Pradingus senam koplytstulpiui, rėžė kalbą prie naujo kryžiaus

Savivaldybės tarybos narė, Telšių rajono „valstiečių“ vedlė V.Rumšienė rėžė kalbą prie naujo kryžiaus, pastatyto ant žuvusių 1863 metų sukilėlių kapo. Tryškių seniūnijos „Facebook“ paskyros nuotrauka.

Savivaldybės tarybos nariui Algirdui Bacevičiui Tryškių gyventojas pranešė, kad Stakminių kaime neva Telšių rajono „valstiečių“ vedlės Vilmos Rumšienės šeimos valdomoje žemėje nugriautas ir kažkur pradangintas koplytstulpis.

Alvydas Ivoncius

Susirinkdavo bendrai maldai ir giesmėms
Stakminių kaimas yra Tryškių seniūnijoje, į šiaurę nuo Šiaulių-Palangos plento. Kaimą kerta Tauragėnų-Tryškių žvyrkelis.
Kartu su A.Bacevičiumi išvykome į Stakminius. Apsilankėme kaimo gyventojo Adomo Rastoko sodyboje. Jis Stakminiuose gimė, užaugo, tačiau daug metų gyveno Suvalkijoje. Keliolika metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau grįžo gimtinėn, bet įsikūrė ne gimtojoje sodyboje, kurios buvo nelikę, o iš giminaičio paveldėtuose namuose. Ilgai kalbėjomės apie senąjį Stakminių kaimą, per kurį dar prieškario laikais nutiestas žvyrkelis link Luokės.
Kaime būta nemažai pavienių sodybų, o jo gyventojai kadaise laidoti ir dabar dar išlikusiose kapinaitėse. Taigi kaime, nelabai toli seno, dabar išnykusio keliuko, nuo „smetonos“ laikų stovėjo koplytstulpis. Bendras visam kaimui. Jis išliko sovietmečiu, kai kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai išnyko ne dėl savo senumo, sutrešimo, bet dėl ateizuotos sovietinės valstybės reikalavimų naikinti tokius sakralius objektus. Vis dėlto ne visur ir ne viskas buvo išnaikinta.
Nelietė Stakminių kaimo koplytstulpio ir melioratoriai. Pasak Adomo, jau irstant kolūkiams, koplytstulpis nugriuvo. Tačiau Tryškių tarybinis ūkis jį atstatė, patrumpinęs stulpą. Taip ir stovėjo koplytstulpis dar kelis dešimtmečius, primindamas senąjį Stakminių kaimą, tarsi paminklas žmonėms ir jų tikėjimui.
Koplytėlės, kryžiai, koplytstulpiai buvo statomi bemaž kiekvienoje sodyboje. Daug jų būta pakelėse ar liaudiškos christianizacijos šventvietėse, kaip Medinių kaime, Garbės ir Panų kalneliuose.

Tačiau būta ir visam kaimui bendrų kryžių, koplytėlių, koplytstulpių. Prie jų per katalikiškas šventes rinkdavosi melstis ir giedoti kaimų žmonės. Žmonės ypač mėgo rinktis bendrai giedoti „mojavų“ — gegužinių giesmių. Tokiam tikslui buvo skirtas ir Stakminių kaimo koplytstulpis. Adomui tėvai pasakojo, kad karo metais netoliese koplytstulpio žmonės palaidojo du vokiečių karius. Sprogus minai ar artilerijos sviediniui, kūnai buvo labai sudarkyti. Palaidoti Tryškiuose, kur šventoriuje buvo laidojami kiti vokiečių kariai, žmonės nevežė, nes miestelyje jau šeimininkavo sovietinės kariuomenės dalinys.

