Salve, carissima magistra, Mitto tibi epistolam meam…

Mokytoja Stanislava Kochanauskaitė.

Gerbiama Mokytoja Kochanauskaite, sveikinu Jus savo ir daugelio kitų Žemaitės mokyklos absolventų vardu garbingo 100-ojo jubiliejaus proga!!! Linkiu džiaugtis gyvenimo teikiamomis gėrybėmis, rytais patekančia saule, metų laikų kaita ir artimųjų dėmesiu. Tegu tvirtybės teikia Jūsų ugdytinių dėkingumas už suteiktas žinias ir gyvenimo pamokas!

Literatūrinis laiškas, brangi Mokytoja, nesuvaržytas teorijos reikalavimų, suteikia autoriui didesnės laisvės. Pasirinkau šį žanrą, kad nebūčiau suvaržyta savo atminties: aš atsimenu tai taip, o kiti — kitaip. Juk kiekvienas iš bendravimo su Jumis paėmėme tai, kam buvome tėvų namuose parengti.
Praėjusiais metais, kai kartu su kitais Žemaitės mokyklos absolventais džiaugiausi Jūsų ilgo ir turiningo gyvenimo liudijimais knygoje „Laiko tėkmėje. Iš Stanislavos K. dienoraščių“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2019), ne tik daug ką atgaivinau iš susitikimų, bet Jūsų pasakojimo įtaigos paveikta, atrodo, kartu vaikščiojau po Žemaitijos laukus, po Telšius, Kauną, Vilniaus universitetą… Pagaliau po daug metų Jūsų įdomaus gyvenimo klostės prasiskleidė. Mūsų smalsumas buvo patenkintas. Pamokose mes Jus matydavome tik puikią savo dalyko žinovę, nemėgstančią jokių asmeniškumų ir familiarumo. Knyga mums parodė, kad mūsų „siaubas“ Hanibalas nebuvo toks jau ir baisus. Ar pamenate, kaip sakėte, kad lotyniškus posakius mėgintume vartoti kasdieniame bendravime, pavyzdžiui, Jus sutikę, galime sakyti Hanibal ante portas! T.y. garsiosios Kartaginos vadas, daug metų bauginęs romėnus, priartėjo prie Romos vartų. Nesijautėme verti romėnų vardo, bet prie klasės durų Jūsų laukdami, galėjome tarti Hanibalas prie vartų!
Kažkas iš būrio buvusių mokinių pastebėjo, kad Jūsų knygos parašymo aplinkybės ir leidyba yra verti Gineso! Kas gali nurodyti autorių, kuris savo pirmąją knygą parašė ir išleido būdamas 99-erių? Rašto žmonėms — tai nuostabą keliantis faktas. Jūsų knygą perskaitė literatūros kritikas Virginijus Gasiliūnas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyno vedėjas, stebėjosi autorės pagava ir įtaigiu žodžiu, dėkojo, kad knyga atsidūrė skaitytojų namuose ir bibliotekų lentynoje.
Jūsų knygą dovanojau Sauliui Šalteniui ir Agnei Žagrakalytei. Neabejoju, kad šių rašytojų būsimuose kūriniuose rasime Laiko tėkmės pėdsakų. Tai tik atskiri knygos sklaidos pavyzdžiai. Apie daugelį kitų Jums papasakotų kiti.
Mes, Žemaitės mokyklos, humanitarinės klasės absolventai, jaučiame ne tik dėkingumą savo Alma mater, bet, veikdami Lietuvos kultūros lauke, stengiamės orientuotis į tuos idealus, kuriuos diegėte.
Po pirmųjų susitikimų 1979 m. rugsėjo pradžioje daugelio mūsų tuomečių devintokų gyvenimas pasikeitė. Jautėme, kad lotynų kalbos pamokose nusikeliame į kitą erdvę ir laiką. Ir ne tik todėl, kad pamokų objektas labai jau senas. Bet Jūsų tiesi laikysena, energinga eisena, kalbos maniera skyrėsi iš kitų. Iš Jūsų išmokome elgtis paprastai, bet ne prastai. Jūsų meilė dalykui palietė ir mus. Pajutome lotynų kalbos svarbą aukštajai dvasinei kultūrai. Du kartus per savaitę, nenorėdami Jūsų nuvilti, buvome pasiruošę aukščiausiai proto koncentracijai ir pačių gerųjų savo charakterio savybių demonstracijai.
Jūs mokėte suprasti, kuo skiriasi žmogus nuo kitų Žemės gyvių. Visa Jūsų povyza tarsi rodė, kad svarbu nepamiršti žmogumi esant. Mūsų devintokų adresu avansu Jūsų tvirtai ištartas „žmonės“ daugeliui įkrito į širdį, ir apsisprendimo momentais jis įgydavo asmeninio motto statusą. Ne vienas iš klasės, Jūsų asmenybės paveikti, ėmėme tą žmogų savyje auginti! Intuityviai jutome, kad Jūsų lūpose žodis „žmogus“ yra imperatyvas: elkis taip, kad būtum vertas šio vardo. Dar žemaičių etninės kultūros tyrinėtojas Ignas Končius rašė, kad žemaičiai žodžio „žmogus“ be reikalo neištaria. Ne bet kas senojoje Žemaitijoje buvo šiuo žodžiu pavadinamas.
