Eilėraščių dienos: diena po dienos — iki prasmės ir iš naujo

Liūnė Sutema.

„Džiaugtis ir miražu; ar svarbu iš ko džiaugsmas“ — V.Daujotytė

Ieva Sigita Naglienė

Žodis išlaiko džiaugsmą
Vasaros pradžia visada būdavo paženklinta poezijos skaitymais, sugrįžimu iš Poezijos pavasarių — šiemet kitaip. Ir vis dėlto turime knygą — ir bibliotekos jau atviros skaitytojų akims, ir žingsnis po žingsnio, kas eina, kaip sakoma, nueina. Ir įvyksta skaitymų pavasariai, ir esi su savo pamilto poeto eilėraščių knyga, su pasiekiama vasara — gal tuomet ir tikrasis džiaugsmas nušvito? Galų gale turime elektroninius skaitymus, girdime savo kūrėjų balsus virtualioje erdvėje, stebime jų nuotaikas ir patyrimą. Kitokia giedruma, kitoks džiugesys — ir turime savo dieną.
Tokie dienų smagumai, atrodo, sugula ir į eilėraštį: taip diena po dienos sukrenta žmogaus pasiekimai, kitimai, duotybės ir pasirinkimai, dalis savęs, ir išradimai to, didžiojo pasaulio, kuriame ieškota prasmės. Suprantama, jog nėra tik ištisinis pasitenkinimas arba begalinė niūrastis — tiesiog visko reikia, kaip rašė Jonas Mekas „Laiškuose iš niekur“ (1997): „Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduot. Kad vėl pradėtum iš naujo“. Juk negali pasirinkti savo laikmečio — lieka ta diena, tos dienos, kurios kuriasi savo vakarus, savo naktis ir rytus, renkasi mūsų gyvenimo esmę. Ir dar viena, savotiško džiaugsmo akimirka, diena iš Jono Meko knygos: „A, pasaulis pilnas stebuklų. Aš pats tai jau tikiu stebuklais. Stebuklinga, kad esu gyvas ir vaikštau šia žeme ir kvėpuoju oru, ir žiūriu į medžius ir gėles, ir kalbuosi su žmonėmis, ir skaitau Kazio Binkio Eilėraščius — stebuklingą knygą“.
Taigi, kaip sako poetė Viktorija Daujotytė, reikia „Džiaugtis ir miražu; ar svarbu iš ko džiaugsmas“. Malonios saulės dienos — tokia dar vis alyvų, kaštonų, gudobelių, tokių nubąlančių medžių ir margumynų kuriama susimąstymo erdvė, lyg savaime plėstum būties platybes. Anot poetės Liūnės Sutemos, „Nebėra nieko svetimo —/ ir niekad dar nebuvo manyje/ tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė“.
Liūnė Sutema gimė 1927 m. liepos 5 dieną, kaip pati autorė sako: „gimiau Mažeikiuose. Nors iš ten išvažiavau būdama tik šešių mėnesių, bet daug kartų esu sugrįžusi, nes už šešių septynių kilometrų teta turėjo savo ūkį“. Su tėvais ir broliais būsima poetė gyveno Skuode, Šilutėje — ir kituose Lietuvos miestuose, o 1944 metais pasitraukė į Vakarus, vėliau išvyko į JAV. Liūnė Sutema mirė 2013 metų sausio 17 dieną JAV. 1955 m. poetė Liūnė Sutema išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Tebūnie tarytum pasakoje“. Lietuvoje jos poezijos rinktinė išleista 1992 metais, kaip pačios autorės pastebėta, „paėmiau keletą eilėraščių iš pirmojo rinkinėlio, iš antro „Nebėra nieko svetimo“, 1962“ — iš emigracijoje išleistų knygų. Jai eilėraštis — terapija: „Eilėraščius gimdau, kad galėčiau gyventi ir kvėpuoti. Eilėraščiais išsikalbu, išsispjaudau, lyg nuėjusi pas psichiatrą. Taip pats sau padedi. Jautiesi, kad nebesi viena. Kas skaito poeziją — susiranda tave. Ir aš tokių susiradau. O tada — labai geras jausmas“ (1994).
