Restauratoriaus priedermė — su kiekviena detale elgtis pagarbiai

Jonas Micius Telšių Ješivos pastato viduje. Ant šalmo — kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko (jis buvo atvykęs į Telšius apžiūrėti Ješivos) autografas.

Jonas Micius gimė netoli Viešvėnų, Kveilių kaime. Nors nuo ankstyvos vaikystės gyvena Telšiuose, mat jo mama — tikra telšiškė ir Žemaitijos sostinė jos gimtieji namai.

Elė Kakanauskienė

Potraukis
Baigęs aštuonias klases, Jonas norėjo studijuoti medžio apdirbimą tuomečiame Telšių taikomosios dailės technikume. Sau netikėtai — neįstojo. Tetos Adelės Antušienės paragintas, įstojo į Plungės statybos technikumą. Tapo statybininku, bet vis tiek traukė prie meno. Visai nesinorėjo statyti sovietų laikais įprastas standartines keturkampes „dėžes“.
Technikumą baigė gerai, gavo siuntimą į tuometį Vilniaus inžinerijos statybos institutą, bet studijavo neakivaizdiniu būdu, mat reikėjo ir dirbti. Po metų buvo paimtas į privalomąją karinę tarnybą. 1991 metais grįžo į Lietuvą, kur viskas keitėsi. Keitėsi ir požiūris į namų statybą, išvaizdą. Lietuviams niekada nepatiko pilki sovietmečio laikų standartiniai namai. Įsidarbino Telšių teritoriniame inventorizacijos biure. Reikėjo pildyti bylas, daryti projektus žmonėms, kurie norėjo įsiteisinti pastatus. Smulkaus valdininko darbas irgi nedaug teikė džiaugsmo.

Restauratorius
Gerimantui Stonkui, UAB „Linokė“ savininkui, jis kartu buvo ir UAB „Telša“ direktorius, prireikė darbų vadovo statybininko ir jis pakvietė Joną. Šis iš pradžių suglumo dėl neįprastų darbų masto ir net pareiškimą parašė, kad išeina iš darbo. G.Stonkus pareiškimą suplėšė, paskyrė į kitą skyrių. Taip Jonui teko „mokytis plaukti“. Teko ne tik statyti, bet ir pertvarkyti, pritaikyti dabartiniam skoniui senus pastatus.
Ukmergės bankas įsikūrė sename buvusio nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio banko pastate. Pastate buvo ir skliautai, ir kolonos, nuvalius dažus pasimatė marmuro imitacija. Tad pastatą reikėjo tiesiog restauruoti. Tačiau tikru restauratoriumi tapo tik 2011 metais, perėjęs dirbti į UAB „Telšių meistras“.

Įdomi patirtis
Jonas restauravo Renavo dvarą. Dvaro svirne buvo ilgos gegnės — aštuoni metrai vientiso medžio. Kalvio kaltos vinys, ant mūro sienos užrašyti metai — 1863. Įdomu. Restauravo Pavirvytės dvarą. Pastatas — medinis, į rąstus buvo kalami mediniai kuoliukai. Vietoj vinių. Palėpės sienos išklijuotos 1841 metų caro laikų finansiniais dokumentais. Įdomios lubos — tinkuotos ant medinių brūselių, apsuktų šiaudais. Grindys sustumtos, jas jungiant mediniais kištukais, be vinių… Tokius architektūros elementus Jonas matė pirmą kartą ir suprato, kad Žemaitijoje rasti galima dar nemažai originalių dalykų. Vėliau teko restauruoti vyskupo Motiejaus Valančiaus namą Varniuose. Sutvarkyta pastato išorė, vidaus darbams neliko pinigų. Dirbo pagal architekto Algirdo Žebrausko projektą.
Keletą įdomesnių dalykų pastebėjo restauruodamas Telšių katedrą, ypač pastato išorės šoninius frontonus. Juos suformavus, fasadas tapo gerokai puošnesnis. Viduje atrado senąsias vietas šventojo vandens indui. Vėliau, pavalius visokias puošybas, atrasti „lenciūgėliai“ skliautuose — irgi labai savitas puošybos elementas. Šalia Katedros buvusio Bernardinų vienuolyno pastate aptiko senuosius langus — jie, pasirodo, buvo arkiniai ir gerokai didesni nei dabartiniai.
Įdomus pastatas — Telšių Ješiva. Savita raudono mūro architektūra, karnizų mūrijimas, langiukai… Viduje rado baltos glazūros koklių likučių. Dirbta restauruojant visą būrį bažnyčių — Veliuonos, Šeduvos, Kretingalės, Užvenčio, Ylakių… Visur atrasta kažko neįprasto…
Žinios ir menininko nuojauta — būtini dalykai, reikalingi restauratoriui. Ir dar reikia nebijoti klausti, tartis. Dažnai kalbasi su architektais, visada smagu dirbti su architektu A.Žebrausku. Labai padėjo buvęs Kultūros paveldo departamento Telšių skyriaus vedėjas A.Eičas, kuris išmokė Joną pastatų restauravimo kultūros, su kiekviena detale elgtis pagarbiai. Dabar J.Micius stengiasi pajusti seno pastato „dūšią“, jo vietą istorijoje, žmonių gyvenime, dažnai žiūrėdamas į numintus laiptus susimąsto, kiek daug žmonių jais praėjo. Kai nei žinios, nei patarimai nepadeda, belieka pasitelkti vaizduotę — sėdi, mąstai, stengiesi pajusti ir staiga nušvinta…

Penkios meškos už „Juonų kėima“
Prieš aštuonerius metus Jonas įsigijo apleistą žemės sklypą Rubežaičių kaime. Mat jį, gimusį kaime, tas kaimas traukė. Norėjosi turėti sodybą. Atsirado proga įgyvendinti kai kurias savo, kaip statybininko ir menininko, fantazijas. Sklype Jonas baigia įsirengti kaimo turizmo sodybą. Pagrindiniame pastate viena siena sumūryta iš senovinių plytų, sode — įvairūs medeliai iš įvairių vietų parsigabenti. Pavyzdžiui, buko sodinukas iš Renavo… Neseniai pasikvietęs Telšių gidus, Jonas surengė vakaronę ir aprodė savo kiemą. Svečiai liko sužavėti restauratoriaus išmone ir įvertino sodybą „penkiomis meškomis“. Kodėl „Juonų kėims“? Dirba visa šeima — žmona Jolanta, dukra Gabrielė, bet pagrindiniai padėjėjai, tvarkantis sodyboje, dvynukai brolis ir sesuo — Lukrecija ir Justinas Jonas. Abiem — po trylika metų ir abu kol kas entuziastingai padeda tėčiui. Gidai nuo šiol žinos, kad yra toks Jonas, turi „Juonų kėima“ ir miesto svečiams pasiūlys jį aplankyti.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.