Iš skaitymo smagumo, „Kol saulelė aukštybėse žydi“ (S.Jonauskas)

Ieva Sigita Naglienė

Saulės — iš skaitymų žiedyno
Nėra laiko, pajuokavo viena bendradarbė, nėra laiko taip iš lėto dairytis — vasara persiėmė visu gyvenimu. Taip, tokia šviesa, toks gėlių margumas, tokia didybė — visko norisi. Bet tokie viliojantys skaitymo gyliai — ir išmatuoji, kol taip natūraliai virsta išminties balsai, kol aplink kitaip. Kartais to labai reikia… Pajuokaukime — o gal prašvis, gal ir mūsų vasara būtent tuomet įsisiaus, kai atversime knygą? Juk sava knyga, savi skaitymai — mūsų atspalviai, kuriais dekoruojamas esaties pasaulis.
Aišku, tik vaikai subtiliausiai leidžiasi į šio pasaulio vasaras, palikdami erdvės tylai. Kaip sako poetas Stasys Jonauskas, „Vaikas žiūri į dangų“. Ir ne tik — „Jis atmerkia akis ir pamato:/ Jau žolynai kieme nupaišyti./ Šokinėdamas apsuka ratą,/ Kol saulelė aukštybėse žydi./ Nepasieksi — gelmė didžiulė,/ Nors ir augtum kas dieną per sprindį./ Pasilenkęs į žiedą jis žiūri,/ Ir galvelė danguj atsispindi“.
Deja, metai mus keičia — vasara kaip vasara, o mes kaskart vis kitokie: nors tie žiūrėjimai aukštyn išlikę, nors tie pasižvalgymai — tebesą, bet žmogus nebegali užčiuopti to ano laiko naivumo. Ne, žmogus, „dantim nusitvėręs už metų,/ Lyg nujaustų ką, žiūri į viršų,/ Bet savęs ten daugiau nebemato“. Ir vis dėlto tuos vasaros žydėjimus norisi turėti — o kas kitas, jei ne poetai, atviriau parodys, kaip iš tikro yra, kaip atrodo mūsų jausmų žiedynas. Ir mus pristabdo skaitymo smagumas, ir tokie potyriai, kad tikrai iš lėto dairaisi — bent pro savo žiūros langelį, bent atrodo — viską turėsi.
Žvilgsnis nukrypo į poeto Stasio Jonausko knygą „Lekia kaip metai“ (1981), seniai išleista, ne kartą vartyta — tik niekaip negali nuo jos atstoti, daug vasaros joje, daug ir tikro džiaugsmo, saulės pasisukimų, tėvynės daug, tokios iš čia pat, tokios judančios, tokios per amžius. Tokia „liepsna kaitri/ Kaip tėvynė — per mūsų gyvenimus“… Ir vėl pasilenki prie eilėraščio, prie žemės, kur „Žemaitija“: „Kai žydi šimtai supiltų/ Kalnelių — Žemaitija —/ Laužais — iš metų anų,/ Kibirkštimis — toli/ Ateityje — dienų/ Žolelė tyli,/ Po mūsų kojomis taip/ Auganti amžinai“.
Turime mes tų istorinių datų, istorinių dramų — atminties ir atsiminimų. Praėjo Durbės, Žalgirio mūšių paminavojimai — tokia tiesa, tokie pasikartojimai, kad turėtume. Juk „Ateina žmonės ir praeina./ Ir taip išlieka amžini“. Daug S.Jonausko posmuose saulės — „laksto ji“, sako poetas, „Mūsų mintimis iš knygų/ Ir arimų — kaip dvasia./ Užsimerkei — ir išnyko/ Jos gyvybė mumyse“. Saulė — šviesa, „Rodos, ji spinduliuoja savo,/ Bet iš tikro — gyvenimą mūsų“. Saulė, saulės švieselės — ir tai, ką perskaitei, kas pasiliko, ką pamatei. Saulelė ta pati — „Suka ratą aplinkui galvą/ Ta pati, o keičiasi kartos/ Tarsi metraščių datos“.
Pokyčiai — ir vidinė darna per knygų skaitymus, per ėjimus pėsčiomis į Žemaičių Kalvarijos šventovę, į pamaldas, į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus — buvimas su saule ir po saule. Tokia kitokia, šios liepos atnaujinta, mūsų dvasinė būsena. Toks dvasinis turtas — „Žiedynuos kaip šaltiniuos gilu./ Dangus — per žolynus — toks aukštas,/ Tarsi skambintų kas varpeliu“. „Kas paskui/ Atsiliepia tarsi varpas/ Vakarėjančiam danguj,/ Kai žiedai užmerkia šviesą?/ Bet negęsta šaknyse/ Ta jėga, kuri išves/ Vėl į saulę, kai visa/ Žemė lekia tarsi bitė,/ Avilin mus nešdama“. „Šiam sykiui tiek iš poeto S.Jonausko, kur „viskas — lyg mūsų gyvenimas — baigias labai toli“.