Esama Liūnės Sutemos eilėraščių žemėje, kaip pastebi R.Šilbajoris, palikimo, atsakomybės, tikro buvimo, atsišaukiančių įvaizdžių, namų ilgesio ir susitapatinimo su dramatiška situacija. Jos žodis išlaiko džiaugsmą, anot Šilbajorio, „jis turi aštrią, geliančią gyvybę, kurios pati galutinė, lemianti apraiška vis dėlto yra šviesus kūrybos džiaugsmas“ (1992). Liūnės Sutemos eilėraščiuose itin stiprus sugrįžimo motyvas, svetimo krašto, bevardės šalies pasikartojimai. Toji eilėraščių ciklais rodoma realybė aktuali ir dabar, ir šiandien svarbios tautinės tolerancijos temos. Poetės yra ne viename eilėraštyje pabrėžiama tautinio savitumo reikšmė, pavyzdžiui, eilėraštyje „Nebėra nieko svetimo“: „Rieda, rieda gaublys —/ šokinėjančios kojos/ pasiruošę taikyt į jį —/ mūsų vaikai žingeidūs, nesuvaldomi —/ kaip graudžiai žemė maža…/ Liaukitės, vaikai! Kur spiriat?/ Ten Lietuva!/ Kur?/ O kas atsitiks?/ Užtenka! Pertrauka baigias./ Grįžkit į klasę!/ Prasideda geografijos pamoka. (…)/ Per šviesu. Per saldu./ Vaikai, prašau atsargiau!/ Nenutrinkit, sudrėkusiais pirštais,/ nuo Žemės vardų —/ pasiklysit“.
Liūnė Sutema — poeto Henriko Nagio sesuo, Zinaida Nagytė-Katiliškienė, prozininko Mariaus Katiliškio žmona — tai žmonės, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukę. Mūsų kraštiečiai, mūsų praeitis ir dabartis — ir prie visų, kaip sakoma, mokykloje buvo stabtelta. Ir gerai — juk tai turi būti mūsų atmintyje. Tai dėl mūsų pačių. Juk buvo toks didžiulis žmogaus egzistencinis išbandymas, netektys, žmogaus likimo perkėlimas į kitą pasaulį. Tai dėl mūsų pačių, kad prieitume iki žemininkų, bežemių kartos, kad toji jų atvira eilėraščių džiaugsmo ir praradimų diena po dienos iš lietuvių egzodo literatūros mums sugrąžintų mūsų tautos istoriją, mūsų gentainių patirtį, išlikimą, mūsų gyvenimo — tautos esmę.
To reikia — šiandien daugelis iš mūsų taip pat esame tų kelių pasaulių surišti, tų erdvių priartinti, kuriose gyvena mūsų brangiausi žmonės. Ir poetės Liūnės Sutemos eilėraščiuose pakartotos svetimo ir savo pasaulio dienos — diena po dienos yra labai arti viena kitos. Lyg tie du pasauliai, ar net daugiau pasaulių, kurie yra jungiami neatskiriamais ryšiais. Poetės Liūnės Sutemos, kaip jau minėta iš jos eilėraščio „Nebėra nieko svetimo“, pabrėžiama, jog svetimas pasaulis gali pasidaryti (ir pasidaro!) savu. Tai paradoksalu, bet, anot literatūrologės Dalios Satkauskytės, taip „priimtas svetimas pasaulis sustiprina ir gimtojo krašto vertę“. Gyvenimo tikrovė, kurią regi, tampa sava, nesvarbu, kur gyventum, nes ir svetur neišsižadi savų papročių, savos kalbos, savos žemės. Iš čia pareina ir tikrasis gyvenimo džiaugsmas — turi savastį, pamatą, nuosavą dvasios turtą. Anot poetės Liūnės Sutemos, „Jei esu, mano siauras šešėlis,/ tebūnie naktimis, lyg tiltas per gatvę/ tau ir kitiems…“

„Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku“ — Vytautas Mačernis
„Meilė manyje, sako poetas V.Mačernis, pabudino šokėją,/ Judesių žiedais švelniai pražydus, skleidės/ Ir kasdien naujais pavidalais aiškėjo/ Tartum mylimas, bet neįspėtas veidas“. Turbūt mums reikėtų apie poetą V.Mačernį kalbėtis kasdien? Kodėl — iš Žemaitijos Jis, iš Šarnelės, iš Sedos, iš Telšių, o eilėraščiai suėję diena po dienos, eilėraščiai išlaikę mūsų Žemės meilę ir dosnumą, žmogaus širdies šviesą. Juk tai eilėraščiai, anot E.Matuzevičiaus, „ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija“ (1990).
O kiek poeto Mačernio kūryboje atradimo džiaugsmo — juk „Vizijos“ — aiškių aiškiausia dvasinė autobiografija… Diena po dienos — sukauptas apmąstyto, palikimo džiugesys. Suprantama, jog ir pats turi turėti, kaip sakoma, gilumos poreikį, kad priartėtum prie tikrojo Mačernio džiaugsmo. Iš jo „Vizijų“, anot paties poeto, galbūt tikrai tose „aukštosiose akimirkose“, veriasi būties pilnuma, pavyzdžiui: „Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,/ Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė kalvose,/ Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai: Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave“.
Norisi grįžti į Mačernio erdvę — stiprybės? Galbūt — o gal pajusti tikrosios poezijos visumos? Sonetuose taip pat yra žmogui malonių akimirkų, tokio gražaus prisiglaudimo, apsidairymo: „Tyli ir saulėta diena,/ Namuose šilta ir jauku (…)/ O saulė eina dangumi/ Ir savo spindulių galais/ Palaiko ryšį su visais“. Karas tebedraskė Žemaitiją, o jis ir toliau ieškojo naujų „kūrybos žemynų“ (V.Kubilius, 1980). Tarsi taip būtų metamas iššūkis likimui. Pavyzdžiui, 1943, 1944 metais parašytas ne vienas sonetas, kuris yra kupinas džiaugsmo — tokio savito, tokio giliai giliai išgyvento, subrandinto viduje — kūrybos džiaugsmo: „Jei gyvenimas toks trumpas, tai linksmai/ Reikia jis gyventi“; „Tik akimirkos suteikia/ Laimės amžinybę…/ Jos kaip gėlės vysta veikiai./ Džiaugsmo dievišką saldybę/ Paragauja vien tik tas,/ Kas išmoksta momentą suprast“; „Ateik, naktie, ir būki mano mylima!/ Ateik lengvu žingsniu, ritminga eisena,/ Slaptų vestuvių guolin džiaugsmą nešdama“; „Džiaugsmo paukščiai, atsitiktinai bokštan priklydę,/ Pikto vėjo išblaškyti, vėl pakilo į erdves,/ Kur anapus patirties likimo žvaigždės žydi,/ Spindulių vainiklapiais taures papuošę auksines“; „Trokštu — nes esu gyvenimo besotis —/ Gyvent, gyvent, visus kaskart mylėt labiau,/ Galbūt ir dar ko nors… Argi aš pats žinau…“; „Aš stoviu ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury“. Taigi diena po dienos — „Praeinančiam pasaulyje praeisiu,/ Kasdien suduždamas, bet išdidus:/ Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių/ Ir moteris, ir saulę, ir sapnus./ Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią“.
Tokie poeto — mąstančio žmogaus gyvenimo reginiai, taip iki galo suvokta kiekvienos dienos prasmė — išgyvenimų rimtis ir buvimo džiaugsmas. Taip sakant, regėjimai ir jų spinduliavimas, nes viskas atgims.
Vasara — metas, kai esame apsupti gamtos žydėjimo — natūralaus dienų džiaugsmo. Belieka jame būti, juo mėgautis, jį imti ir juo dalytis, turtinti savo dienas. O to, savojo džiaugsmo, savojo mąstymo dalyboms yra pasiruošęs kiekvieno poeto žodis. Juk poetas, kaip sako V.Daujotytė, „prigimtinės kultūros archeologas, atsikasantis iš kalbos“; „Liūnė Sutema — iš galiausiai prieito būties slenksčio: „Tebūnie“; „Tik prigimtoji žemė įžemina — ryšiais, saitais, atmintim, kapais“; „Vietą, kurioje turim būti, mums patvirtina kiti“ (2014). Ir dar tebūnie viena mintis — iš poeto V.Mačernio, palinkėjimas: „Jeigu nori būt patenkintas ir būt laimingas,/ Įtikėk kuo nors šventai ir jau neabejok daugiau“.
Taip ir einame, taip ieškome diena po dienos prasmės — ir iš naujo… Reikia tuos didžiuosius kūrėjus pasikartoti, reikia, kad per mūsų skaitymus jie laimėtų dar vieną, tokią dvigubą laimės dieną: savo aprašytąją — ir iš naujo, mūsų surastą džiaugsmo dieną.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.