Ieva Sigita Naglienė
Atmintys iš Kražių ir ne tik
Nesunku pastebėti, kokie didieji esti lemties pašlovinti. Juk jų kūriniai, ištvėrę amžių skirtumus, iki šiol skaitomi, imamas į gyvenimą jų požiūris, labai arti prisileidžiama jų laisvė — iki gretinimų, akivaizdžių panašumų. Taip būna. Kažkaip norisi į tą rudens ritmą įvesti ir posmų, kurie turi rudens dvasią ir aiškiai juntamos pastangos nukreipti žvilgsnį į grožį — turtingą išgyvenimų pasaulį.
Šie metai — itin dosnūs, vis kas nors iš atminties pareina kaip žodžio meistras, kaip mums pavyzdys, kaip literatūrinės versmės šaltinis ar šviesa, dvasinė atrama. Vienas iš tokių žmonių — ne tik mūsų, bet ir pasaulinio garso šlovę pelnęs kūrėjų — Motiejus Kazimieras Sarbievijus, poetas, Lietuvos baroko dainius, rašęs tarptautine to meto — lotynų kalba.
Kaip Eugenija Ulkštinaitė pastebi, dviejų pasaulių poetas: „gimė Lenkijoje, Mozūrijoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Lietuvoje. Gyveno žemiškajame pasaulyje, tačiau nuolat ilgėjosi kito — dvasiškojo ir amžinojo“ (1995).
Motiejus Kazimieras Sarbievijus — XVII a. amžiaus pradžios Europos poetas, mokęsis užsienyje, dėstęs poetiką Kražių kolegijoje, Vilniaus universiteto auklėtinis, išsilavinęs žmogus. Juk ne vienam iš mūsų ir Vilnius, ir Vilniaus senamiestis, Senasis universitetas, jo kiemeliai — patirties vietos, atminties išsaugotieji šaltiniai. Vienas iš 13-os univesiteto kiemelių — Sarbievijaus, būtas ir esamas, toks kasdien prisiminimų vis kitaip interpretuojamas, ne vieno išvaikščiotas. Kaip sakoma, vienas iš gražiausių universiteto kiemų. Nuo 1627 iki 1635 metų Sarbievijus dirbo Vilniaus universitete, dėstė retoriką, filosofiją, scholastinę teologiją, ne tik profesoriavo, bet ėjo įvairias ir administracines pareigas.
Gilūs tie Sarbievijaus posmai, tos dvasinės jų raiškos — asmenybės tobulinimas apsaugo nuo kasdienių priešpriešų, veria platesnius horizontus. Ir šių dienų mokyklose Sarbievijaus jau esama, kaip vieno iš ryškiausių odės, lemties poetų — apie jį kalbama, jis skaitomas, o gal ir juo gyvenama? Jaunystė — ir didysis turtas, kaip poeto Sarbievijaus pasakyta, ir tai, „Ką tik vienąsyk mums jaunystė davė“, „Skubėkim! Greit nuo mūs pabėga/ Džiaugsmas, akimirką vos tetrukęs“.
Sustoję prie Telšių katedros durų, rasime Kražių kolegijai skirtų ženklų — su Kražiais buvo susiejęs savo jaunystės metus ir Sarbievijus — ir vėl atmintis, ir vėl turime istoriją. Juk ir pats poetas ant kūrinio, 1619 metais parašyto, dėl jėzuitiško kuklumo nenurodė savo pavardės, o pasirašė tik „Kražių Apolonas“. Kiekvienas telšiškis ir Telšių svečias turi galimybę ant Šv. Antano Paduviečio katedros durų išvysti unikalų kūrinį — visą Žemaitijos istoriją, prof. R.Inčirausko darbą. Penktoje plokštėje, kaip sako prof. A.Žebrauskas, galima įžiūrėti dramatiškus Žemaitijos kovų už tikėjimą ženklus — Kražiai, Kęstaičiai… Kražiuose Sarbievijus pradėjo savo pedagoginę veiklą: studijos tęsėsi ilgai, todėl ten jaunieji studentai ir mokytojaudavo. Kražiai — tai istorinis Žemaitijos miestelis, išsidėstęs abipus Kražantės upės, istoriniuose šaltiniuose paminėtas jau 1253 metais. 