Apie Gvidą Lataką reikia kalbėti, kad patikėtum, jog viskas yra būtent taip, kaip jis pasakė. Jis ir poetas, ir dailininkas, medalių meistras, darantis grožį, spaudžiantis emalės dvasią iki pojūčių, kuriuos turi, pasipuošęs jo dirbiniu. Tiesiog mielas žmogus iš Telšių — gyvenantis Kaune, esantis taip, kad pasiilgtum. Kiekvienas susitikimas su juo yra šventė: skaitai eilėraščius — įtaikai į gyvenimą, kuris, „niekad ir nebuvo gyventas“, regi, girdi — ir žuvies tylą, kurios „tyluma tylesnė“. Taip ir artėji-tolsti, taip sukiesi ratanais, tokiais žaismingais, taip „Nenorėdamas būt vienas“.
Ieva Sigita Naglienė
Ir kitaip negali — Gvido Latako poezija turi viską, ką „iškada išmest“, kas dabar emocijas palaiko ir kuo ateitin pasišviestum. Yra iš ko paskaityti — juk trys eilėraščių knygos išleistos, o kur dar jo eilės iš almanachų, iš kitokių spaudinių ir meno šaltinių. Įdomus skaitytojui, kad ir 2019 metų Kęstučio Navako knygoje „Lyrika plius“ — Gvido Latako eilėraštis „Narcizo knyga“, turintis savo pasakojimą. Jautru — taip gyvai pats poetas Gvidas pasakoja mums savo eilėraštį: kas jis toks, kaip išėjo, kodėl taip. „O juk bene kiekvienas eilėraštis turi savo istoriją“,— patikina poetas Gvidas Latakas. Ir turi savo žmogų — ir puikų. Anot paties poeto, „Kažin, kuom jis buvo gyvenime?“ Taip apie išėjusius, taip apie tuos mūsų žmones kalbama, kurie — tik eilėraščio atmintyje, ryškiausieji. Juk „antrą sykį čia nebūsim/ ir nieks antrukart nekartoja“, „gyvenimas moko/ evan-geli-zuoja“.
Dabar tokia vasara, toks buvusio ir esamo laiko prisiglaudimas, kad širdį imte ima poezija, jos švelnumas, žydėjimas ir ilgesys. Kaip Gvido Latako ištarta, „o širdis alpsta“. „Lyg rašytum, lyg raižytum/ vario plokštelę adata“. „Plaštakė tarp plaštakų —/ taip ir gyvenk/ jautriai,/ kad liktų visa kreida ant sparnų,/ kad liktų“; „ir suk ratą,/ suk ratą, žmogau“. Tie pastebėjimai yra iš Gvido Latako knygos „Kol išsiris varniukai“ — pirmosios, kuri pasirodė 2008 metais, išleista „Nemuno“, apdovanota 2009 metais Zigmo Gėlės premija. Anot paties autoriaus, „darbai turi subręsti dvasioje, o tada materializuojasi“. Esama pirmosios knygos erdvėje savito žvelgimo į pažinius, matytus, į turėtus, nugirstus, pasisavintus ar tik geidžiamus dalykus. Itin subtiliai artėjama į meno žmonių pasaulį. Pavyzdžiui, „Židikuose senu papratimu/ viskas, kad ir kur žiūrėtum, žydi:/ žydi blaivybės draugijos arbatinė,/ Šatrijos Raganos, knygos,/ žydi seni apleisti kapaliai/ ir jų vidury sukriošęs kryžius,/ kurio vietoje mano tėvas vis ruošėsi/ statyti kitą dar didesnį,/ beveik amžiną, ąžuolinį —/ paminacijai“ („Židikuose“) — tai išmonė, taiklūs žemaitiški žodžiai, buvimas ir liudijimas. O tokių liudijimų Gvido Latako eilėraščiuose yra iki pat aukštumų: stabilumo — naujovių, sąvokų, kurios susilieja į nepakeičiamą derinį — į ateities kūrinį, kuris taip pat turės savo konkrečią prasmę.
