Nauji Žandaro meilės nuotykiai

Pamenate, kartą porinome, kaip kadaise dar eilinio laipsnį turėjęs Imantas Žandaras maskolių laikais samagono krūmynuose ir kemsynuose ieškojo. Sykį jis krūmynuose užtiko kerų lašams ruginę varvinančią raganą Šatrą. Atėmė iš jos senatvei sukrapštytą auksinų maišelį, susipylė į bačką ruginę ir dar baisią baudą užtvojo. Įsiutusi ragana užbūrė Žandarą: visą gyvenimą jis lakstys paskui du plevėsuojančius audeklus — maskolių vėliavas ir moterų sijonus.
Šatros kerai baisiai klastingi: pasmerkė Žandarą, taip sakant, civilinei karjerai ir nubloškė jį į Telšių kunigaikštijos rūmų maršalkos krėslą. O tuose rūmuose dailių moteryčių pilnos menės. Pasijuto Žandaras it katinas pelių pilname svirne: nebežino, kurią griebti. Nu, susirado Pelenę Zaksaitę, šiaip jau, pagal protelį, pilką pelytę, užtat gundytoja — ohohooo! Sušoko toji, kaip dabar madinga, nei apsirengusi, nei nuoga,— ir apsalo Žandaras.

Mėgo anuodu romantiškas keliones, pamiškių ir krūmynų pievutes. Vaikštinėjo, ritinėjosi pievutėse dainuodami: „Tu — mano spynelė, aš — tavo raktelis/ Tu — mano pieštukas, aš — tavo drožtukas/ Tu man — ant lovytės, aš tau — prie algytės“. O tas prie algytės, broliukai ir sesikės, keturiasdešimt procentėlių. Imantas Žandaras ne iš tų, kad meilėms savo kašelioką pravertų. Rrrrr… zlastis ima: už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigėlius savo meilužes popina. Nu, turėjo valstiečių dvarponių kniazius Karabasas Gretutę, bet Žandaras aną per mylių mylias perspjovė.
Daug kas gyvenime nudūksta, nusilpsta, tik ne klastingi Šatros kerai. Sykį sumanė vyriausiojo valdoviuko Husaro pavaduotojas Kaziukas Storasta septyniasdešimtmečio balių pasikelti. Nu, reikia gi chebrai atsilyginti už gerą algą. Pavaduoti Husarą visai nesunku: iki pietų Kaziukas išsikrapšto vieną ausį, po pietų — kitą; iki pietų išsikaso vieną sėdynės pusę, po pietų — kitą. Ką daugiau veikti, nes ir Husaras nesumoja, ką jam pačiam veikti. Taigi sukvietė Kaziukas Storasta valdoviukus į savo balių. Baisiai brangų, prašmatnų. Netgi šokėjas nusamdė. Grakščiai sukosi šokėjėlės verpetais, o Žandarui seilė iki bambos nutįso. Liūdnai nuskenavo kampe jo laukiančią Pelenę ir pagalvojo: „Po šimts pypkių, kiek galiu ragauti tą patį per tą patį?“ Nebegali po baliaus Žandaras nei valgyti, nei miegoti: akyse vis vaidenasi tos šokėjos grakščiame šokio sūkuryje. Bet ne šokis, o moteriškos grožybės, ypač tokia jaunutė Šokėja Ryškėnaitė drasko Žandaro krūtinę, temdo ir taip visokių baimių, įtarinėjimų šmėklų apsėstą protelį.
Neturi valios Žandaras. Kur pasisuka kūno kompaso rodyklė, ten ir lekia it eržilas prie kumelių bandos. Nu, kaip pakabinti tą jaunutę šokėją? O ir dėl kitų baliuje regėtų šokėjų Žandaro burna pilna seilių. Nu, nebūtų Žandaras. Susirado šokėjų adresus ir išsiuntė visoms gromatas. Tipo, kviečia darbo pokalbiams. Vienai siūlo referentės, kitai — sekretorės, trečiai — buhalterės, likusioms — panašias pareigėles. Ir dar suokia, kad sudarys, taip sakant, dideles galimybes karjerai, duos prie algyčių priedus. Ne visas veikia Žandaro gundymai dėl valdiškos kėdės atsidurti lovoje.
Pasiryžo Žandaras merginti tą jaunutę Šokėją Ryškėnaitę. Rytmečiais ir vakarais po trusikais (pardon, šortais) laksto gatve palei jos trobelę. Tipo, sportuoja. Sustoja, tūpčioja, lankstosi. Bene išeis Šokėja kieman, pasilabins, paklaus, kaip sekasi. Pro užuolaidos plyšį Šokėja stebi ir siuntinėja žinutes apie Žandaro meilinimąsi visoms draugėms ir pažįstamoms. O Žandaro meilužės Pelenė ir Padavalka netruko suprasti, kad Žandaro kūno kompaso rodyklė link jų krypties neberodo.
Įsiutusios abi nukūrė pas raganą Šatrą. Bruka jai už paslaugą auksinų maišelius. Kraupiai nusikvatojo Šatra, atstūmė auksinus, klaikiai suspindo jos akys. Persigandusios Pelenė ir Padavalka nė nepajuto, kaip parskuodė iš Guivėnų miško į Telšius.
Tai va. Rytmetys. Laksto gatve, atseit, sportuoja Žandaras. Žiū: iš kažkur su braškių pintinėle grįžta Šokėja. Žaviai, gundančiai nusišypso, sakosi, turguje buvusi. Žodelis po žodelio ir sutarė vakare susitikti. Žandaras, kad būtų tikresnis, pažadėjo ją savivaldovybės rūmų visokių popierių pribuvėja (priėmėja) įdarbinti. Nu, susitiko vakare. Šokėja giriasi turinti girioje iš senelių paveldėtą gražią trobelę. Nurūko ton trobelėn abu. Pleška židinys, o lova kokia plati! Kas toliau nutiko, nepasakosim, bo netyčia nepilnamečiai perskaitys.
Pabunda rytą Žandaras. Nesusivokia, kur esąs. Kurkia varlės, kažkoks raistas, drybso ant supelijusio šieno kupetos. Krapštosi akis. O iš kupetos išnyra bjauri, gleivėta Šatros galva, vėpso į jį išvarvėjusiomis akimis. Nusižiovavo Šatra, iš burnos pasipylė driežai. Pasikrapštė Šatra ilgu, pajuodusiu nagu nosį, brūkšt juo meiliai Žandarui per žandą: „Nu, kaip, mielasis, ar smagu buvo?“