1614 m. buvo įsteigta jėzuitų kolegija — pirmoji Žemaičiuose aukštesnioji mokykla. Mūrinės kolegijos fundatorius 1618 m. buvo J.K.Chodkevičius — jam paskirtos M.K.Sarbievijaus eilės, dėkojimas už dosnumą, kaip „Nuolanki padėka“, 1619 m., pirmasis Lietuvoje parašytas ir išleistas Sarbievijaus kūrinys: parašytas Kražiuose 1618-1619 m., o išleistas Vilniuje 1619 m. Sarbievijus yra Jono Karolio Chodkevičiaus įvaizdžio kūrėjas. Galima sakyti, jog dirbdamas Kražiuose, M.K.Sarbievijus sukūrė panegirikas — pasaulietinės XVI-XVII amžiaus grožinės literatūros užuomazgas. Pavyzdžiui, Žemaičių seniūnui ir vyriausiam Lietuvos kariuomenės vadui Jonui Karoliui Chodkevičiui (Katkevičiui) paskirtas ir epigramų rinkinys „Akmens pašventinimas“, 1621 m., turbūt eilėraščiai ir perskaityti per Kražių kolegijos bažnyčios iškilmes. J.K.Chodkevičius (Katkevičius, 1560-1621) skyrė lėšų Kražių šv. Dievo Motinos bažnyčios statybai ir dalyvavo padedant pamatinį akmenį. Šiam įvykiui Sarbievijus paskyrė ne vieną kūrinį. Pirmųjų jo rinkinių tekstuose daug alegorijų, pagyrų, pompastikos, tačiau po barokine ornamentika — ir Žemaitijos gamtos vaizdų grožis, vietovardžiai, aiškus paties poeto žvilgsnio imlumas. Pasak V.Daujotytės, „Sarbievijus jautria poetine klausa fiksuoja ne tik kraštovaizdį, bet ir pavadinimo — Kražiai — onomatopėjinį ryšį su akmenimis, brūzgynais, paukščiais, girios tankme. Sarbievijus iškyla kaip europinio aukščio kultūros viršukalnė Kražių poetiniame kraštovaizdyje“ (2005). Jo poetiniai vaizdai apčiuopiami, daug spalvų. Kražiuose M.K.Sarbievijus rašė poetiką ir sintaksę lotyniškai — jis ne tik poetas, bet ir poezijos teoretikas, bandęs nustatyti estetikos principus.
Tokia atmintis ir sykiu poetinių apmąstymų ženklai, o gal ir šių dienų kūrybinės imties liudijimai? Viskas, kaip sakoma, savo laiku ir tam tikroje vietoje. Regis, staiga priartėja ir tai, kas buvo per toli — neaprėpiama, ir savąją lyrą prikeli. Ir tokių posmų, kaip „Savajai lyrai“, esama M.K.Sarbievijaus parašytų, pavyzdžiui: „Skambioji lyra, bukmedžio dukterie,/ Kabok ant aukšto topolio, kol danguj/ Auksinė saulė meiliai juokias,/ O tarp šakų išdykauja vėjas“. Juk „trumpą žmogaus gyvenimą, kaip sako poetas Sarbievijus, reikia pratęsti gerais darbais“ („Vitae humanae brevitatem benefactis extendendam esse“, iš II Lyrikos knygos).
Iš M.K.Sarbievijaus eilių, parašytų rudenį
Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus gyvenimo laikotarpis — 1595-1640 metai. Šiemet turime gražią progą pasikartoti jo gyvenimą, jo kūrybinį palikimą, paminėti jo amžiaus sukaktis. Jis mirė 45-erių nuo džiovos, o šiemet minime 425-uosius poeto gyvenimo ir 380-uosius metus nuo jo mirties. 1625 metais buvo išleistas Kelne pirmas Sarbievijaus eilėraščių rinkinys — pirmasis „Lyrikos knygų“ leidimas. Tuomet autoriui buvo 30 metų, jis jau studijavo Romoje. Tik po trejų metų Sarbievijaus „Lyrikos knygos“ leidimas pakartotas Vilniuje. „Lyrikos knygos“ yra daugiau kaip 60 leidimų.
