja is Mazeikiu profkes ryskiai atsimenu ,tai Povilas kuris man deste istorija ir Aciu Jums Mokytojau.Mindaugas. TO-100gr.

Daugiau nekomentuojama.