Koplytstulpis kažkur pradingo
Pasak Adomo, koplystulpio stiebo viršuje buvo maža koplytėlė su stogeliu ir keturiais langeliais. Dar jo vaikystės ir jaunystės laikais tebebuvo koplytstulpyje mediniai „aniuolėliai“. Kažkas vėliau juos pasisavino. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomos kelios skulptūrėlės iš Stakminių kaimo. Kas žino, gal jos iš to koplytstulpio…
Žmonėms susigrąžinus žemes, Stakminių kaimo koplytstulpis atsidūrė privačioje valdoje. Mums buvo pranešta, kad neseniai tą valdą įsigijo Savivaldybės tarybos narės Vilmos Rumšienės šeima. Adomas sakė, kad iki sutvarkant Rumšų įsigytą sklypą, buvo atėjęs prie koplytstulpio. Jis jau buvo labai pasviręs, vos nerėmė žemės, bet į ją įsikabinęs stiebas kažkaip dar laikėsi. Greičiausiai stiebas buvo ąžuolinis, o koplytėlė irgi padaryta iš tvirtesnio medžio. „Bandžiau atkelti, bet tai ne vieno žmogaus jėgoms“,— prisiminė Adomas. O ir šeimininkauti svetimoje valdoje nelabai norėjo. Tačiau šią vasarą pamatė, kad koplytstulpio visai nelikę. Buvo tvarkoma žemė, valoma vieta prie koplytstulpio.
Jis gerai atsiminė vietą, kur buvo koplytstulpis. Nuvykome į lauką pasižiūrėti. Aišku, jau sutvarkytame lauke Adomas galėjo parodyti tik koplytstulpio vietą. Joje, kaip ir teigė pašnekovas, nuo kelio koplytstulpis turėjo būti aiškiai matomas. Nebent akies nebetraukė, kai pasviro, vos neprigludo prie žemės.

Rėžė kalbą pagerbiant sukilėlius
Liepos mėnesį Tryškių seniūnijos iniciatyva Bėdakų kaime ant 1863 metų sukilėlių kapo pastatytas kryžius. Iškilmėse dalyvavo ir kalbą sakė V.Rumšienė. Po renginio seniūnijos „Facebook“ paskyroje paskelbta: „Mokytojas Povilas Ananjevas, Pavirvyčio dvaro sodybos šeimininkas Voldemaras Michalauskas, Telšių rajono savivaldybės tarybos narė Vilma Rumšienė akcentavo istorinės atminties išsaugojimo svarbą ir tai, kad turime gyventi paimdami iš jos viską, kas pakylėja žmogaus dvasią laisvės, lygybės, brolybės idealų siekiui ir supratimui, kad šie idealai taptų valstybės kūrimo pamatiniais akmenimis“.
Paskyroje įkelta ir stovinčios prie naujo kryžiaus V.Rumšienės nuotrauka.

Gąsdinimų nebijo
Adomas pasakojo vėlesnius įvykius. Jis „Facebook“ parašė komentarą, kuriuo V.Rumšienės klausė, kur dingo „koplytstulpis“. Komentaras netrukus buvo ištrintas. O vėliau į Adomo sodybą Stakminių kaime atvyko abu sutuoktiniai Rumšai. Anot Adomo, daugiausia kalbėdama priekaištavo V.Rumšienė, grasino teismu dėl šmeižto. Adomas stebisi: kokio šmeižto? Buvo koplytstulpis ir neliko. „Ne Rumšienei mane, tarnavusį Lietuvos kariuomenėje, gąsdinti“,— nebijo Telšių rajono „valstiečių“ vedlės gąsdinimų Stakminių kaimo gyventojas.

Į klausimus laiku neatsakė
Liepos 30 dieną išsiuntėmė klausimus Savivaldybės tarybos narei. Ji, kaip ir šios partijos siūlymu Savivaldybės administracijos direktoriumi tapęs Imantas Motiejūnas, į „Kalvotosios Žemaitijos“ klausimus nemėgsta atsakinėti. Rugpjūčio 3 dieną priminėme, kad neatsakyta į klausimus. Ir šį sykį laiku, kaip nustatyta Visuomenės informavimo įstatyme, atsakymo negavome.
V.Rumšienės klausėme:
„Kalvotosios Žemaitijos“ redakcijai pranešta, kad Jūsų šeimos valdomoje žemėje Stakminių kaime, Tryškių seniūnijoje, buvo koplytstulpis. Esą Jūsų šeima, tvarkydama žemę, neseniai nugriovė šį koplytstulpį ir sunaikino. Prašome pakomentuoti Redakcijai pateiktą informaciją: jei koplytstulpis buvo, tai dėl kokių priežasčių nepalikote jo, kur jį dėjote? Ar nebuvo galima jį perkelti kitur?
Mūsų žiniomis, šis koplytstulpis buvo bendras senajam Stakminių kaimui, išliko ateizuotu sovietmečiu, per melioraciją. Koplytstulpis — ne vien sakralus objektas, o ir senojo kaimo palikimas, jo istorijos liudijimas. Ar Jums svarbus sakralumas, likę objektai, liudijantys kaimo istoriją ir jo žmones?
Ar Jūs buvote atvykusi pas Stakminių kaimo gyventoją Adomą dėl jo įrašo „Facebook“, kuriame jis klausė, kur dėjote koplytstulpį. Ar atvykusi grasinote kreiptis į teismą dėl šmeižto ar kitų aplinkybių?“

