Tiesiog kuždesiai, vedantys į atmintį

Į Žemaičių muziejaus „Alka“ Žemaitijos kaimo ekspozicijos erdvę susirinkta atminčiai — eilėraščio pajautai, dvasinei bendrystei, pokalbiui apie mokytoją poetę Adolfiną Kerpauskaitę-Varnelienę.

Gera, kad šiemet vis dėlto įvyko birželio mėnesio eilėraščių skaitymai: kuždesiai, kol bijūnai skleidžiasi. Tiesiog sustota, kai vakarėja, kai po truputį šešėliai atleidžia karštį. Į Žemaičių muziejaus „Alka“ Žemaitijos kaimo ekspozicijos erdvę susirinkta atminčiai — eilėraščio pajautai, dvasinei bendrystei, pokalbiui apie mokytoją poetę Adolfiną Kerpauskaitę-Varnelienę. Įvyko tykus atsisveikinimas su labai artimu, šviesiu žmogumi. Taip giliai eina poeto Vytauto Stulpino pamąstymai, išlydint Adolfiną Varnelienę į Amžinybę: „Tai istorijos žmogaus, sutverto gyvent/ ir mąstyt“…

Ieva Sigita Naglienė

Eilėraščių skaitymus — arba Atminties kuždesius, pradėjo Telšių „Alkos“ muziejaus direktorės pavaduotoja Ingrida Vaitiekienė. Ji pasidžiaugė kūrybine draugyste, susibūrimu tradicinėje vietoje ramiam pasikalbėjimui, prisiminimui, poetiniam žodžiui, kur taip jautriai, švelniai susipina kas laikina ir amžina. Šių skaitinių sumanytoja ir vedėja Irena Daubarienė priminė „Alkos“ muziejaus įkūrėją, poetą, muziejininką Praną Genį, kuris telkė žmones, norėjo, kad jie susieitų, šnekėtųsi, puoselėtų mūsų krašto kultūrą.