Pamažu Gvido Latako eilėraščiuose daiktai įgauna naujumo svorį — jie kalba apie meno žmogaus, apie dailininko gebėjimą buvusį daiktą pakeisti, paversti kitu, naudingu, savu. Amato žmogus, kuriantis žmogus daro naujus daiktus arba juos perdaro taip, kad daiktai apsigyventų. Juk „daikto sėkmės reikalas, anot poeto, tavo paties emocijos“. Taigi daiktai tenkina žmogaus lūkesčius, atitinka jo poreikius. Be to, kaip pastebi Gvidas, „Daiktus noris daryti,/ nors jų prisiveisė tiek ir tiek. (…) Daryti daiktus — savotiška bendravimo forma:/ nupaišęs ką ar nukalęs,/ gali parodyti draugams ir garbinčiams./ Ir tada yr apie ką šnekėti“.
Dailininko amatas padeda ir poeto išmislams: „Visi tie išmislai — savotiški liudijimai./ Liudijimai apie būsimus laikus./ Jie yra kito pasaulio rasoda“ („Liudijimai“). Taigi — ir XXI amžiuje daiktai gali gyventi normalų gyvenimą: gali tapti ir pokalbių dalyviais, ir patys siūlyti tų pašnekesių formas, juk priklauso nuo to, ką menininkas duos reginčiojo žvilgsniui, kokius savo darbus — savo daiktus išrikiuos stebinčiai akiai.
Apie Gvido Latako poezijos „darytus daiktus“, jų esmę, apie paties poeto gebėjimus galima ilgai kalbėti. Toji rokunda, kaip sako žemaičiai, veikia emocijas, grūdina ir kirbina mintis. O paskaitęs jo eilėraščių gali „skaniai kusnoti“ ne vieną juslų patiekalą. Be kita ko — ir Amatų mokyklon pakviečiama, ir sykiu su visais Dangaus kalendoriniais šventaisiais bei tais, kitais, nekalendoriniais, tais kasdieniais, kurie šalia mūsų gyvena, bus galima pačių įvairiausių meistrysčių pramokti, pavyzdžiui: žirklininko, fleitininko, sodininko, alchemiko amato, o turint ūpo — ir pačiam kitokių veiklų prasimanyti. Beskaitant, kaip ir berašant, „neaišku net kas kam/ priklauso“. Tiesiog ateina mintis — ir čiumpi. Ir toji, Gvido išmislyta tiesa, patalpinta eilėraštyje „Vidur žiemos“, esanti kitokiu reikalu parašyta — ale puikiausiai tinkanti ir staiga kilusiai minčiai apibendrinti.
Skaitantysis turi daugiau teisių nei pats suvokia. Tokie lankstūs yra poeto Gvido Latako žodžiai, sakiniai, tokie giliaminčiai — taip ir norisi juos primesti vienai ar kitai savo paties ne vienai gilumos akimirkai. Autorius — tapytojas, juvelyras — menų išmanytojas, todėl amatų atmintys, jų istorijos yra kalbančios, jų dvasia iš netekčių žemės atsinaujinusi. Praeitis laikosi, eina į šią dieną — ir skelbia ateitį. Toje ateityje — ir visa „Nekalendorinių šventųjų“ istorija, įsikomponuoja kaip „istorija apie savęs nugalėjimą“. Berods, taip, kad nedingtų? Toji knyga „Nekalendoriniai šventieji“, išleista 2012 metais, suteikianti skaitytojui unikalią galimybę pajusti amato žmonių kasdienybę. Norisi iš eilėraščių išsirankioti įtaigius žemaitiškus posakius ar skambesnius žodžius, kiek primirštus, kad būtų galima į savuosius gyvenimo tarpsnius įsidėti — atminčiai, pastovumui.