Dvylikos/penkiolikos mokinių auditorija ir mokytojas — tarsi pašvęstųjų būrys. Mes, humanitarinės klasės moksleiviai, jautėmės išrinktaisiais. Tačiau lotynų kalbos pamokos ir Jūsų darbo metodika mus įtikino, jog privilegija įpareigoja, kad turime išmokti kiekvieną minutę skirti naudingai veiklai, kad dykinėjimo laikas praėjo, kad atėjo laikas suaugti. Jūs rodėte pavyzdį. Pamenu, kaip viename iš pirmųjų susitikimų pareiškėte, kad Jūs pradėjote mokytis prancūzų kalbos, ir mus tarsi pakvietėte varžybų: Jūs ar mes greičiau žengsime į priekį. O mokslo metams baigiantis, sakėte, jei spėsime įgyvendinti mokymosi planą, Jūs mums papasakosite apie senovės graikų kalbą. Tai buvo netikėta: jeigu gerai mokysimės, gausime dar pasimokyti, o ne pramogauti!
Nelengva mums buvo prisiderinti prie Jūsų pamokos ritmo. Pasišnabždėti, pažioplinėti nebuvo kada. Jūsų mėgstamas raginimas žodžiais „tempo, tempo…“ lėtapėdžiui žemaitukui buvo tikra nematoma rykštė. Lotynų kalbos pamokose daugelis išmokome maksimalios dėmesio koncentracijos: čia ir dabar — tik lingua Latina. Kiekvienas iš mūsų 45 minutėms turėjome „įsijungti ketvirtąją pavarą“ — gyventi ir mąstyti greičiau negu pratę. Jei pavykdavo Jūsų nenuvilti, pamokai pasibaigus, galėdavome pasijusti išdidūs ir šį tą galį.
Jūs visada stengėtės griežtai laikytis iš anksto apgalvoto pamokos plano. Nukrypimai pasitaikydavo tik tiesiogiai susiję su pamokos tema. Pavyzdžiui, mano atmintyje išliko Jūsų perspėjimas, kad valgymas spektaklio metu yra kūrinio ir jo autorių darbo paniekinimas. Tačiau ne tik gero elgesio patarimai, bet ir ištisi žiūrėtinų spektaklių ir filmų sąrašai pildėsi mūsų užrašų knygelėse. Raginote lankytis Telšiuose vykstančiuose renginiuose, kad, tapę studentais, nepasirodytume neišprusėliais. Sakėte, kad studijuodami Vilniuje (o tuo Jūs net neabejojote!) būtinai turime lankytis teatruose, pažiūrėti Andrejaus Tarkovskio, Federico Fellini’o filmus ir kt. Ačiū už tai! Jūsų dėka mes ne tik nesijautėme mažiau žinantys, bet, įstojusios į lietuvių filologiją su klasikinių kalbų specializacija, visus metus buvome atleistos nuo lotynų kalbos paskaitų, nes ją iš dvylikos grupėje esančių studenčių mokėjome geriausiai! Lotynų kalbos dėstytojams Jūsų pavardė buvo mūsų žinių kokybės ženklas.
Lotynų kalbos pamokose mokėmės skaityti, suprasti ir versti romėnų literatūros tekstus ir senovės išminčių posakius, kurie, lygiai kaip ir Jūs, ragino mus pasitempti, save pačius pranokti, šviestis… Pats lotyniškų tekstų turinys buvo orientuotas į asmenybės ugdymą. Tekstai ir posakiai „programavo“ mus altruistinei veiklai, todėl ne vienas rinkomės humanitariją. Jūsų pasakojimas apie senovės laikus mokė elgtis dorai ir atsakingai, asmeninius troškimus derinti su bendruomenės poreikiais. Jums esame dėkingi, kad kartu su žiniomis gavome asmenybės saviugdos ir bendravimo pavyzdžių. Bet svarbiausia, Jums pavyko mus įtikinti, kad atidėtas malonumas atneša daug didesnį pasitenkinimą. Ačiū už diegtą tradicinį, tautosakoje atspindėtą, požiūrį į gyvenimą: dirbk ir džiaukis gyvenimu, nes esi išrinktasis, nes tu — čia!
Vivevaleque!!!

Discipula tua Roma Bončkutė

2 komentarai

  1. Tada dar nesuvokiau žodžio LAISVA. Juk sovietmetis, juk laisvi rodės tik tie – iš gerų knygų. „Jūsų tiesi laikysena, energinga eisena, kalbos maniera skyrėsi iš kitų“ – laisvo, išmintingo žmogaus laikysena. Toks tikrumas apimdavo einant paskui KOCHANĄ…

  2. Kokių nuostabių žmonių Lietuvoje, mūsų mielojoje Žemaitijoje, esama! Ačiū Dievui už tokį brangakmenį mūsų gyvenimui! O Jums linkiu dar ilgai ilgai gyventi, jei taip prasmingai gyventi mokate ir kiekvieną savo pavyzdžiu mokote!

Daugiau nekomentuojama.