Po vasaros stogu yra žodžių apie stogą

Tik neklausk, kodėl taip turi būti,— aš ir pats nežinau: gyvenau po savo stogu —
ir še tau, kad nori! Jau geras dešimtmetis kai be jokio stogo. Ach, ta senatvė.
Kaip tai?
Nuo kada, vaikeli,
daugiabutis — su stogu?

Regis, tokie buvo pirmieji žodžiai šios vasaros pradžioje, visai atsitiktinai išgirsti, žodžiai apie stogą — ir gyvenimą po stogu ir be jo. Paskui atėjo mintis: apie stogą turbūt ir poetų parašyta? Ir kaip, ir kodėl? O kas apskritai aptinkama rašto šaltiniuose apie stogus, kodėl apie juos kalbama, kaip?

Ieva Sigita Naglienė

Apie stogus iš perskaitymų
Iš tikrųjų pirmiausia žvilgsnis krypo į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (2000) — taip senoviškai, į knygą: „stogas — namo dangtis: Lėkštas, status, plokščias stogas. Skardinis (skardos), šiaudinis (šiaudų)“ ir taip toliau. Ir ne tik, juk stogas — „vieta gyventi, pastogė“. Vadinasi, žmogaus namas, būstas, buveinė, trobesys — gyvenimas ir jo filosofija. Buvimas — palikimas, prisiminimas — pasikartojimas, siekiai — ateitis. Ir susivoki, jog stogas — kiekvieno žmogaus, netgi iš jo daiktų visumos yra viena iš svarbiausiųjų dalių.
Egzistencinės poezijos autorius R.M.Rilkė pastebi: „Mes turbūt čia esame, kad sakytume: namas, tiltas, šulinys, vartai, indas, vaismedis, langas… Bet kad sakytume, suprantama, oh, kad sakytume taip, kaip daiktai niekados viduje negalvojo būti“. Iš tiesų žodžiai mūsų kalboje įgyja giliausias prasmes, atranda mūsų pačių būtį — arba per daiktus mes išsakome save: savo mąstymą, jausenas, savo amžiaus patirtis, savo stiprybes ir praradimus. Taip pamažu atsiveriame pasauliui? Pamažu — o po vasaros stogu šitiek erdvės! Taip gražiai atrodo saulės nurausvinti ankstyvo ryto stogai, tiek daug blizgesio po lietaus. Tokia ramuma artinasi į vakarą — ir taip tyku po nakties stogu…
Apie stogus — ir „Frazeologijos žodyne“ (2001) esama junginių, įdomių reikšmių ir savitų šio žodžio vartojimo ypatybių: „stogą kelti“ — triukšmauti, „stogas kilnojasi“ — stiprus balsas, „stogas ant galvos“ — pastogė, „po savo stogu“, „po vienu stogu“ — namie, kartu, gyventi sykiu, „kaip nuo stogo nukritęs“ — prastos orientacijos, „kaip ant stogo pakelti“ — viešai paskelbti, nelaikyti paslapties ir pan.
Vartant „Didžiųjų pasaulio išradimų knygos“ (2005) puslapius, galima įsitikinti, kokie sugebantys, tyrinėjantys buvo „protingieji žmonės“, kiek nuostabių išradimų, kiek inovacijų, kiek išradingumo ir įmantrių daiktų! Kaip teigia knygos autoriai, „Už išradimų slypintys sugebėjimai ir patirtis ne mažiau svarbūs už pačias technologijas. Tikri išradėjai turi ypatingų kūrybinių sugebėjimų, kurie dar mažai ištirti. Senovėje viena tokių ypatybių buvo įžvalgus pastabumas, suvokimas ir pasinaudojimas progai pasitaikius“. Tiesa, „Archeologija, kaip mokslo dalykas, dažnai varo tyrinėtoją į neviltį, nes tiek daug neišliko daiktinių įrodymų iš ankstesniųjų žmogaus gyvenimo laikotarpių“.
Tokių problemų esti kiekvienoje srityje. Šįkart itin sudomino knygos dalis apie medinius įrankius, juk medis — mūsų protėvių buvo itin saugotas ir išradingai naudotas: medžio įrankiai, medžio dirbiniai — ir visas gyvenimas, jo meilė ir išmintis! Mūsų senųjų žmonių atradimai — ir pasaulis kitoks, ir pats žmogus kitoks, ir jo sugebėjimai kitokie. Medis — ir jo apdorojimas, akmuo — ir jo skeldės, taikant skeldžių gamybos technologiją padaromi gana ploni gaminiai, gaunami taisyklingi medžio galai — ir medinės trobos, mediniai stogai. Medžio apdirbimas — menas ir kitokia gyvenimo kokybė.
