Ieva Sigita Naglienė
Akmuo — kūrybos paslaptis
„O saulė eina dangumi/ Ir savo spindulių galais/ Palaiko ryšį su visais“,— yra pastebėta poeto V.Mačernio. Į viską galima žiūrėti kaip į kūrybos dovaną — natūralu, kad kiekvienas turime savo pasaulį, pilną augimo, pagauname intonacijų kilimą. Tuomet ir nuotaika pasikeičia, ir diena kitokia. Akmuo — pamatas, kertinis, išgyvenimų akibrokštas — ant širdies akmuo, akmuo, kaip natūralus — ir sakralus mūsų gyvenimo dėmuo. Kietas, šiurkštus ar nuzulintas — visoks. Jis — ir kūrybos užrašytas, ir pats tapęs kūrybos subjektu.
Dabar toks metas, kai itin kruopščiai reikia susitelkti į „vidujinį gyvenimą“, savęs pažinimą, kaip sako poetas V.Mačernis, į kito buvimą. Mūsų gyvenimo pastarosios akimirkos kažkaip nori nenori parenka vis dažniau tokių reginių, kurie pamažu tvirtėja: poezija visgi lieka tokia pat, aiškiai vedanti į šviesą. Tik reikia iš jos imti tas dovanas, anot Mačernio, kurios veda „ligi didžiųjų aukštumų“. Kad ir kaip painiai tai skambėtų, kad ir kaip sudėtinga būtų ausiai, telieka pripažinti talentą — juk tos mintys užrašytos V.Mačernio 1942 metais, jauno žmogaus, kuriam tebuvo tik 21-eri!
Atmintis rieda, ji taip pat remiasi į savus riedulius. Atmintis atgyja: „Ryškėja mostai ir galia/ Ir pamažu atgimsta vėlei,/ Atgimsta vėlei per mane…“ — tokia yra V.Mačernio gyvenimo pajauta, toks sutelktas dėmesys į nesibaigiantį laiką. Lyg būtų sustabdytas per greit lekiantis gyvenimas tam, kad apmąstytume, ką turime. Išorinis pasaulis — ir pasaulis sykiu su mumis. Grėsmė — ir jos priėmimas, stiprybės paieškos. Visa tai nėra nauja — visa tai mes dabar patiriame. Aišku, situacija kitokia nei poeto išgyventa, kitoks į mus einantis pavojus, bet tai taip pat neša sumaištį, skausmą, mirtį. Turime išbūti. Tokių minučių šiuomet tikrai daug patiriame.
Skaitai Mačernį ir kaskart vis aiškiau suvoki jo sudėtingojo laikmečio išgyvenimus, vis labiau suprantamas žmogaus trapumas, jo stiprybė, kantrybės, palaikymo svarba. „Niekada jis neslydo gyvenimo paviršiumi“, sako A.Ruseckaitė apie poetą V.Mačernį. O gal tikrai dėl to ir šliejamės prie Mačernio poezijos, kai jos labai reikia tai kasdienybės įtampai atmušti? Ir esama praeities — aiškiai girdima ateitis, ir giliau, ir esmingiau. Ir ateitis — „vėl žemės ilgesy“. Anot Mačernio, „Ryškėja mostai ir galia/ Ir pamažu atgimsta vėlei,/ Atgimsta vėlei per mane“ — tąsa, įtikėjimas, gyvenimo išlaikymas. Pažinimas, kai „pamažu tvirtėja eisena ir netikrumas baigias“ (2001). Poetas V.Mačernis paliko daug, paliko tautai — dvasiai, akių šviesai.
Mums, telšiškiams, itin svarbi Mačernio mintis, jo stiprybė — galų gale jo gyvenimas Telšiuose, mokymasis Telšių gimnazijoje, kurią 1939 m. baigė. Jo atmintis — sušvito, kaip sako poetas A.Nyka-Niliūnas, „gyveno kaip meteoras: staiga pasirodė, sušvito ir lygiai taip pat staiga dingo neįžvelgiamybėje“. Lyg akmuo vandenin. Trumpai poeto gyventa, vos 24-erių jis žuvo, 1944 m. spalio 7 d. prie Žemaičių Kalvarijos — palaidotas Šarnelėje, ant Žvyrinėlio kalnelio, tėviškėje. Dabar prie jo kapo kelią rodo meniškos rodyklės ir „Akmeninės vizijos“ — skulptoriaus V.Raštikio darbas, mėgstamiausiose poeto vietose. Taigi — ir kūrybos akmenys, ir amžinosios vietos akmuo, ir išgyvenimų akmenys — visuma, didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančio žmogaus istorija. Simboliška — regis, čia viskas veda į pašnekesius su savimi.
