Nuo dienoraščio — iki solidžių knygų autoriaus

Apie knygos atsiradimą papasakojo jos autorius Juozas Vyšniauskas.

Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje pristatyta žurnalisto, Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“ buvusio redaktoriaus ir kraštotyrininko Juozo Vyšniausko knyga „Telšių taikomosios dailės technikumas/septintasis XX a. dešimtmetis“.

Algirdas Dačkevičius

Didžiausia dvasinė patieka, kai spausdintas žodis paveikus kitiems
Renginį pradėjo Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Urnikienė, pasidžiaugusi, jog buvę „dailiokai“ nepamiršta savo studentiškų dienų Žemaitijos sostinėje, o skuodiškis Juozas Vyšniauskas žengė dar toliau — įsimintiniausias studijų akimirkas sudėjo į knygą.
Autorius, pristatydamas savo leidinį, pastebėjo, kad jis skirtas Žemaitijos puodžiams ir keramikams bei kitąmet sukaksiančiam Telšių amatų mokyklos įsteigimo 90-mečiui.
J.Vyšniauskas net 32 metus „valgė žurnalisto duoną“, todėl per tuos dešimtmečius susidūrė su daugybe žmonių, asmenybių, kurie atskleidė savo gyvenimo peripetijas ar šiaip patikėjo įvairiausius samprotavimus jo plunksnai. Tautodailininkui ir kraštotyrininkui visuomet buvo ir tebėra aktualus istorinio ir kultūrinio mūsų krašto paveldo likimas. Juozas negalėjo nepasidalinti savo neseniai patirtais įspūdžiais, kai šių metų pavasarį po „Kalvotojoje Žemaitijoje“ išspausdinto jo rašinių ciklo apie nykstantį Plinkšių dvarą, paskambino skaitytoja ir tiek dėkojo autoriui, kad šis iš susijaudinimo gerą pusvalandį negalėjo automobilio vairuoti.
Kalbėdamas apie knygos atsiradimo aplinkybes, autorius pastebėjo, jog jį senokai vedusi mintis atskleisti savo jaunatviško ir studentiško gyvenimo periodą Žemaitijos sostinėje. Palengva gulė medžiaga prie medžiagos, plaukė kurso draugų ir kitų bendraminčių laiškai, be to, ir paties nepaleido savotiškas įsipareigojimas.
Knygoje J.Vyšniauskas apie Žemaitijos sostinę rašo: „Dvidešimtojo amžiaus septintojo dešimtmečio Telšiai — mūsų iš kaimo ištrūkusios jaunystės miestas, o Dailės technikumas didelių svajonių ir lūkesčių puoselėjimo, savo meninių gebėjimų ir pirmųjų kūrybinių galių atsiskleidimo vieta su ankštomis auditorijomis, mažučiuose visai neprastos architektūros jaukiuose rūmuose, stovinčiuose prie betonu nesukaustytos pietinės Masčio ežero pakrantės, prie lakoniško Kraštotyros (Alkos) muziejaus pastato pašonės“.
Manau, skaitytojai knygoje ras atsakymus į autoriaus sau ir kurso draugams užduotus klausimus: „Ką mums davė pasagos formos miestas ant septynių kalvų ir kuo mes jam atsidėkojome? Kokius vaizdinius ir potyrius išsinešėme iš šio miesto prie vandens telkinio ir ar jie vėliau kaip nors atsispindėjo mūsų kūryboje? Kiek pats miestas ir jo gyventojai, čia puoselėjama kultūra tuometėmis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis buvo palankūs mūsų brendimui, augimui? Kiek mus veikė, darė įtaką Žemaitijos gamta, dvasia?“

Dienoraščių rašymas — ne tik mergaitiškas užsiėmimas
Knygos pristatyme keramikė Eugenija Kontrimaitė-Užkurienė pajuokavo: „Man atrodė, kad dienoraščių rašymas — mergaitiškas užsiėmimas, bet žinojome, kad Juozas rašo savo dienoraštį. Tuomet net nenujautėme, kad daug kas iš to dienoraščio suguls į jo šiandien išleistą ir mus džiuginančią knygą“.
Juozo nuo vaikystės nepaleido ne tik rašytinė mintis, bet ir domėjimasis fotografija. „Mano, valstiečio sūnaus, gimusio 1944 metais, pažintis ir santykis su fotografija susiklostė gana savotiškai. Jei ne brolio Petro atlikusi „Smena“, o neilgai trukus ir „Smena 2“, apie mane, kaip apie fotomėgėją ar fotografą, gal visai nebūtų ką kalbėti“,— atsiminimuose rašo J.Vyšniauskas.
Jo draugystė su fotoaparatu davė labai originalių vaisių. Juozo knygos „Fotografija Klauseikių kaime 1905-2012 metais“ iliustracijose įamžinti svarbiausi to kaimo įvykiai, regime sodiečius jų kasdieniame gyvenime ir šventėse. Belieka su pavydu pagalvoti, o kodėl aš, straipsnio autorius, pauglystėje turėjęs fotoaparatą „Smena 6“, paveikslavau gamtą, katinus ir šunelius?
Leidinio pristatyme dalyvavęs pedagogas, menotyrininkas Petras Šmitas irgi negailėjo nuoširdžių žodžių bičiuliui, o architektas, skulptorius, pedagogas Adomas Skiezgelas prisiminė, jog niekuomet nepamirš Juozo jam skirtos dedikacijos „Viso gyvenimo draugui“. „Iš tikrųjų nuo jaunystės esame tikri draugai, net vienoje lovoje miegojome“,— šypsodamasis kalbėjo A.Skiezgelas.
Prisiminusi Amatų mokyklos laikus, savo žodį panoro tarti Genovaitė Tamoliūnaitė-Jesina, parodžiusi istorinę nuotrauką, kurioje — jos tėvas — šios mokyklos mokytojas, o vėliau ir dėstytojas Antanas Tamoliūnas su moksleiviais.
VDA Telšių fakulteto dekanas Ramūnas Banys pasidžiaugė J.Vyšniausko kūrybiniu darbštumu, žurnalisto ir kraštotyrininko talentu, nes knygos apie Dailės technikumą vertė neabejotina miesto istoriniam ir kultūriniam gyvenimui.

„Norėčiau parašyti knygą: „Mūsų gyvenimas ir meilė su Juozu“
Taip nuotaikingai knygos pristatyme kalbėjo Juozo Vyšniausko žmona Liuda. Pasak jos, labai įdomu gyventi su Juozu, stebėti, ir ne tik, jo kūrybinį darbą. „Kalbuosi ir pajuntu, kaip jis nutyla — vadinasi, jau „pabėgo“ pas savo herojus“,— pasakojo Liuda.
Pasirodo, ji ne tik stebėtoja, bet ir knygos „Leono ir Domicelės Maneikių giminė. Palikuonys“ bendraautorė. Ji pirmutinė vyro pagalbininkė, kritikė ir… finansininkė. Pasak Juozo, knygą parašyti viena, o po to prasideda finansiniai vargai, kol leidinys išvysta dienos šviesą. Tų neišskiriamų dvynių — kūrybinio džiaugsmo ir finansinio vargo — sutuoktiniams niekuomet netrūko. Tačiau žmona neaimanuodama prasitarė: kol gyvensiu, tol Juozui padėsiu.
Bibliotekoje buvo galima pažvelgti į eksponuojamus Juozo ir jo bendraautorių leidinius — iškalbius kūrybinių ieškojimų ir atradimų liudininkus.
Knygos sutiktuvėse gražiai įsipynė Telšių kultūros centro darbuotojų etnografinės dainos.