Kaip Žandaras trečią dieną iš Pelenės lovos kėlėsi

Kaip ir nulėmė ragana Šatra, Telšių kunigaikštijos savivaldovybės rūmų maršalką Imantą Žandarą ištiko liūdnas ir gėdingas likimas. Seimelinukai išspyrė lauk jį iš sosto.
Broliukai ir sesikės, Šatros kerai tuo nesibaigs: Žandaro laukia kur kas bjauresnė gėda. Na, tiek to, Šatros kerai veikia lėtai, o dabar pažiūrėkime, kas nutiko.
Tataigi, pakyrėjo Žandaras net raudonosioms roželėms ir darbiniams. Tomukas Socialdemokratas pakvietė visus į sukilimą prieš valstiečius dvarponius ir jų numylėtinį Žandarą. Net tūptelėjo, virdama „Gaspadoriaus ruginę“, iš netikėtumo Vilma Valstietė. Plaukai pasišiaušė Žandaro parankiniui, valstiečių dvarponių apaštalui Antanui iš Tryškių. Prasikirpo šis zuperiniame maiše skyles galvai ir rankoms prakišti, užsimovė, surišo jį Vilma Valstietė karvėms raišioti skirta virve ir pasiuntė skelbti liūdnąją naujieną po Telšių kunigaikštiją. Eina sau po kaimus ir miestelius Antanas iš Tryškių, graudžiai rypaudamas: „Nukryžiavo Jį, nukryžiuos ir jį, mūsų aniuolėlį ir kunigaikštijos liaudies išganytoją“. Vieni žmogeliai Antaną šunimis užpjudo, kiti pasukioja pirštais prie smilkinių, treti iš gailesčio įspraudžia duonos riekę ir virtą kiaušinį. O Agnytė Šeštokė kviečia visus į informacinį karą prieš tipo išdavikus. Antanas iš Tryškių skelbia, kad nukryžiuotas Žandaras prisikels trečią dieną iš mirusių. Agnytė Šeštokė kaišioja visiems prie akių „Paskutinės vakarienės“ paveikslą. Tipo, tie dvylika, kurie palaikys Žandarą, yra tarsi apaštalai, o centre sėdintis Kristus — tarsi kančioms pasmerktas Žandaras.

Nu, atkėblino suplukęs, pasiremdamas lazda Antanas į Telšius ir skelbia visiems: šiandien nevidonai nukryžiuos valstiečių dvarponių išganytoją Žandarą. Kad jau taip, susirinko didžiausia minia: kas su rykštėmis, kas su diržais. Visi nori Žandarui už griekus kailį išvanoti. Ne tik minia, bet ir Žandaro meilužės Pelenė Zaksaitė bei Šokėja Ryškėnaitė, laistydamos ašaromis brukį, laukia, kol seimelinukai, plakdami rykštėmis, išvarys iš rūmų kryžių velkantį Žandarą. Žiū: išsprūdo Žandaras, tempdamas ne kryžių, o savo visokių niekniekių dėžę. Kur tau ištvers neurzgęs Žandaras: aprėkė bjauriausiais žodžiais minią. Kad taip, minia, mojuodama rykštėmis ir diržais, vejasi Žandarą, o šis skuodžia kiek kojos įkerta. Kur aną pavysi: išsitreniravo pas pelenes ir atkatų susirinkti lakstydamas.
Kaip čia dabar? Neišsipildė valstiečių dvarponių apaštalo Antano iš Tryškių pranašystės. Niekas nė nesiruošė nukryžiuoti Žandaro: išspyrė lauk, ir tiek žinių. Nu, vakare susirado įsiutęs Žandaras Antaną iš Tryškių. Šis dievagojasi regėjęs viziją: „Trečią dieną pergalingai įžengs Žandaras atgal į savivaldovybės rūmus, lydimas mergaičių (nu, patys žinot, kokių) kolegijos, dvylikos teisiųjų seimelinukų, sėsis atgal į sostą. Iš dešinės jam sėsis Vilma Valstietė, iš kairės — Tomukas Žentelis, o prie kojų — Lukas, Zadanija, Garsusis architektas ir kiti. Nusileis iš dangaus keršto krankliai ir negyvai užkapos Tomuką Socialdemokratą ir kitus maištininkus“. Žodžiu, tereikia Žandarui kur nors kantriai, išskėtus rankas, pragulėti tris dienas. „Kodėl išskėtus rankas?“ — net žagtelėjo Žandaras. „Nu, turi atrodyti kaip nukryžiuotas. Kitaip vizija neišsipildys“,— paaiškino Antanas iš Tryškių.
Ką darys Žandaras, nuskuodė pas Pelenę Zaksaitę, griuvo lovon ir guli išskėtęs rankas. Paskaudo nugarą, bet nevalia ant šono pasisukti. O ir išalko. Kad neužspringtų, Pelenė šaukšteliu jį maitina jogurtais, tyrelėmis. Nu, žinot, išnyra visokių gamtinių reikalų, bet nepasakosim, kaip anuos Žandaras su Pelene tvarkė. Tysojo, tysojo dūsaudamas, baisaus keršto planus mintyse megzdamas Žandaras. Įtūžis ir viltis atsisėsti atgal į sostą palaikė jo gyvastį, ale visas kūnas sustingo, įskaudo.
Trečią dieną atkėblino Antanas iš Tryškių ir suriko „Kelkis ir eik“. Tataigi, kėlėsi trečią dieną iš Pelenės lovos Žandaras įžengti atgal į sostą. Ale sustingęs visas, maigė, maigė Pelenė su Antanu, kol raumenys atsileido. Nuskuodė Žandaras į savivaldovybės rūmus. Vargeli, jokios džiūgaujančios minios, kaip išpranašavo Antanas iš Tryškių, nelaukia, neplevėsuoja Agnytės Šeštokės žadėtos pergalės vėliavos. O rūmuose — klegesys, nors ausis užsikimšk. Pešasi, riejasi valdoviukai, dalydamiesi kėdėmis. Net Vilma Valstietė, ir ta, nė akies krašteliu nežiūri į Žandarą.
Dingt Žandarui: o gal dar trys dienos nepraėjo, gal Antanas ką ne taip suskaičiavo, juk žioplas per visą pilvą tas valstiečių dvarponių apaštalas. Parskuodė Žandaras atgal pas Pelenę nusikryžiuoti jos lovoje. Žiūri: durys užrakintos, jo šlepetės lauk ištremtos. Sugriežęs dantimis Žandaras nurisnojo pas Šokėją Ryškėnaitę, o ten — plevėsuoja ant obels šakos jo treninginės kelnės. Žiūri: išsipuošęs, jau be to maišo, spėriai žingsniuoja į savivaldovybės rūmus Antanas iš Tryškių. Pastūmė ranka Žandarą: eik po velnių, Antanas skuba atsistoti į eilę prie naujo maršalkos užpakalio.

1 komentaras

  1. Rašykit ne pasakas, o skelbkite kas vyksta Telšiuose,
    nes ir taip, vykdant Telšiuose Respublikos gatvės rekonstrukciją, viskas kaip pasakoj…

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.