Susitikti pakvietė medalių ir fotografijos parodos

Janina Zvonkuvienė lauko gėlių puokšte pasveikino fotomenininką Petrą Vaičiulį. Šalia (iš kairės) poetas Vytautas Stulpinas ir parodos autorius Gvidas Latakas.

Kažkaip vasarą reikia buvimo. Kažkokio tikro, laukto. Kuomet ir daug ką pameni ir esi atmintas. Ir sugebi prisipažinti, jog sulėtinai tempą, sulaukei žodžio, vaizdo, priebėgos, kuri turi atmintį. Arba kiekviena susitikimų kalba panašiai kliaujasi pauzėmis, o dienų rutina — netikėtumais. Tokie dvasiniai bendrumai niekada neužkerta kelių į savastį. Galima sakyti, tokia ir buvo šventinė popietė Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje, kurioje pristatomi medalininkų darbai, fotomenininko Petro Vaičiulio portretų paroda ir poeto, dailininko Gvido Latako kūryba.

Ieva Sigita Naglienė

Reikia klausytis, įsižiūrėti, reikia stebėti, kad menininkų būryje tiesiog būtum nuovokesnis. Viso šio renginio pradžių pradžia — tai Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos įgyvendinamas projektas „Literatūros dienos Žemaitijoje: reveransas poezijai“, projekto vadovė, direktorės pavaduotoja Vida Urnikienė. Šį projektą remia Telšių rajono savivaldybė ir laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ redakcija.
Visa tai, kas vyko liepai išeinant, jau turėjo būti anksčiau, gerokai įsikaitinus pavasario saulutei. Deja, kaip sakoma, yra kaip yra. Taigi, vienas iš tokių renginių, būtent skirtas talentingiems žemaičiams Žemaičiuose,— darbų paroda ir poetinis žodis. Fotomenininkas Petras Vaičiulis, kilimo iš Skuodo, gyvenantis Kaune, yra aktyvus kūrėjas, ieškantis, filosofiškai žvelgiantis į žmogų ir erdvę. Šįkart jo akiratyje — portretai, kaip jis pats sako, visų tų, kuriuos sutiko, kurie „rokoujes žemaitiška“. Ir buvo pakalbinti Portretų žmonės, dalyvavę šiuose kūrybos vakarojimuose. Ir jautriai reaguota į jų atmintį, į patirtį, ilgam užsilikusią vienokią ar kitokią istoriją. Pavyzdžiui, gerai žinoma žurnalistė, kraštietė, o dabar viešnia iš Klaipėdos Janina Zvonkuvienė su lauko gėlių puokšte ne tik pasveikino fotografijų autorių, bet ir plačiai aprėpė visus žemaičių palocius — su „macnumu“ iš dūšios.
O į poeto Vytauto Stulpino pašnekesį atklydo praeitis — itin skaudūs, gilūs išgyvenimai sykiu su tais išėjusių patyrimais, su gyvenimo kaita. Tylos minute pagerbta literatė Adolfina Varnelienė, stabtelta prie jos ieškojimų ir atradimų — mokinių žodžio, jų kūrybinių darbų puoselėjimo. Ji buvo ir Gvido Latako meninių regėjimų augintoja. Taip per kalbėjimą — atsiminimą pamažu eita į apmąstymus.
Po to, bibliotekos direktorės Jolantos Sutkutės paraginti, visi kilo į ketvirtą, Karolinos Praniauskaitės bibliotekos aukštą, kur buvo tęsiamas kūrybos žmonių pašnekesys apie teksto svarbą, apie jo interpretacijos galimybes.
Gvido Latako kūryba — dailės, juvelyrikos, poezijos ir kitokių amatų išmanymas. Turbūt dėl to su jo žodžiu, jo tapytu, kaltu ar kitaip kaip atliktu darbu, yra visada gera — „dar valandų noris —/ kad neateitų migdytojai/ kad galėtumei gilinti/ genio geneologiją —/ snapeliu į medį tarkšnojant:/ noris“,— kaip sako pats poetas viename iš savo eilėraščių (2015).