Galima sakyti, kad mediniai įrankiai rodo ir labai artimą mūsų protėvių ryšį su gamtos pasauliu, su pamatinėmis vertybėmis, kurios mūsų dienomis prarastos, kurios parodo žmonių, mėgusių savo amatą, rankų darbą. Dailidė — namų statytojas, meistras, baldų, padargų dirbėjas. „Senieji žemaičiai, statydami gyvenamuosius namus, darbininkų nesamdydavo. Kaimynai atsiųsdavo savo vyrus atsibūtinai. Samdydavo tik meistrą. Iškėlus gegnes, statybininkai būsimojo stogo viršuje, pastato viduryje iškeldavo vainiką, pririštą ant puskryžmės kartelės. Vainikas būdavo nupintas iš eglišakių“,— rašo J.Mickevičius, istorikas, muziejininkas, kraštotyrininkas savo rašytiniame palikime (2009).

Išlikusių jusenų priminimai po stogo priedanga
Po tokių pasiskaitymų — tiesiog panūsta žvilgtelti į Simono Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ — kūrinį, išleistą 1845 metais (šiemet sueina 175 metai!), į jo „ūkės rėdą“, į žemaičių girias ir piliakalnius su pilimis, trobesius, į namus — į jų stogus. Ir esama daug įdomių pasakojimų apie mūsų papročius. Ir apie stogus prisimenama, ir turime žinių iš labai seniai: „Ant čiukuro namo buvo lėkiai antkabinti, o stogo sketeras spaliais apkrautas ir velėnomis per dvi uolekti ilgomis apsluoksniuotas“ — apslėgtas, apspaustas. Toks trobesys giriose — „nams, arba namas, namaitis“, „pailguotinas ketvirtainis, be lubų“, medinis, rąste langeliai išpjauti ir visa kita — žmonių gyvenimas, „Ką širdy turėjo, tą reiškė; ne kiltis, ne turtai, bet išmintis ir dorybė, nuo visų pritarta“. Tokie, Daukanto aprašyti numai, buvo iki XIX amžiaus. Vėliau jie „naudoti jau tik pašarui ruošti ir gyvuliams laikyti, o valstiečiai gyveno šalimais pastatytose trobose. (…) Dūmai išeidavo pro stogo pakraigėje esančią angą — čiukurą“ („Žemaitijos tradicinė kaimo kultūra“, 2008).
S.Daukanto kūrinyje yra minčių ir apie pilis, apie pilies kalnus — „visos tos pilys buvo žemėmis apipiltos“, apie drąsius žmones ir jų atsilaikymą prieš svetimuosius — tokia mūsų istorija. Miškai — ir jų turtai, tikėjimas ir papročiai — viskas čia pat, kaip sakoma, po vienu stogu. Po genties stogu, po tautos. Stogas — gyvastis. Anot poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus, „Užvožiau žiupsnį gyvasties,/ kaip užvožia kasdien/ mane dangus“ (2010)…
Kažin kaip bevartant anųjų laikų raštus, į akis, kaip sakoma, šokosi tokia smagi Motiejaus Valančiaus Palangos Juzės Tryliktojo vakarojimo dainelė — itin tinkanti stogų istorijai. Suprantama, jog Valančiaus žodis turėjo būti ankstėliau paminėtas, bet kažkaip šįkart jis būtent šioje teksto vietoje lyg ir tinkamiausias. Taigi — daina „Blezdingėlė“, paukštė, kuri sykiu su žmogumi, su juo ir jo matoma, tampa ir žmogaus gyvenimo dalimi: „Pernai myniojai mano stogą,/ Tačiau nepadarei nieko blogo./ Juk tu myli mūsų prastus numus,/ Kenti skyles stogo, kenti dūmus./ Galėsi šiaudelius stogo pešti,/ Padorų lizdelį sau sunešti,/ Kiaušinėlius keturis ten padėti,/ Gražius mažutėlius išperėti“. Kaip sako pats „Palangos Juzės“ veikėjas, „tai atsitiko 1866 metuose“. Tiesa, juk yra apie ką pamąstyti perskaičius tokius, anų laikų reginius? Kažkaip ir savi, šių dienų padūsavimai persimaino — lyg ir erdvesni mūsų gyvenimai pasidaro? Anot poeto S.A.Dačkevičiaus, „Išbiro/ sodybos per Adomo rėtį/ už šventoriaus“… Ir birinėja — iš atminties, kad turėtume supratimą, kas buvo, ką dabar turime, kad vertintume.