M.K.Sarbievijaus kūryba yra susijusi su esminiais jo gyvenimo lūžiais — svarbiausiais poeto išgyvenimais. Sarbievijaus kūryboje skiriami trys etapai: iki išvykstant tęsti teologijos studijų Romoje, studijuojant Romoje ir grįžus iš Romos, tai maždaug nuo 1618-1635 metų. Šįsyk sudomino Sarbievijaus eilėraščiai, rašyti rudenį — visokių ten esama reginių. Tuo laiku, 1625 metų rudenį, jo parašyti posmai, kai poetas juos rašė, pargrįžęs iš Romos, yra pilni išminties, juntamas išgyvenimų skausmas. Tiesiog dabar už langų toks pat metas, toks vis temstantis ruduo — gal ne vienam ir poeto Sarbievijaus posmas bus kaip likimo ženklas? Arba, kaip lyriškas susimąstymas, kuomet suvokiama, jog „Vasaros, rudens, pavasarinės/ Pralekia dienos“ — toks įsijudinęs laiko ratas, „Visa kita metai/ Nuneša godūs“. Tuo rudens sugrįžimo laikotarpiu Sarbievijus eilėraščius skyrė draugams ar nežinomam asmeniui — rašė atmindamas didžiuosius mąstytojus, jų etinius reikalavimus sau ir kitiems, primindamas dorovinius simbolius, iškeldamas amžiaus ydas. Didesnė dalis tokių eilėraščių yra II „Lyrikos knygoje“, pavyzdžiui, „Atsisako žemiškos būties“ skelbiama, jog „veržiasi/ Karingos tautos mūšin; gyvena ten/ Taikoj, tačiau laukus niokoja/ Potvyniai, ligos negailestingos“. „Pasaulis uoliai triūsia naikindamas/ Tai tą, tai kitką“ — ir būtinos svajonės, tikėjimas būtinas, „ta Dievo/ Jūra bekraštė!“ Kitame jo eilėraštyje sakoma, kad „Miestų ir žmonių neramus likimas“, „dievams įkyrėt nereikia“, „Valanda, kuri davė tau gyvybę,/ Davė tau sykiu galimybę mirti“. M.K.Sarbievijaus 1625 metų rudenį rašytuose eilėraščiuose itin daug minčių apie likimą, artimus ir draugus. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Asterijui“ teigiama, jog „Dažnai likimas apdumia mums akis/ Tuščiais dalykais“. „Klystam (…) Draugų šešėliai mus apgauna,/ Žodžiai klastingi patinka kartais./ Kvaili mes esam, manom, kad jie tikri./ Bet vos tik burtas kitas iškris lemties,/ Bičiuliai džiaugsis ir kitokiais/ Žodžiais kalbės, nusigręžus laimei./ Apgaulūs būna kartais žmonių darbai“. 1625 metų rudenį parašyta „Odė Publijui Memijui“, nežinomam asmeniui, taip pat įtaiko į laiko ratą: „Gal žmonių našta daug lengvesnė būtų,/ Jeigu kilt ir krist to paties pakaktų/ Laiko, bet staiga dideli dalykai/ Virsta griuvėsiais./ Niekas amžinai neturėjo laimės“.
Itin įsimintini Jono Borutos, vyskupo emerito, Telšių miesto Garbės piliečio, žodžiai apie poetą M.K.Sarbievijų ir jo kūrybą: „Sarbievijaus poezija — pavyzdys, ką turi iškentėti žmogus einąs į Europą: užteko būti savimi, krikščioniu, užteko apsispręsti likti jėzuitu. Juk ir dabar einame į Europą — Sarbievijaus iškentėta, jo drama,— ko reikia einant į Europą: būt savimi, neatsiplėšti nuo savo šaknų ir nuo savo lietuviškos kultūros tradicijų. Jas nešantis, o ne pametant kelionėje į ten, kur veržamės“ (1996).
Sarbievijaus epocha — XVII a. pirmoji pusė pasižymi tuo, teigiama L.Jovaišos, „kad LDK žengė koja kojon su Europos mada, reagavo į pokyčius užsienyje — jo kūryba yra širdim iškentėta“ (1994). Šiuo metu Kražių kolegija — Kražių muziejus ir M.K.Sarbievijaus kultūros centras — buvęs jėzuitų kolegijos kompleksas: vienuolynas ir kolegija. Veikia teminių-edukacinių ekskursijų, vedamos pamokos apie Baroko epochą, rašomi ir skaitomi M.K.Sarbievijaus tekstai (lotyniškai ir lietuviškai), plunksna užrašoma poeto skelbiama išmintis. Internetinėje sklaidoje — viena po kitos žinelė apie Sarbievijų, jo išmonę, vis po truputį, bet randama, ko ieškoma. Taip ir ruduo išsigiedrina — juk, kaip sako Sarbievijus, „Jeigu saulės dabar nėra,/ Argi ryt nepakils vėl ji“.
Tiek — apmąstantiems rudenį ir jo laikinumą, tiek — suvokiantiems lemties eilėraščius, Sarbievijaus išmintį. Juk reikia eiti, reikia gyventi, svarbiausia, kad laisva dvasia. O lemtis, anot poeto Sarbievijaus, „Visad prisimint turi:/ Žaist mėgsta lemtis dviem kamuoliais iškart“.