Itin daug unikalių apmąstymų ir poeto Mačernio susirašinėjimuose su bičiuliu: Jo ir Pauliaus Jurkaus laiškuose — natūralus gyvenimas, dvejonės, žinios apie save ir savo pasaulį, mintys apie Telšius, pažintus žmones. Beje, laiškuose taip pat daug akmenų — tų kasdienių. Arba, kaip Mačernio pastebėta, reikia nuversti nuo sielos slėgusius akmenis. Pasirodo, laiškai — ir savitas kalbinis ritmas, ir ištarimas to, kas subtilu, svarbu, gelia ar akmenėja… Išsisakymas — kažkam paskiriamos mintys ir ateina palengvėjimas.
Šiam kartui tokie pamąstymai iš Mačernio kūrybos — iš ten, kur gyvenimas ir išmintis, juk „Džiaugsmo dievišką saldybę,/ Paragauja vien tik tas,/ Kas išmoksta momentą suprast“. Skaitai, suki ir apsuki vieno gyvenimo išgyvenimus, turi savastį — ir regi asmenybės rytojų.
Įspūdingas poeto V.Stulpino eilėraštis „Švytis“, apie Mačernį — keliautoją, apie patirtis, apie poetui sukurtą paminklą prie Žemaitės gimnazijos, kur stovi Jis, kaip „įkūnytas bronzinis Švytis,/ ką tik nulaužta šaka/ pasirėmęs“… Taip norisi pakartoti poeto Stulpino eilėraščio žodžius — tik ne praeities laiku, ne apie tai, kas „būtų buvę“, o apie dabartį, apie Mačernio kūrybą ir apie patį kūrėją… Gal dabar, gal dabar tikrai pats Mačernis labiau mūsų“?..
Iš akmens užmaršties ir prisiminimų
Galima sakyti, kad poeto V.Stulpino „Vakarijose“ (2016) labai subtiliai prieinama ir prie akmens meno, jo slapčių, atspindžio harmonijos, regėjimų ir skausmo. Sakytum, nuo paprasto daikto iki jo švytesio, iki tam tikro meto, tam tikros vietos, iki akmens panaudojimo, įamžinimo ir įsiamžinimo — ištisa gyvenimo filosofija.
Pavyzdžiui, „Mosėdžio akmenys/ grimzta į vakariją,/ kaip šiaurės šviesa jūron“. Kaip V.Daujotytė sako, „Vakarijose yra žemaičių itin mėgstamos vakaro, pavakario, saulėlydžio šviesos. Saulėlydžio, neryški, akmeniška. Neryški ir tada, kai ryškesnė“. Sklindanti darna ir žmogaus fiksuojami patyrimai — natūralumas, tradicinės mūsų žemės įžvalgos, menininko stiprybė. O eilėraštis „Lošėjas iš horizonto“, skirtas Vegai V. — gabios dailininkės, režisierės Vegos Vaičiūnaitės (1962-2004) atminčiai. Tai poetės Juditos Vaičiūnaitės sesers dukros Vegos garbei — jos menui, jos pasaulio, jos aplinkos minčiai. Visas kūrinys — tai jautrus sustojimas, akmens baladė. Ir asmenybė, ir dailininkės kūryba, jos aplinka, Vegos įkurtasis teatras „Miraklis“, jos gyvenimo simbolika. Gilus poeto V.Stulpino žvilgsnis į erdvę — į buvusį ir esamą kraštovaizdį, kai „Suklusęs pakeli akis“ — daugiaprasmis, apibendrintas išgyvenimų vaizdas: dinamika ir sąstingis. Visai čia pat ir „Akmeninė tvora,/ akmeniniai namai./ Namo sienos/ kaip riedulių kelias./ Didelės vazos lauke —/ taip pat iš akmens./ Miraklio erdvės/ pabiri kietuliai —/ išvykėliai ir klajūnai./ Vienas/ kertinių lošėjų/ iš horizonto“. Ištisas gyvenimas — vienuma. Anot poeto, „nuosekli įvairovė“.