Jutimų tiltais
Gera vasarą užtrukti atminties vaizduotėse: pereinama į momentines akimirkas, į bandymus išsiaiškinti, į vandenis ir šnabždesius — tiesiai per jutimų tiltus. Įspūdis nepakartojamas, kai randi bendrystę, kai skaitai ir įsivaizduoji, savaip matai, savaip trauki tekstų gyvastį. Kažin kaip tvirtai įėjusi Žemaitė — ir smagu, kad ir šiandien gali drąsiai ją skelbti, su ja persikartoti, kas būtina, pasišnekėti nuo pirminių sąmonės teisybių apie moteris ir vyrus, anot V.Daujotytės, iki moteriškojo sąmoningumo. Daug dabar apie Žemaitę užsimenama, apie ją rašoma, iš jos mokomasi „gyvenimo gramatikos“ (V.Daujotytė, 2019).
Beje, apie tas Žemaitės mokyklas — jos kūrybos dvasinius pastatus, lengviausia kalbėti tiesiog perskaičius pačios rašytojos darbus: ir moralinė atrama, ir bendras žinojimas, kas buvo, kaip buvo, kokiomis pajautomis žmogus buvo gyvas, kaip jis keitėsi, ką senieji seniau žinojo. Ir tai ne šiaip sau — tai tęstinumas. Stiprus tas Žemaitės pasaulis. Taip natūraliai paleistas — ryškus ir įsirašantis. Itin poetiška jos gamtos artybė. Jau nesyk ir paminėta, ir prasidėjusi jutimais, ir einanti iki realaus, iki tavo paties gyvenimo. Jausmų, jusenų pasaulis nesikeičia. Vasara, jausmai — patirtys ir skaudūs išgyvenimai, juk esama tokių visuomet, apie juos ir Žemaitės šnekėta.
Ir ne bet kaip — vien ko vertos „Topylio“ meilės dejonės! Kažkoks stebuklas yra Zoselės rauda „sodne“, kaip Žemaitė sako, kur „medžių šakos nulinkusios varvino nuo lapų vandenį; pūkštelėjus vėjui, sukrutėjo medžiai, ir vanduo nubiro lašais ant smiltynuotų takelių. (…) Mėnuo patekėjęs, prasilenkdamas pro debesis, žiūrėjo per šakų tarpus, tarytum norėdamas paklausti: „Ko tu, mažele, verki?“(…) „— Kelintą vakarėlį laukiu čia ligi vėlumo! Jo kaip nėra, teip nėra…“ — juk tikras stebuklas, ar kas pakito, ar kitaip dabar merginos savųjų lūkuriuoja? Ne, iki šiol tos pačios laukiančiųjų būsenos. Ta pati mergelių dalia — o apsakymas parašytas 1897 metais. Va, jums ir Žemaitė, ir praeitis, ir nūdiena — jutimų tiltais einama ir atsiduriama ten pat. O tiems, kuriems pritrūksta skausmui, tai savo vidinei gėlai nusakyti žodžių, galima iš Žemaitės pasimokyti: „apsipylusi ašaromis dūksavo“, „širdelę gildyti“, „pervėrė baisiai širdį“, „skausmu ir apmaudu kakta nuraudo“, „skaudžiai dejuojančią“, „suremta dyguliais“ ir pan. Yra ir meilės džiaugsmui gilumų — nors ir po baisiausių skausmų, moteris moka atleisti: „iš džiaugsmo net ašarėlę nubraukė, dėkavodama širdyj“, „nors ir pamestų jisai mane, aš galiu širdyj mylėti…“. Žemaitė — tokia, tokia sudėtinga jos pačios jausmų erdvė, tokios įstabios jos kūrinių moteriškosios. Toks savųjų moterų kartais itin neteisingas likimas — o juk Žemaičiuose tokių moterų lemčių esama, ir ne vienoje gentyje, esama ne vienoje troboje. Atmintis — ir gyvenimo patirtis, ir jausmų poezija, kurioje ir saulelės esama. O kaip be jos — kaip Žemaitė be šviesos, be saulės, kurią matė, kurią jautė, girdėjo visas jos pokyčių intonacijas.
Daugsyk ir mes esame po jos saulėmis tikrąją gamtą turėję — tokią Žemaičių žemės takeliais einančią, tokią pašalius apšvietusią, pasergėtą. Kone kiekviename apsakyme ji yra. Ir dar kokios stiprios jos sąsajos su žmogaus gyvenimu… Anot V.Daujotytės, „besijuokianti saulė ir žemę atveria, ir žmogaus juoką“ — tokia mums palikta tiesa. Tokia Žemaitė — tokie jos gamtos vaizdai su ritualais, apeigomis, su stipriai buvusiais gamtos ciklais. Tokia yra Žemaitė, parodžiusi „mus veikusią gamtos tvarką“.