Rašytojos Žemaitės žvilgsnis taip pat siekia namų stogus, ji nepaleidžia savo veikėjų trobesio iš akiračio — saviti reginiai, žemaičių gyvenimai ir jų patyrimai. Pavyzdžiui, Vingių „Trobos stogas storai apkerpėjęs, kur ne kur tarpais stypso žolių, vasarą žaliavusių ant stogo, kerpės kėkso kukuliais kaip duonos kepalais. Visas stogo paviršius rodėsi kaip kęsynė skynimuose. Stogas per vidurį giliai įlinkęs kaip kumelės nugara; viduryje iškišta lentų gerklė, kamino pavidalo, kitą kartą dūmus vėmusi, dabar visai nukrypusi į vieną pusę; rodėsi, lyg ta troba galvą kraipo, stebėdamosi niekados nemačiusi išbarstyto kiemelio“ („Marti“).
Esama Žemaitės aprašymuose ir namų džiaugsmo, kur „toks visur gražus taikumas: visi pašaliai, rodos, žibėte žibėjo. Visi namai aptaisyti, kiti naujai dengti“ („Petras Kurmelis“). Jų šeimininkas medžio darbus išmanė — jo „rankos kietos kaip geležinės, sutrintos, pajuodusios nuo darbo“. Žemaitės apsakymuose ir į dvarą pažiūrėta — į jo stogus: „Ant kalno dvaras — baltas, raudonu stogu, kaminų daugybė, aukštomis sienomis, kurios nuo daugybės langų tarytum vieno stiklo — blizga“ („Dovanos iš Amerikos“). Tokie rašytojos žiūrėjimai, Žemaitės meniniai namų vaizdai — jos gyvento laikmečio žmonių patyrimai, gyvenimo samprata.
Tik saulelei, anot rašytojos, tas pats: „Apauksino trobelių stogus tiek miesto, tiek sodų, vienkart ir menkiausių trobelių, o pasilenkdama smerkėsi pro kiekvieną didžiausią ar mažiausią langelį. Didžiuosius rūmus maža tepasiekė, nes jų spindintieji stiklai rytmečiais kaip įmanydami slapstėsi nuo saulelės šviesos: dangstėsi langinėmis arba iš vidaus užuolaidomis, neleido apšviesti papuoštų kambarių. Užtatai menkiausiose trobose liuosai švietė pro langus, apžiūrėdama visas kertes po vidų“ — lyg ir talpiausia to meto buities tikrovė, regis, tikrojo gyvenimo pamoka iš Žemaitės kūrinių, iš mūsų žmonių kasdienybės, iš XIX amžiaus… Stipru — yra praeities samprata ir kūrybos šaltinis, išmintis.

Iki savo stogo: akiai ir širdžiai
Tradicinė žemaičių troba — masyvi, stogas masyvus, pusvalminis, kartais keturšlaitis su čiukuru, dengtas dažniausiai šiaudais (rečiau nendrėmis), vėliau — skiedromis arba gontais. Šiaudinio stogo apačia buvo išklojama eglės maukomis. Pastatui būdingos plačios stogo užlaidos. Tokių sodybų Žemaitijoje nykimas siejamas su kolektyvizacija, melioracija (2008) — pasiskaitymai, kurie turi atmintį.
Kito laikai, keitėsi žmonės, atsirado naujovių, kinta ir namų stogų danga. Ieškota ilgaamžės, ekologiškos, atsparesnės, kuri apsaugotų nuo gamtos poveikio. Gontai — medinės čerpės. Tai pati seniausia čerpinės dangos forma — pasaulyje siekia net viduramžius. Čerpiniai stogai — molinių čerpių stogai taip pat yra viena iš seniausių stogų dangų. Čerpių atsiradimas — tai pažangos žingsnis statybos istorijoje, kuris supaprastino stogų dengimą ir jų tarnavimo laiką. Manoma, kad čerpėms atsirasti pradžią davė akmeninių plokščių stogai. Bet skalūnų ištekliai riboti, todėl pereita prie daugybėje vietų randamos medžiagos — molio. Blanki molinė spalva laikoma klasika,— apie tai galima paskaityti ir internetinėje erdvėje.