Eilėraštis visada yra eilėraštis, jei jis gerai suręstas ir turi paskirtį: „kad būtų kur augint/ vienatvę savo/ eilėraštis jai būstas/ eilėraštis apsiaustas“. Yra įdomu eiti nuo vieno posmo prie kito — lyg susipažintum su „gyvenimo nuorašais“… Tokia visiška pasirinkimo laisvė — tiesiog skaitai ir džiūgauji radęs. Ir sykiu su poetu Gvidu Lataku gali iš širdies nusistebėti: „jėrgau kokios menkos tos pastangos/ žiūrintiems iš aukščiau“. Taip, mūsų gyvenimas kartais kitoks iš šono žiūrinčiam. Bet jis — mūsų. Ir labai gera, kada poezijoje atrandi atramą. Labai įtaigiai poetas Gvidas paminėtus žodžius yra užrašęs apie žirklininkus, bet juk tikra tiesa yra tiesa ir tinkanti bet kam, bet kada. Tinka, jei eina iš giliausių atodūsių. Ir įtiktų kiekvienam, juk svarbu įtikėti. Anot poeto, „visos galvos nugeibsta/ įskaitant ir tas/ negeibstančias“.
Plečias, auga — taip į atmintį, į būtą, veda senieji žemaičių kalbos žodžiai, kaip kokie burtažodžiai. Smagu — tik spėk suktis, vienas po kito, lipte limpa. Keletą verta paminėti — ypač iš „meistrystės“ žodyno: povyza, prašmislus, tinkorius, zabovas, meistarnė, pišorius, pašvitai ir pan. Ir išeina toks „vėtytas mėtytas“ jusenų margumynas. Ir taip aiškiai yra poeto pasakyta, jog „nepražus kas tikrai mylėjo“. Antroji Gvido Latako eilėraščių knyga baigiama talpiu posmu: „— Tėve mūsų, kurs esi danguje/ Tu viską girdi/ viską žinai/ ir tavo plaukai bąla“ („Ar iš upės“).
Pasak kritikės Ramutės Dragenytės, poetas Gvidas Latakas vis dar yra liudijantis poetas. Toks jis yra visą laiką, ir išleidęs trečiąjį poezijos rinkinį — 2015 metais „Lokenas“, redaktorius Vytautas Stulpinas. Ir Ramutė Dragenytė teigia, jog jis „nuo pat pirmojo išlaikė ir stiprina savąjį braižą, kuris nūdienėje poezijoje išskirtinis tuo, jog čia nerasime taip madingų „autentiškų“ kasdienybės subjektyvizacijos dienoraštinių patirčių, įdomių patiems autoriams. Kiekvieną refleksiją pavadintume meniškai ir kartu istoriškai sublimuota, t.y. desubjektyvuota, o tai pavyksta nedaugeliui poetų“ (2016).
Vytautas Stulpinas taip pat pastebi, jog „gaivalingai sujuda stichijos: dailė padeda poezijai, poezija — dailei“, kaip ir dera kelių amatų žmogui. Eilėraščių erdvė — Žemaičių istorinė, kur „Samogitijos žemės daigas/ turi išgulėt savo laiką —/ kur niekur nedingsi“, kur „paminklas mirusioms baltų gentims“, kur turi būti pasiruošęs rokundai. „Lokenose“ — ir „Žinių patikrinimas“, ir „Žmonės su ilgesiu“, ir laikai „Anuomet“, ir „Vaikai — kunigai“ — ir daugybė kitų eilėraščių apie žmones, apie dainas „prie dūšios“, apie tai, kas žmogaus valioj arba ką tik „vienas Dievas težino“. Gvidas Latakas yra įsitikinęs tuo, kad viskas turi savo pamatus — „nebūna taip, kad tuščioje vietoje atsirastų“. Ir šalia esantys, ir kūrybos žmonės, ir sutikti — visi daro didelę įtaką. Juk „Tai kas buvo anuomet/ tebėra ir šiandien/ kaip marška nuo akių krinta“.
Taigi — vasara, o mes, anot poeto Gvido Latako, „per gyvenimą tik semiam/ kas Anapus būsią naudinga/ kas gali būti naudinga Tenais/ Ar žinom?/ ten pravers žmonių upių vardai/ sako jais galima pasikliaut/ ieškant savųjų genties/ vien vardai atmena“. Kad taip daugiau jų — kad iki gilumos, iki savo, iki tų regėtųjų pašvitų, išsaugotųjų, iki atminty esamų, kad būtume tikri, jog „Neišmėtyti —/ neišdalinti —/ neišskolinti ilgesio/ žmonės su ilgesiu šio to verti“.