Apie Žemaitę V.Daujotytė yra daug prirašiusi — galima iš širdies pasidžiaugti. O visai neseniai pasirodė Telšių miesto bibliotekose dar viena V.Daujotytės knyga — monografija: „Žemaitė: gyvenimo gramatika“ (2019). Storoka knyga — ir apie tikrovę, apie būtį, apie tyrimus ir horizontus, apie patirtis ir jutimus. Viskas išrikiuota per aštuonis skyrius — su visais „Laimės nutekėjimo“ pratęsimais, laiškais, meile, tekstais ir proteksčiais, su giminėmis ir paskutiniu ratanu. Belieka skaityti. Įdomios ir talpios mintys — „Pabrėžiamas išskirtinis Žemaitės kalbumas — iškalbumas: prasmė atsiskleidžia kaip kalbos teikiama — leidžiama“.
Ir dar viena kita V.Daujotytės mintis iš minėtos knygos — tokia iš lėto priatrėjanti: „Žemaitės gramatika — skulptūriškas darbas su kalbos kūnu, formavimas, transformavimas į naujus žmogiškosios prasmės tūrius. Ypatinga, savita tai, kad kalbos kūnu veikia ne tik konkretieji, gyvenimiškieji atributai, bet ir aukštųjų lygmenų abstrakcijos. Šį įstabų gramatikos virtimą ontologija galima vadinti trobos kosmosu. Sąsajos tarp gyvenimiško konkretumo ir ontologinio bendrumo reformuoja Žemaitės kaip asmens vaizdinį. Jis yra platesnis, visuotinesnis, negu iki šiol manėme. Eiliuotu „Atsisveikinimo“ tekstu Žemaitė įsiterpė į lietuviškųjų, tėvyniškųjų reikšmių lyrinį kontekstą“. Yra monografijoje Žemaitės „Atsisveikinimo su Amerika ir Lietuvos pasiilgimo eilėraštis“ — pasak V.Daujotytės, „Tekstas tarsi persmelktas senųjų liaudies dainų vaizdyno, XIX a. lietuvių poezijos motyvų, kuriais siekiama išaukštinti Lietuvą kaip širdžiai brangią ir artimą šalį. Žemaitė netikėtai įsitraukia į patriotinio Lietuvos vaizdinio kūrimą ir formavimą, jau aiškiai jaučiamą nuo 1863 metų, tiesiogiai patirtų Julijos, sukilėlių tremtinių kūrybos“. Kaip pastebėta V.Daujotytės, „atrodo, kad tai, ko reikia jos tekstui, Žemaitė ima iš atminties, niekuo tiesiogiai nesiremia (…), ima tai, kas artimiau, labiau pritinka“. Taigi Žemaitės eilėraščio „Atsisveikinimas su Amerika ir Lietuvos pasiilgimo eilėraščio“ pradžia — tegul bus malonus skaitymas: „Nors gerai buvo čia gyventi ir mylima buvau,/ vienok pasiryžau grįžti tenai —/ Kur mane šaukia,/ Kur manęs laukia,/ Kur širdį mano traukia./ Ten šalelė daug meilesnė,/ Juoda duona daug gardesnė./ Ten krūmai, pievos žaliuoja,/ Raiboji gegutė kukuoja“. Ilgas yra Jos „Atsisveikinimas“ — ir tuomet būta liepos, tuomet, kai penkerius metus išbuvusi Amerikoje, Žemaitė grįš į Lietuvą…
Perskaitymų smagumas — tai jaukus buvimas, esantis darnos jausmas, atradimai. Neretai knyga perduoda artumą gimtosios vietos, tarsi dalijasi šiluma, ta dangaus šviesa, tuo žmogaus jaukumu po saule, žydėjimu, kuris turi savo stebėtoją — savo vasaros saugotoją. Knyga — naujiena, visada vedanti, keičianti, nustebinanti. Itin subtilus yra eilėraščių knygos pasaulis — su visa nugludinta aplinka ir slapčiausiu kalbėjimu, kuris atkreipia dėmesį. „Atsiveria žolynai/ kaip langinės“ — sako poetas Steponas Algirdas Dačkevičius, ir tuo patiki… Ir rengiesi imti kitų — saulės žiedyno minčių, kad juos perskaitytum, kad turėtum vienumą bendrystėje. Ir Žemaitę vėl sutinki — ir kitokią, ir puoli Ją iš naujo skaityti.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.