Ir poezijoje — poetai taip pat stogus regi, po jais gyvena, sukuria ir savo išgyvenimams stogelių, uždeda, ir savo matymų vaizdinius po jais sutalpina, jų apibendrintas — simbolines, perkeltines prasmes galime lengvai pasiimti knygas skaitydami. Pavyzdžiui, M.Martinaičio Kukutis — taip pat iš istorijos, iš mūsų atminties: „Taip ilgai nemačiau tėvynės,/ dirbdamas jos laukus, taisydamas šiaudinius stogus./ Taip gyvenimas nedavė laiko,/ temdydamas akis ir galvojimą“. Tokia realybė — iš pačių giliausiųjų klodų. Yra poeto įstebėta, yra užrašyta — ir taip dar labiau sustiprinamas tikrovės pojūtis: „Prakiuro Kukučio stogai/ ir saulė/ nustojo šviesti pro langus“. Turi mūsų žemelė savo atmintyje daug gilios tragiškos lemties atminų.
Maloni poetinė šiluma sklinda ir iš poeto V.Stulpino prisiminimų: „pasukdamas už galutinio/ Slenksčio, paliko gryčią aname krante,/ O gontų stogą lygu nusikėlė./ Man vėjus paisto vakarinis vėjas:/ „Ir pats nuskrido pažeme lyg popierėlis“—/ Lakus tasai pakrančių liūdesys./ Trobelėje be stogo brūzgia/ Saulė tarsi šeimininkė, naktimis — mėnulis,/ Šešėliams atsirado tuščio triūso:/ Baldus po atviru dangum/ Laiku apeiti, prižiūrėti, laikyti/ Neliestus, kol žmonės įsikiš“.
Turi — deja, turi mūsų kraštas tokių rūpesčių, užkaltų langų, yrančių stogų istoriją, kuri iki mūsų atėjusi, ir ji vis dar tęsiama… Gaila, bet labai jau dažnai laikosi mūsų žemėse toks namas, anot V.Stulpino, „Namas, vedantis užmarštin“.
Ieško mūsų poetai savų stogų, dairosi kasmet ir naujų lyrikai saviraiškos formų, netradicinių erdvių, pavyzdžiui: eilėraščių skaitymai vyksta ant stogo, virš stogo ir pan. Tokia atvira poezija, kaip sakoma, tiesiogiai sklindanti net nuo bažnyčios stogo — ir modernu, ir plaukia, ir taip lengvai, kaip tie dangaus debesėliai. Arba poezija — virš stogo, turinti savyje stiprybės stogus…
Nauja patirtis, unikalus energijos protrūkis. Ir įtaigus — ir pasidžiaukime: skaito — klausosi, girdi — pasiima. Tuomet ir savi stogai tvirčiau laikosi. Juk vasara — kiek daug žodžių galima rasti apie stogus! Ir visokius, ir visokių: „Kai lėkėme sielotis verčiančiais kloniais/ Ir susėdome muzikos slėnyje,/ Ji pirmoji paklausė: „Kodėl?“/ Tarp keleto kitų siluetų/ Buvo ramiau ir tvirčiau“,— taip sako poetas V.Stulpinas. Ir turime muzikos stogą… O kokių dar norime?
Dar nežinodami — palaukime, rasime, juk svarbiausia, kad kažkas vyksta, kad yra judesio stebuklas, kad mūsų diena kitokia. Tarsi turėtų buveinę, kurioje ir anų laikų nameliai, nameliai su stogeliais ir dar gyvu ornamentu — su „stogo galų užbaigose, gonkelių pryšaky viršuje“, anot Pauliaus Galaunės, esančiu arkliuku, mediniu arkliuku… Tokiu pagražinimu, kuris iki šiol yra mūsų stogų užbaigų arkliukas — tokia dvasinė duotybė, stipriai imanti gyvastį iš paties medžio… Tokia prigijusi.
Beje, dar nepaminėjau skardinių stogų — P.Galaunė mini ir stogus iš skardos, „ir tada iš tos pat skardos iškerpami maži „arkliukai“, kurie jau tokiu būdu nėra čia konstrukcinė stogo dalis, kokia jie kartais būna šiaudiniuose stoguose, bet vien pagražinimai“ (1988).
Mokėta surasti, jausta — toks išieškojimų grožis: akiai ir širdžiai, gyvenimo darnai. Tradicijos — greta viena kitos, kad nepasimestume, kad būtų tam tikras atstumas žvilgsniui, iriantis kitų stogais.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.