Simboliška, kaip pastebėjo Irena, jog šių metų vasaros poezijos skaitiniai skirti Adolfinai Varnelienei — asmenybei, kuri džiaugėsi gyvenimu ir dalijosi dvasios turtais. Simboliška, kad susitikta būtent 7-ąją dieną po jos mirties, kad šioje vietoje išgyvenamos tokios gilios artumo minutės. Perskaityti Telšių „Alkos“ muziejaus direktorės Evos Stonkevičienės linkėjimai-dėkavojimai, paskirti jos mokytojai A.Varnelienei, išsakytos mintys apie vedimą ir ėjimą į šviesą.
Anot susirinkusiųjų, sava žmogus prie savo žmogaus didele limp. Apie žmogaus buvimą, apie artumą, vidinio džiugesio laiką kalbėjo kanauninkas Andriejus Sabaliauskas. Jis pasidalijo pamąstymais, samprotavimais apie žmogų, eilių gimimą, prisiderinimą prie aplinkos, apie išgyvenimus ir norą kalbėti apie tai, kas išgyventa. Pamažu išsakytos patirtys, atverti vidaus klodai, sklaidytos atmintys iš vaikystės, tėviškės, kelio paieškų, tikėjimo slapčių, pasaulio pokyčių ir išgyvento džiaugsmo. Juk taip svarbu gyventi ir regėti, gyventi ir klysti. Mes esame pašaukti gyvenimui ir laimei. Daug gražių žodžių ištarta ir Adolfinos Varnelienės bendrystei: pagarbiai, šiltai, ieškant sąsajos, vidinės stiprybės jungčių. Tiesiog prisiminta Adolfinos taip smagiai, širdingai išvyturiuota melodija, toks savasties tekstas — poeto Aisčio „Peizažas“. Taip pamažu, kanauninko Andriejaus Sabaliausko paraginti, visi renginio dalyviai įsitraukė į bendrą dainą…
Po to Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė paskaitė Adolfinos Varnelienės paeiliavimų iš pirmosios jos knygos „Ilgesį nupūsk“. Eita į ilgesį, pasiilgimus, meilę ir švelnumą, skausmą — į šviesų žodį. Elena prisiminė ir savo posmų su etnografinės erdvės reginiais, išgyvenimais, būtojo laiko ženklais, sakraliniu švenčių ritualu ir artimųjų meile, fotografijoje išsaugota rimtimi ir ramybe, kartų ryšiu ir palikimu.
Kaip pastebėjo atminties vakaro vedėja Irena Daubarienė, mokytojos Adolfinos Varnelienės buvo visur pilna: ir maironiečių veikloje, ir Vydūno draugijoje, literatūrinėse šventėse ir susitikimuose, kraštiečių sambūriuose, poetiniuose skaitymuose, spaudoje ir prie redagavimo darbų, skaitovų konkursuose, filologinėse viktorinose, pokalbiuose — tarp žmonių ir su žmonėmis.
Steponas Algirdas Dačkevičius primins ir jos literatūrinių darbų reikšmę. Juk Adolfina Kerpauskaitė-Varnelienė buvo pirmoji iš telšiškių kūrėjų išleidusi savo paeiliavimų rinkinį, redagavusi ir pirmąjį Telšių literatų leidinį „Nebijok atsigerti iš stirnos pėdos“ (1996). Po jos, kaip sako Algirdas, šokomės ir mes, ir kiti rašantys. Adolfina aktyviai dalyvavo Šiaurės Lietuvos literatų draugijoje, buvo redakcinėje kolegijoje, pasiūlė prozos ir poezijos almanachui „Jungčių“ pavadinimą. Gilu ir prasminga — apsijungė aukštaičių ir žemaičių rašančiųjų kūrybinės patirtys: kūrėjus jungia eilėraštis, prozos tekstas, jungia gyvenimo tarpsniai. „Jungčių“ almanachas — tarsi Šiaurės Lietuvos literatūrinis žemėlapis.
Adofina buvo ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė — ne tik pati rašė, bet ir kitus recenzavo, apie kitus kūrėjus kalbėjo, išleido prisiminimų knygų apie sutiktus, gerai pažintus žmones, kalbėjo apie kraštiečius, kruopščiai rinko apie juos medžiagą ir spausdino. Tai darbai, vedantys į platesnius mūsų krašto literatūrinius akiračius.
Šioje popietėje poetas S.A.Dačkevičius paskaitė ir savo eilėraščių apie namus, artimuosius, peizažą, apie žmogaus atmintį, jo daiktų prasmę — turėjimą ir laikinumą, klausimus ir paskyrimus, žmogaus ryšius su pasauliu. Stipriai poeto savastyje tebelaikomi tėvo kriaučiaus prisiminimų dygsniai, gimtieji Pužų vandenys ir tebejuntami tėviškės akmenys, keliukų vingiai — tosios gyvenimo karštybės tebesaugomos. Regis, visa būties pilnuma aprėpta, visi savasties takeliai išvaikščioti — natūralu ir tikra, juk, anot poeto Algirdo Dačkevičiaus, „Sumegs brasta/ ir provėžas,/ ir tavo pėdsakus“. Atmintis — išlaikyta, išsakyta, esanti, anot paties poeto, ir palikimas, ir „truputis apie gimtinę“.
Tokia ji ir Ievos Sigitos Naglienės apmąstymuose — buvusi ir užlaikyta tikrovė. Tokia ji sava, pasikartojanti, nes visai čia pat jaučiamas tikras žmogus ir jo stiprybė. Itin atviras pokalbis apie mokytoją Adolfiną Varnelienę, jos gyvenimo grožį, artumą, supratimą, eilėraščių skaitymus, buvimą renginyje kaip didžiausioje šventėje, apie motinišką globą ir dėmesį. Ir jos kūryboje — išgyvenimai iš susitikimų su tuo kažkuo taip arti, taip iki galo atvirai, taip pamažu iš savųjų reginių pasaulio, laikantis nūdienos žvilgsnių.
Malonu, kad šventėje susitikta ir su viešnia iš Mažeikių Jūrate Norvaišiene. Jos eilėraščiuose dominuoja žmogaus buitis ir kasdienės paieškos, dvejonės ir atradimai, vadavimasis iš sutemų, iš silpnybių, savų žodžių jėga.
Irena Daubarienė pasidžiaugė mokytojos, literatės Adolfinos Varnelienės darbštumu, jos energija ir gebėjimu rasti artimą sielą. Anot Irenos, kiek būta gyvenimo! Prisiminti skaitymai po Vydūno kaštonais, Kaunatavos soduose per obelų žydėjimus, išvykos ir susitikimai — dvasios atlaidai. Ir pačios Irenos Daubarienės poezijoje — tėviškė, gimtinė, namai, ėjimas į priekį, į Žemaitiją, į moters kasdienybę, į gyvenimą su visų triumfuojančiu gyvybės pasauliu. Iš tikrųjų dvasinių vertybių — esaties galia ir grožis. Atmintis ir jos saugojimas — ateities gyvenimas. Ir Justino Marcinkevičiaus eilėraštis apie tėvynę — daina, į kurią nuveda kanauninkas Andriejus Sabaliauskas. Ir suskambėjo taip, taip gražiai, rodos, pačiu laiku, rodos, nieko daugiau ir nebepridėtum…
Eina birželis — eina jau su visu savo būties grožiu, su išsiskleidusiais bijūnais. Ir taip gera, taip visko daug. Taip šviesu, taip šilta — kaip brangų žmogų prisiminus, kaip gerą eilėraštį perskaičius, dainą iš širdies padainavus, taip sykiu su bendraminčiais. Tikrai — tokia pasiilgta poezijos popietė. Tokia beveik visų vienu vardu įvardinta — būtina. O erdvės, buvimų sykiu erdvės, anot Ingridos Vaitiekienės, tikrai užteks. Tiesiog tokia graži kuriančių, girdinčių ir besidominčių žmonių sueitis — pagarba čia, Telšiuose gyvenusiai, kūrusiai ir buvusiai šalia mūsų mokytojai Adolfinai Kerpauskaitei-Varnelienei atminti, tokia artumos šventė kiekvieno širdžiai. Juk jos gyvenimas, kaip sako poetas Vytautas Stulpinas — šaltinis. Gyvenimas — pavyzdys, žmogaus, „sutverto gyvent ir mąstyt“. Ir ne bet kaip, „Jei šnekią pravėrei burną,/ tai daiktus vadink/ tikraisiais vardais“.