Neva neperžiūrėjo elektroninio pašto
Praėjusį penktadienį, rugpjūčio 7 dieną 22 valandą, paskambino ponia V.Rumšienė ir porino, kad visai netyčia sutiko vieną moterį, su kuria „Kalvotoji Žemaitija“ kalbėjosi dėl koplytstulpio. Ir tik tuomet Savivaldybės tarybos narė susiprotėjo peržiūrėti savo, kaip Tarybos narės, elektroninį paštą. Neva jį retai peržiūri, nes prašė Savivaldybės, kad dokumentus siųstų į asmeninį elektroninį paštą. Tačiau Savivaldybės svetainėje yra paskelbtas ne jos asmeninis, o Savivaldybės tarybos narės elektroninio pašto adresas. Jeigu kas sumanysite šiuo adresu kreiptis į Savivaldybės tarybos narę V.Rumšienę, nenustebkite, kad galite ilgokai nesulaukti atsakymo. Ilgame pokalbyje V.Rumšienė tikino, kad sklype jokio „kryžiaus“ nemačiusi. Bet kategoriškai neneigė, kad jo nebuvo. „Kaip galiu neigti, jei jo nemačiau?“ — stebėjosi V.Rumšienė. Esą sklypas buvo apleistas, išraustas, nes ketinta statyti namą, suversta daug visokio šlamšto, apaugęs krūmais ir medžiais.
Pasak V.Rumšienės, sklypą tvarkė samdyti žmonės. O dar esą visą savaitę medžius vienas pats pjovė jos vyras. Jis irgi „kryžiaus“ nematė. Tačiau kalba ėjo ne apie kryžių, o koplytstulpį. V.Rumšienė tikino, kad būtų atstatę „kryžių“, o jei Adomui Rastokui to labai reikia, gali pastatyti ir naują, tegu tik parodo vietą.
V.Rumšienė neneigė, kad lankėsi pas A.Rastoką. Esą jis ją aprėkė. O jo žmona priekaištavusi savo vyrui neva šis koplytstulpį matė, bet tai buvo seniai. Be to, A.Rastokas Tryškių seniūnui pareiškęs jog V.Rumšienė dėl to „kryžiaus“ niekuo dėta.
Praėjusį šeštadienį, norėdami pasitikslinti kai kurias V.Rumšienės pasakojimo detales, paskambinome A.Rastokui. Jis sakė, kad Tryškių seniūnas pats jį kalbino dėl koplytstulpio. Tačiau Adomas neigė sakęs Tryškių seniūnui, kad V.Rumšienė dėl koplytstulpio niekuo dėta. Jo žmoną papiktino V.Rumšienės aiškinimas neva ji priekaištavusi vyrui, kad šis koplytstulpį matęs seniai. A.Rastoko žmona teigė nieko panašaus nesakiusi, be to, ji ir pati šiemet koplytstulpį matė.

 

 

2 komentarai

  1. Kažkaip nebestebina Telšių ūkininkų, „veikėjais“ patapusių godulys ir nepaisymas elementariausio žmogiškumo, vienas spaudoje figuravo kaip kapinių artojas kita veikėja šiandiena koplytstulpius verčia. Tik šioje istorijoje be galo įdomu ar seniūnas p. Jokubauskis ir A. Rastoką policijai apskūs kaip ir Dabulskį.

Daugiau nekomentuojama.