Ir kituose V.Stulpino „Vakarijų“ eilėraščiuose akmuo išlieka judesy, gyvena savo gyvenimą, yra šalia žmogaus — kartais labai arti jo: „Kad šičia,/ sėdint ant akmens,/ ir vienumai erdviau,/ ir gėlai“. Arba staiga įsiklausoma, kas ką sako: „Kad po galva —/ paika pagalvė,/ o ant slenksčio akmens/ dvigubėja/ visos harmonijos?/ Ką jūs sakot?/ Kad nieko nebus ištisai,/ kaip atrodo?“ Tiesiog — daug neišvengiamų dalykų, tiesiog — kaip atrodo…
Akmenys tvirtai laikosi V.Stulpino poetinėje peizažo visumoje, kur „Akmenys, parkas, vanduo./ Kur tarpais/ siūbuodavai skroblo šakas“; „Brėkštant vakarui,/ akmenys ima rasot“; „Ranka,/ kurią nuleidai,/ boluoja tamsoj./ Įsitvėręs kartoji,/ jog akmenys/ laiko šlaitą./ Siena iš riedulių/ per lietų pasrūva,/ juosvas ir šlapias senamiesčio brukas“.
Regimybė — ir pojūčiai, meninis laukas. Akimirkos — ir pažintis su tuo, kas amžina. Be abejo, ir toji atmintis — šviesos versmė, turinti savo stiprybę. Tiesiog, kaip sako poetas, eita ten, kur būta „kadų kadais“. Eilėraštyje „Akmens kvapas“ — ir mintys, kai „žiūri į prošvaistę“, ir kūrybos procesas. Sakytum, jungtis to, kas kelia visus pojūčius: per patirtį — iki amžinybės stebuklo. Turi savo atminties — gyvenimo kodą: darbo, jausmų, jų eigos, vyksmo ir tęsinio, galinio rezultato džiaugsmą. Juk „Pagaliau/ sulaukei valandos:/ sunkiai pasėdi,/ akimoju stojies./ Akmens,/ skaldomo akmens/ kvapas,/ kvapas daužant/ kuvalda granitą./ Įtemptai primerkus akis./ Suraukus kaktą“.
Eilėraštis — tai, kas tikra ir ne visai. Tarytum žinai, bet kitaip — imi ir pasitikrini, ar taip. Eilėraštis — ir skaitančiojo poezija, todėl ne visada gali įtaikyti į autoriaus mintį. Gal čia ir yra tikrasis stebuklas? Įsivaizduokime taip, kad ir visai šonan „nuėję“, turėsime savo kažkieno įvardintą pasaulį? Juk svarbiausia, kad einame, kad į eilėraščio pasaulį — tai jau kitas gyvenimas, kitoks, „tarpas, kaip sako V.Daujotytė, „nors tarpelio iki saugančios ribos“.
Ir gera žinoti, jog akmenų yra visokių, jog gali kai kada juos ir suprasti. Pavyzdžiui, „ant to akmenio, anot poetės V.Daujotytės, tamsžalio, pakalnėje,/ man tavo žvilgsnis“. Jungtis — ir visas pasaulis. Ir toks stiprus. Ir taip natūraliai sklindantis iš poetų eilių. Užmarštis ir prisiminimai — akmens sąskambiai. Mūsų išgyvenimai. Ir būtų tikrai kitaip, jei tikėtume gamtos — žmogaus harmonija.
Juk taip arti, taip prie pat visa gyvastis. Ir šiam sykiui, įtaikant į tą patį ritmą, visai į tą artumą, poeto S.A.Dačkevičiaus posmas: „Į gyslotą akmenį/ nusidaužiau koją./ Tvinksinti gysla/ lašino kraują./ Čia pat jį gėrė/ gyslotis/“. Išgyvenimai — matymas ir pažinimas. Ir ką — V.Mačernis teisus: „Gyvenimas vaizduos pasikartos“?..