Ir vyko skaitymai, atviri pašnekesiai — dalijimasis. Kalbėjo Dalia Tamošauskaitė iš Skuodo, Danielius Milašauskas Iš Klaipėdos, Petras Gintalas iš Telšių. O Vytautas Stulpinas perskaitė savo įvadinį straipsnį apie poetą Gvidą Lataką, spausdintą Lietuvių kalbos instituto moksliniame žurnale „Acta Linguistica Lithuanica“, 2020, LXXII, kurio vyriausioji redaktorė yra akad. prof. dr. Grasilda Blažienė. Regis, šiame Vytauto darbe darniai sujungta visa Gvido Latako kūrybos pamatinė sistema.
Taigi norisi pasidalinti V.Stulpino straipsniu „Gvidas Latakas — poetas iš meistarnės“ su „Kalvotosios Žemaitijos“ skaitytojais: „Tapytojas, poetas Gvidas Latakas — vienas savičiausių menininkų, nuo jaunumės rašantis eilėraščius. Išleistos trys eilėraščių knygos: „Kol išsiris varniukai“, „Nekalendoriniai šventieji“, „Lokenos“. Visos jo knygos apdovanotos premijomis. Gvido Latako eilėraščiuose nuolatos kinta rakursai, gaivalingai juda stichijos: dailė padeda poezijai, poezija — dailei. Kalba rupi, naši, artėja prie šnekamosios. Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja bibliniai, istoriniai personažai, sakmių, padavimų veikėjai. Praeitis patiriama per liudijimus, archetipinius reliktus, kurie tarsi atgyja. Dabartis šmėsčioja epizodiškai, lyg atsitiktinai patekusi į istorijas. Poeto kūriniai primena iš tvirtų sąsparų suręstą, anot jo paties, budinką, palocių. Riedėte rieda vešlūs ir kartu geros kraujotakos pasakojimai. Iš vitališkų, kupinų sąmojo ir vidinio linksmumo, palyginimo netikėtai išnyra primiršti žemaitiški žodžiai. Gvidas Latakas nesidairo į literatūrines madas, bet nevengia „naujų senovių“. Jo eilėraščių žmogus tiki, kad ne visi dangaus šventieji puikuojasi mūsų kalendoriuose, o gyvena tarpe mūsų, valgo ir geria, dirba savuosius darbus. Kita vertus, žmogus savotiškai suklūsta: „Tikiu amatais, tebus jie pagarbinti per amžius!“
Per susitikimą Gvidas Latakas pasiėmė savo įrėmintą tekstą „Iš suflerio būdelės“ ir jį visą perskaitė. Ypač įdomūs yra Gvido medaliai, skirti rašytojams. Jo medaliuose lieka legenda — įrašas, paimtas iš kokio nors teksto. Kaip pastebėjo poetas V.Stulpinas, Gvidas ima pabaigą tokiems savo užrašams. Pavyzdžiui, Vytautui Stulpinui, 2016 metais skirtame medalyje, vario, galvanoplastikos, yra įrašas iš V.Stulpino eilėraščio „Dangau“ — būtent paskutiniai jo posmo žodžiai: „Tavo viršus, Dangau, tavo viršus“.
Apie tų įrašų ir medalių sąsają kalbėjo Monika Sudintaitė, įdomiai parašiusi ta tema savo studijų baigiamąjį darbą. Žodžiu, tokios kūrybos žmonių sueitys — ir akiai, ausiai ir širdžiai, ir liežuviui yra tikra atgaiva.
Anot poeto Gvido Latako, „Neturėjai — ir štai turi./ Dar nežinai ką“. Ir gerai — laikas parodys. Ir gerai — juk „Pirmasis žodis suriša rankas,/ antrasis jas atleidžia“, visokių patarimų gali rasti poeto Gvido Latako eilėraščiuose. Juk kiekvienas norime nors kartelį laimėti, tarsi būtina. O gal, kaip sako Gvidas, „pralaimėti noris gražiai —/ skirtumu vienas: vienas“. Kūrėjas visada yra ties riba — malonu, kad būna toks tikrasis laikas, kaip sako poetas Gvidas Latakas, kai suvoki, jog „Žemaitija savo tamsžalėm žolėm davė matymus“, kad turėtume.
Užsukime į Karolinos Praniauskaitės viešąją biblioteką — paroda suteiks džiaugsmo akimirkų. Juk ten ir fotomenininko Petro Vaičiulio, ir Gvido Latako darbai, ir laukia — tegul bus mūsų dėmesys, mūsų atidumas kūrėjų vaizdaraščiui.

1 komentaras

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.